„Vaikai visada turi būti neįkyraus tėvų dėmesio centre“

Augdami vaikai susiduria su įvairiausiomis baimėmis. Tėvai jas kartais pastebi, o kartais gali ir praslysti pro akis. Kaip padėti vaikams, kopiant į kitą gyvenimo etapą, kaip atpažinti juose slypintį nerimą, o ir kaip neperžengti ribos beatodairiškai besaugant savo mažąjį, apie tai kalbėjomės su Palangos švietimo pagalbos tarnybos psichologe Vilma Kalniniene.

Baimė ir nerimas
Pradėjus eiti į pirmą klasę vaikui gyvenimas įgauna daug daugiau spalvų. Iš vienos pusės vaikai džiaugiasi, nes daug naujo išmoksta, susipažįsta su naujais draugais, semiasi naujos patirties, tačiau tai taip pat kelia vaikui daug streso, nes jam tenka taikstytis prie visai kitokių taisyklių, nei teko iki šiol.
„Kalbant apie žengimą į pirmą klasę, galima sakyti, jog vaikas daugiau jaučia ne baimę, o galbūt nerimą, jis išgyvena adaptacinį laikotarpį. Vaikui baimė arba nerimas kyla dėl gyvenime dar nepatirtų įvykių ar net įsivaizduojamu dalyku, kai nėra jokios grėsmės, dėl to, su kuo jam iki šiol neteko susidurti. Tai gali būti ir minėtas atvejis, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, arba tenka pakeisti mokyklą, pasikeičia mokytojai ir visa kita“, – pasakojo psichologė.
Pašnekovė išskyrė dvi skirtingas sąvokas – baimė ir nerimas. Pasak jos, nerimas – neapibrėžta būsena, įsivaizdavimas, kas tavęs dar turėtų laukti grėsmingo, nežinomo, nesuprantamo, o baimė įprastai būna nukreipta į konkrečią situaciją ar objektą. Tai skirtingi dalykai, tačiau į abu būtina atkreipti dėmesį.

Per keletą mėnesių prisitaiko
V. Kalninienė sakė, jog kiekvienas vaikas prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų prisitaiko labai skirtingai. „Vienam vaikui galbūt užtenka mėnesio, kitam – kelių, o trečiam reikia ir pusmečio arba metų. Esama tokių vaikų, kurie visus metus jaučia savyje nerimą, jame verda neįprastos emocijos ir todėl sunku įsilieti į pasikeitusį gyvenimą. Tad galiu drąsiai sakyti, jog nėra nustatytos taisyklės, jog vaikui prisitaikyti reikia būtent tiek laiko. Bet įprastai manoma, kad per pirmąjį pusmetį – du ar tris mėnesius – vaikas jau turėtų prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Jei tai trunka ilgiau, jei pastebimos vaiko reiškiamos stipresnės reakcijos, tarkim, pradeda vengti kažkokių konkrečių situacijų, pasireiškia kokie fiziniai, somatiniai simptomai, tuomet jau suaugusieji turėtų susirūpinti, reikėtų imtis kokių priemonių“, – kalbėjo psichologė.
Kaip pastebėjo V. Kalninienė, ne visi tėvai gali pastebėti, jog jų vaikams kyla dėl kažko nerimas, nes vaikų būna visokių, kiti yra iš prigimties uždaresni, tad ir nesukelia jokių klausimų dėl jo būsenos. „Manoma, kad apie 50 procentų vaikų yra jautresnio temperamento. Bet jeigu tėvai mažiau kalbasi su vaikais, tai ir nepastebi jokių pokyčių. Pokalbis gali padėti, tačiau jei tėveliai atidesni, tai tikrai pastebi neįprastas vaiko reakcijas. Pavyzdžiui, vaikas pradeda bijoti išeiti iš namų, atsiskirti nuo artimųjų, pasireiškia tam tikri miego pokyčiai. Tai jau yra signalas, kad vaikui kažkas ne taip. Įprasta, kad vaikai kartais neturi kaip pasakyti, kas jiems darosi, tad apie tai pasako pats organizmas“, – pastebėjo psichologė.

Per didelis krūvis
Pradėjusiems lankyti mokyklą vaikams pasiūloma daug naujos veiklos, be privalomai lankomų pamokų jie dar gali lankyti įvairiausius būrelius. Paklausus psichologės, ar netenka vaikams atlaikyti nelengvo krūvio, jeigu jie nori lėkti visur ir viskas jiems įdomu. Pašnekovė tikino, jog tai priklauso nuo kiekvieno vaiko, tačiau privalėtų į svarbų klausimą atsakyti ir patys tėvai: ar iš tikrųjų vaikui pačiam to reikia?
„Optimaliai patartina vaikams lankyti du būrelius. Išties labai svarbu yra pamatuoti vaikui tenkantį krūvį. Dažnai susitinku su vyresnių klasių mokiniais, kurie jau patys jaučia, jog jiems per daug papildomos veiklos, tai ima trukdyti pamokų ruošimuisi. Būna taip, kad tėvai siūlydami lankyti vaikams įvairius būrelius, iš jų reikalauja gerų rezultatų. Tuomet gali ir vaikas iš savęs imti daug reikalauti, atsiranda perfekcionizmo pavojus. Vaikas stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius, net jeigu jam kas nors ir nesiseka, sunkiau yra įgyvendinti tam tikras užduotis, tuomet ir tampa sunku pakelti visą jam užkrautą krūvį“, – pavyzdžių pateikė specialistė.
Psichologė pasvarstė, jog jau vien mokymuisi kiek reikia dėmesio, susikaupimo, tai nuvargina mažus vaikus. „O kur dar reikia pasirodyti prieš kitus, koks esi, nes mažesnėse klasėse jau imamas formuoti įvaizdis, įsitvirtinimas, pasitikėjimas savimi, santykis su draugais. Iš tikrųjų labai daug reikalaujama iš vaiko pradinėse klasėse. Ir dar jeigu šalia šių iššūkių esama ir papildomų, tuomet vaikai jaučia pakankamai didelį psichologinį krūvį. Kita vertus, ir fiziologiškai labai svarbu, kad vaikas gautų poilsio“, – paminėjo pašnekovė.
Taip pat esama ir suaugusiųjų pasaulyje. Jeigu žmogus iš savęs daug reikalauja, siekia viską atlikti gerai, o ne bet kaip, tobulumui nebematoma ribų, žmogus gali galiausiai nebepakelti tokios naštos ir palūžti.

