Vienos Žemaitijos redakcijos žurnalistės išpažintis: „Redaktorės leidimo reikėjo net į tualetą nueiti“

Lukas MANTVYDAS

Vienoje Žemaitijos redakcijoje žurnaliste dirbusi Žiedūnė I. (vardas ir pavardė pakeisti – aut.), šiandien jau laisva, tačiau suka galvą, kaip iki galo nusikratyti buvusio darbdavio jungą.
„Kadangi man ji (redaktorė) nesumokėjo algos už du paskutinius mėnesius, parašiau jai pareiškimą mane atleisti pagal naujojo Darbo kodekso straipsnį dėl darbdavio kaltės. Tačiau ji apie mano išėjimą iki šiol nepranešė Sodrai. Įsitikinusi, kad redaktorė tai daro specialiai – viliasi, kad, likusi be pinigų, „paršliaušiu“ pas ją. Tačiau, kol apie atleidimą nepranešta Sodrai, negaliu stoti į Darbo biržą“, – pasakojo Žiedūnė. Darbas be pietų, be atostogų, redaktorės „komplimentai“ – „tu atrodai kaip kaimietė“, „tu nemoki bendrauti“, „man gėda dėl tavęs“ – tik dalis to, ką jai teko patirti šioje redakcijoje. Kiti šioje redakcijoje dirbę žurnalistai, su kuriais susisiekė šių eilučių autorius, patvirtino savo kolegės pasakojimą.
Anot Žiedūnės, dirbti „teroro atmosferoje“ ji „prisitaikė“, tačiau jos kantrybės taurę perpildė darbdavio skola: „Nekalbu apie tai, kiek ji man jau yra skolinga atlyginimo, mokamo bendru sutarimu nebuhalteriškai. Bet ir sodrinės algos (tai yra oficialios) skola jau siekia kelis mėnesius“.
Vasarį susiruošusi išeiti iš darbo pagal naujojo Darbo kodekso straipsnį, kuris numato, kad darbdaviui esant įsiskolinusiam, darbuotojas turi teisę išeiti iš darbo apie tai darbdavį įspėjus prieš penkias dienas, iš darbdavės išgirdo, kad ji turi atidirbti 20 dienų.
„Pareiškimą išeiti iš darbo įteikiau jau kovą. Ji ilgai niekaip nereagavo, atidėliojo. Tik po kelių savaičių per socialinį tinklą parašė: „Gavau tavo pareiškimą, aptarsime“, – pasakojo pašnekovė.
Nors įstatymas numato, kad darbdavys turi su išeinančiu darbuotoju pilnai atsiskaityti, iki balandžio 5 dienos Žiedūnė pinigų nesulaukė: „Matyt, kai darbdavys pagaliau suvokė, kad aš ne šiaip purkštauju, o tikrai išeinu, ėmė man dažniau siuntinėti žinutes: „Dar atidėkime susitikimą“.
Žurnalistė konsultavosi internetu su Darbo inspekcija ir buvo užėjusi į vietos Sodros padalinį.
„Man Sodroje apie balandžio 5 dieną pasakė: „Tu dar esi mūsų sistemoje, vadinasi, tebedirbi“. Man akivaizdu, kad redaktorė specialiai viską „tempia“, viliasi, kad likusi be paskutinio cento, vėl pas ją paršliaušiu“, – sakė Žiedūnė.
Ji taip pat išsiaiškino, kad darbdavė siekia ją atleisti už pravaikštas. „Na, jos tokia taktika nėra nauja. Jai tai labai patogu – tokiu atveju jai nereikėtų sumokėti jokių išmokų. Redaktorei nepranešus Sodrai apie mano išėjimą, negaliu net stoti į Darbo biržą. Žinoma, buvusi darbdavė tai žino ir manipuliuoja tuo“, – apie nepavydėtiną padėtį pasakojo patyrusi žurnalistė.
Patarta Darbo inspekcijos, ji kreipėsi į Darbo ginčų inspekciją.
