Vasario 16-oji minėta ir tremtyje

Mes, tremtiniai, atplėšti nuo savojo krašto, nors ir gyvenome sunkiomis sąlygomis, minėdavome Vasario 16-osios šventę.
Pagerėjus gyvenimui, mama suruošdavo šventinį stalą. Prieš sėsdami prie jo, sukalbėdavom maldą, palinkėdavome geros kloties ir visiems grįžti į laisvą Lietuvą.
Buvo žinoma, kad tais Stalino vergijos laikais Irkutsko mieste ant aukšto Kuibyševo gamyklos kamino buvo iškelta trispalvė Lietuvos vėliava. Be abejo, išskyrus tremtinių jaunimą, niekas kitas to negalėjo padaryti. Tačiau kas konkrečiai iškėlė vėliavą, saugumas taip ir neišsiaiškino.
Iki kariuomenės dirbau Irkutsko mieste vairuotoju. Kariuomenėje patekau į automechanikų karo mokyklą, kuri buvo Altajaus krašte, Bijsko mieste, o vadovavo jai papulkininkis Žukovas. Mokykloje buvo 450 kursantų, tarp jų – trys lietuviai, visi paimti į kariuomenę vienu metu iš Irkutsko srities. Ruošė mus, jaunus specialistus, daliniams. Mokykla buvo pavaldi Maskvai, N14, slaptoji.
Baigus mokyklą, 138 kursantai, tarp jų – ir aš, buvome pasiųsti į Kaliningrado sritį, Černiachovsko miestą. O iš ten – į Kauną, į geodezijos dalinį N17965 Šančiuose. Buvau paskirtas autokuopos būrio vado padėjėju, man priklausė būrys su trisdešimt vairuotojų. Kuopoj buvo 84 vairuotojai, tarp jų dalis lietuvių iš pačios Lietuvos. Taip prasidėjo mano antrieji geresni, lengvesni tarnybos metai. Lengvesni, nes aš tarnavau savo krašte. Daug skyrėsi maistas, nes Kaune buvo gerokai geresnis. Dalinys turėjo savo kiaulių fermą.
Aštuoni lietuviai suorganizavome chorą su savo akordeonistu Vytautu Sakalausku. Teko dalyvauti išvykoje Kaune, radijo gamykloje, kur buvome labai šiltai sutikti. Gavome apdovanojimus, nes visi buvo nustebę, kad rusų kareiviai dainuoja lietuviškas dainas. Prisimenu, kaip didžiulė salė atsistojusi mums plojo – tai man liko visam gyvenimui atmintyje. Tą jausmą sunku pamiršti, nes tai buvo susitikimas su tauta, su Lietuva.
Artėjant Vasario 16-ajai, suorganizavau tą datą pažymėti taip: pasiūliau visiems lietuviams nusiskusti plaukus plikai. Nusiskuto, nors ne visi. Apie tuos tolimus laikus kariuomenėje Kaune byloja nuotrauka, kurioje iš kairės stovi seržantas Petras Neverauskas, lenkas Strelkovskij, dešinėje – Žybartas Vyšniauskas iš Plungės.
Vasario 16-oji – mūsų prosenelių, senelių, tėvų jaunystė. Po Nepriklausomybės paskelbimo reikėjo ją įtvirtinti, apginti. Tai – kova su lenkais, bermontininkais, kurie 1921 m. buvo sutriuškinti prie Radviliškio. Kiek daug pastangų įdėjo, kad to „brudo“ neliktų Žemaitijoje, pulkininkas Povilas Plechavičius su savo broliu. O kur dar Klaipėdos išvadavimas 1923 m., kuriame dalyvavo ir mano tėvas, 1902 m. gimęs Antanas Neverauskas. Jis tada buvo sužeistas, gulėjo karo ligoninėje.
Lietuviams reikėjo daug pastangų, pasiaukojimo, kad sutvirtėtų mūsų Tėvynė. Mūsų senelių, tėvų pastangomis jau 1939 metais pragyvenimo lygis Lietuvoje buvo geresnis negu Suomijoje. Mūsų litas buvo tvirčiausia valiuta.
Važiuojant per mūsų Lietuvą matosi, kaip ji atkūrus Nepriklausomybę keičiasi, gražėja keliai, miesteliai, miestai. Džiaukimės ir didžiuokimės savo mielu kraštu, nes gražesnio už jį nerasit.
Su nuostabia švente – Vasario 16-ąja – sveikinu visus jus.

Petras NEVERAUSKAS
Palangos jūrų šaulių 6-osios kuopos būrio vadas, tremtinys