Versliukas už 50 centų moksleivių blaivumo sąskaita: „Seni, nupirksi alaus?“

Prie kurorto parduotuvių bei tarpuvarčių besiburiantys „mėlynanosiai“, itin sunkiai sukrapštantys paskutinius centus pigaus vyno buteliui – vadinamam „rašalu“ – į kišenę papildomų litukų susižeria ir iš Palangos moksleivių tėvų savo atžaloms pietums įbruktų pinigų. Neturi 18-os, o nori cigarečių, alaus ar vyno? Stoviniuojantys prie prekybcentrių „tipeliai“ mielai padės jums už saujelę barškančių centukų ar lituką. Tuo įsitikinau pats atlikęs šį tyrimą.

 Vieša paslaptis mieste
„Man septyniolika, bet noriu cigarečių ir alaus. Ar pagelbėtumėte, dėde? Aišku, ne už veltui?“ – su tokia „maldele“ nėriau į paiešką.
Pirmoji vieta, kuri toptelėjo – Klaipėdos pl. 62a įsikūrusios „Iki“ parduotuvės prieangis.
Mane pasitinka du liūdnais veidais bei užkimusiais balsais iš toli aidintys dėdės. Man paprašius jų nupirkti 3 alaus butelius, vienas iš jų piktu balsu atšovė mauti iš čia. Bet kitas mostu nuramino jį: „Tšššš. Duok man lituką ir bus...“
Kita mano stotelė – Žvejų g. 35 įsikūrusios „Iki“ parduotuvės apylinkės.
Vos ne už skvernų griebiau pirmą pasitaikiusį greitakalbe berdamas: „Vyrai, staigiai reik alaus butelio, negaliu laukti, ir dar pakelio cigarečių“.
Žiūri į mane niūriai, bet pagaliau ištiesia delną:  „Duok pinigus...“
Įkišau 5 litus, kai grįžo su buteliuku, likusius, man linktelėjus galva, pasiliko.
Atpėdinau iki „Aibės“, įsikūrusios Sodų g. 14.
Iki šiol kiekviena prie prekybcentrio sutikta kompanija elgėsi panašiai. Visi jie nekalbūs, akys užtinusios, kai kurie, atrodo, vos laikosi ant kojų, užkimę balsai, veidai nuo mėlynių nebepanašūs į žmonių, apranga itin skurdi, o kai kurie pikti vos prakalbus, bet atlyžta išgirdę „kame reikalas...“
Keistas pasaulis
parduotuvių prieigose
Prie „Aibės“ lūkuriuojantieji pasižymėjo šiurkštumu. Daug keiksmažodžių ir mažai žodžių. Bet kaip ir visi kiti, su „afera“ sutiko už 50 ct už vieną alaus butelį. Man jų reikėjo 3. Už visus tris sumokėjau papildomą litą.
„Su nuolaida“, – vienas „bomžiukas“ šyptelėjo ištiesęs butelius alaus.
Stengiausi užmegzti pokalbį – iš kur jie gauna tiek pinigų gerti kiekvieną dieną niekur nedirbdami. „Iš santaupų“, – atšauna vienas. Šypsausi. Bet pokalbis nesirezga.
Nukabinęs nosį, kiūtinu atsisėsti ant netoliese esančio suoliuko, klesteliu, stebiu žmogystas, stoviniuojančias prie parduotuvės. Tikriausiai niekas, išskyrus mane, į juos nekreipia dėmesio.
Ant suoliuko praleistos 15 minučių man „atvėrė akis“ į jų pasaulį: keikiasi, pykstasi, šaukia vienas ant kito, taikosi užsimoti, geria ir vėl pykstasi....

Moksleiviai – sava
klientūra
Mano kelionė dar nebaigta. Keliauju į dar vieną  parduotuvę, kurią taip pat „dėl dėdžių“ žino palangiškiai moksleiviai – netoliese nuo jau buvusios „Aibės“ parduotuvės – prie garažų.
Paprašau nupirkti cigarečių ir alaus pirmų sutiktų.
Sutinka, „užkimba“. Nori beveik 2 litų už cigarečių pakelį. Teisinuosi, kad tiek neturiu, siūlau 75 centus, kuriuos jau bruku jam į ranką. „Litą bent duok“, – sako man. Išeities neturiu, bruku į delną pinigus.
Kaip parodė tyrimas, pasitaikė ir agresyviai nusiteikusių asmenų, prie kurių priėjus, tarsi pajutę kažką įtartino, pasiūlydavo „nešti mėsas“, nes gerai nesibaigs, o patys dingdavo už kampo tamsoje.
Bet, pastebiu, būrelis, moksleiviško amžiaus vaikinukų prie „piktojo dėdės“ eina drąsiu žingsniu, ir tas juos išvydęs, šypsosi kreiva šypsena.
„Sava klientūra?“ – dingteli. Aš jau pakeliui namo.