Vertybės išlieka
Dažnai kartojama, jog įskiepytos vertybės vaikystėje lydės iki gilios senatvės. Šeimos svarba, neabejotinai, vaidina reikšmingą vaidmenį, tą patvirtino ir psichologė V. Kalninienė. „Jeigu šeimoje nuolat vertybės skiepijamos, neužmiegant tėvams ant pergalės laurų, tuomet jos neabejotinai išlieka. Drastiškų pokyčių, kai šeimoje vaikas buvo augintas skiepijant svarbiausias vertybes, paprastai nebūna, kai viskas pamirštama augant. Nebent įvyktų didžiulis gyvenime lūžis. Dažniausiai tai, kas vaikui įdiegta, lieka. Ką turime iš ankstyvos vaikystės, tą dažniausiai išlaikome“, – kalbėjo psichologė.
Tėvai dėl vaikų prasto elgesio dažnai linkę kaltinti visus, tik ne save. Pavyzdžiui, minimos blogos kompanijos, padarančios įtaką iki tol buvusio gero vaiko elgesiui. „Taip, tai gali būti, jeigu vaikas nėra psichologiškai atsparus tokiam poveikiui. Priklauso nuo vaiko savybių. Jeigu vaiko ego – mažas, susitraukęs, jo savivertė menka, nebuvo įvertintas, pastebėtas, tėvai jo nepalaikė, tuomet aiškiai matomi skirtumai tarp tokių ir gerokai didesnę savivertę turinčių žmonių“, – įvardijo bėdą psichologė.
Nesikeičia problema ir dėl nesusikalbėjimo tarp tėvų ir vaikų. „Būna, kad kartais tėvai nespėja augti su savo vaiku, nespėja vertinti kiekvieno vaiko išgyvenamo amžiaus tarpsnio. Kai vaikas paauga, tėvai turėtų reaguoti į vaiko sprendimus jau kiek kitaip, priimti jį kaip savarankišką žmogų. Dažniausiai nesusišnekėjimų atsiranda kritinių amžiaus tarpsnių metu, pavyzdžiui, kai vaikas išleidžiamas į pirmą klasę, taip pat paauglystėje, brandos metu. Keičiasi vaiko padėtis, jo vidinė pozicija, kitaip priima pasaulį ir jame kitaip jaučiasi, o tėvai to nenori priimti, dėl to ir kyla problemų“, – aiškino Vilma.

Nepaliekami vieni
Šiuolaikinėse mokyklose sunku išvengti patyčių. Jeigu nesityčioja iš tavęs, tyčiojasi iš šalia esančio ar net mokytojo. Psichologė akcentavo, kad vaikai nėra paliekami vieni, jie nuo mažens mokomi kreiptis pagalbos, jeigu tik susiduria su patyčiomis.
„Kiek vaikui pavyksta susidoroti su savo vidiniais išgyvenimais, susidūrus su patyčiomis, vėlgi priklauso nuo psichologinio atsparumo. Labai džiugu, kad vaikai linkę kreiptis pagalbos ir jie skiria sąvokas skundimas ir pagalbos prašymas“, – pastebėjo V. Kalninienė.
O būna ir taip, kad tėvai pernelyg vaikais rūpinasi, bijodami, kad kas nutiks išėjus iš saugių namų. Taip, anot psichologės, vaikui padaroma „meškos paslauga“, vaikas neišmoksta patirti nesėkmės. O jeigu tėvai labai jaudinasi, dėl visko itin jautriai išgyvena, vaikai tai nesąmoningai gali kopijuoti ir pats tokiu tapti.
Apie tai ir daug daugiau tėvams padiskutuoti suteikiama galimybė Palangos švietimo pagalbos tarnybos patalpose vykstančiuose Efektyvios tėvystės įgūdžių mokymuose. Pasak psichologės, šiuolaikiniai tėvai tikrai yra besidomintys, daug žinantys, labai atsakingi.
„Vaikai visada turi būti tėvų neįkyraus dėmesio centre. Kitaip sakant, per daug neapgaubti rūpesčiu, suteikti jam laisvės, tačiau visgi nepalikti be visiškos priežiūros ir tam tikru momentu tarsi nematomu siūlu prie savęs jį prisitraukti“, – reziumavo psichologė V. Kalninienė.