„Tikiuosi, kad ji bus nešališka. Redakcija, kurioje dirbau, jai gerai žinoma: su darbuotojais neatsiskaitoma arba nepilnai atsiskaitoma, ne vienas yra kreipęsis išsieškoti algų ir išmokų per teismus, – sakė Žiedūnė. – Pažįstu tokias darbuotojas asmeniškai. Administratore dirbusi Viktorija (vardas pakeistas) kiekvienais metais turėjo grasinti, kad išeisianti iš darbo, kad galėtų išeiti jai pagal įstatymą priklausančių atostogų“.
Šiurpą kelia ir šio darbdavio elgesys redakcijoje.
„Šioje redakcijoje visi dirba dažniausiai be pietų. Kai kelis kartus paprašiau jos leidimo eiti pietų, ji nužvelgė mane paniekingai: „Tai kad tu ir taip nespėji nieko padaryti? Tu pagalvok, ar ta valanda pietaujant tau nesutrukdys tavo ir taip lėtam darbo tempui?“, – pasakojo moteris.
Vis tik žurnalistė kelis kartus išdrįso išeiti pietų, o ją grįžusią į redakciją pasitiko niūrios redaktorės piekaištas: „Na, tu čia ir sugalvoji – visai negalvoji apie darbą“.
Anot žurnalistės, jai buvo „užkrauta“ atsakomybė pagaminti visą laikraštį. „Net dariau tai, ko man, kaip žurnalistei, ir nepriklausė: skambinau į spaustuvę klausti, ar gavo maketą, ar jis tinkamas, kitus darbus“, – sakė ji.
Šioje redakcijoje dirbusi kita žurnalistė, pavadinkime ją Linita, šių eilučių autoriui patvirtino, kad dėl tokios redaktorės „pietų politikos“ ji į darbą atsinešdavo sumuštinių.
„Tačiau ir juos stengdavausi suvalgyti paslapčia, nematant redaktorei“, – pasakojo jau redakcijoje nebedirbanti žurnalistė. Jai buvęs darbdavys liko skolingas arti tūkstančio eurų.
Anot Žiedūnės, kartu su ja redakcijoje pernai ir užpernai dirbusi ką tik žurnalistikos studijas baigusi Kornelija (vardas pakeistas), neapsikentusi redaktorės teroro, bėgdavo į lauką paverkti.
„Tai darydavo, nes neištverdavo psichologinio teroro redakcijoje“, – teigė.
Jai redaktorė taip pat liko skolinga. Kornelija šių eilučių autoriui šią savaitę patvirtino, kad buvęs darvdavys liko jai skolingas, tačiau „po truputį moka“.
„Nenoriu ant jos (redaktorės) pilti purvo, bet pagarbos darbuotojams redakcijoje, švelniai tariant, buvo mažai. Apie šią redakciją ir jos redaktorę visi gerai žino“, – sakė Kornelija.
Tuo tarpu Žiedūnė prisimena, kad atvažiavusi dirbti į šią Žemaitijos redakciją, buvo pasitikta šaltu dušu: „Redaktorė man pirmomis savaitėmis vis kartojo, kad aš atrodau kaip kaimietė, kad nemoku bendrauti, net į tualetą nueiti neleisdavo. Kai kartą be jos leidimo susiruošiau į tualetą, redaktorė man rėžė: „Kur eini? Kur savo subinę neši? Ateini čia greitai – tave šefas kviečia“, – prisiminė žurnalistė.
Žiedūnė gailisi, kad neįstengusi sumokėti nario mokesčio Žurnalistų sąjungai, dabar negali iš jos tikėtis pagalbos.
„Paskambinusi į Žurnalistų sąjungą, išgirdau užuojautos žodžius: „Visi žinome, kas dedasi toje redakcijoje. Tačiau iki šiol sąjunga nėra gavusi oficialių skundų, – pasakojo Žiedūnė. – Dirbau įvairiose šalies redakcijose, bet tokios paniekos, užgauliojimų iš redaktoriaus niekur kitur neteko patirti ar net girdėti“.