Tad šį ilgąjį savaitgalį garsiai vadinome meilės savaitgaliu. Šeštadienį barstėme (o gal ne?) romantiką mylimiems žmonėms, sekmadienį skelbėme meilę jūrai, Palangai ir agurku kvepiančiai žuviai, pirmadienį – bandėme suvaidinti meilę Tėvynei. Kiek tos meilės pavadinti tikra galėtume, nežinia...
Šeštadienį pro akis bėgo vaizdai: Klaipėdos Akropolis skendo žmonių jūroje. Gatvėse – tuščia. Jūrų muziejus – pustuštis, bet parduotuvės – šturmuojamos. Meilė. Tik kam...?
Štai į Stintų šventę sugužėjo minios žmonių, jie nesipešdami mokėjo dešimtines už kelias keptas stintas, džiūgavo gavę dingstį pasivaikščioti žiemiška Palanga. Tačiau pirmadienį liejosi burbesiai, kad net sunkmečiui užslinkus kažkas lupikauja ir net agurkais kvepianti stinta tapo skaudžia kišenei pramoga, o ne smagiu žiemos pasispardymu skrandyje ir dūšioje.
O štai apie meilę Tėvynei apskritai sunku ką pasakyti – mano, amžino stebėtojo akims, šitos meilės pas mus liko mažiausiai. Pamenu, kai mažytė, tvirtų ir nuvargusiomis mamos rankomis nupintomis kasytėmis strikinėjau Baltijos kelyje, rinkdama baltas gėlės, kol tėveliai ir kiti, net nepažįstami žmonės susikibo rankomis, sudarydami milžinišką vilnijančią ir nesibaigiančią bangą per visas Baltijos valstybes. Ore tvyrojo kažkas, ką iki šiol vadinu meilę Tėvynei – jausmą, neapčiuopiamą ir tvirtą, stabilų ir stiprų. Nereikia nei organizuoti Baltijos kelio dabar, kad pajustum, jog meilės Tėvynei Lietuvoje neliko. Liko nebent išeivių, emigrantų širdyse, nostalgiškai menančiose tuos „senus gerus laikus“. Kaltų, kodėl taip atsitiko, aišku, galėtume rasti, bet ar kam to reikia...? Kaip sena ir gera citata byloja: „Prieš rodydamas kito dėmės, nusiplauk savo pirštą“. Tulžimi galėtume drabstytis į kairę ir dešinę, bet ar pačiam nuo to pasidarys geriau?
Labai norėtųsi, jog tos meilės būtų kiek daugiau, nei kartą per metus. Pro redakcijos langus kartą mačiau įspūdingą vaizdą: eina du pusamžiai žmonės, susikibę už rankučių. Paeina kelis žingsnius, apsikabina, pasibučiuoja. Kai taip daro paaugliško amžiaus jaunimas, rodos, nieko nestebina, tačiau į šitą porelę buvo subestos pusės palangiškių akys, o kas blogiausia – smerkiančios, nuaidėjo ne vienas kritiškas ar kandus žodis. Argi meilei egzistuoja amžiaus cenzas? Nenorėčiau tuo tikėti.
Taip pat nenorėčiau tikėti, kad tauraus ir spindinčio jausmo žmonėse nebeliko visai – nei Tėvynei, nei artimam žmogui, nei vėjų perpučiamoms sueigoms mieste. Norėtųsi tikėti, kad kiekvienas mūsų tarp pykčio, nepasitenkinimo ir liūdesio bangų, širdyje turi ir saulėtą, ilgaamžį ir tvirtą tiltą. Tiltą į šviesų rytojų, šviesią ateitį.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.