Virbališkės tako medžiai „krivalakai“ ir šviesėjantys palangiškių žvilgsniai

 Šių metų ruduo Palangoje keistai nestabilus, neprognozuojamas ir nedėkingas kelionėms – poetiškoms klajonėms toliau nuo „gimto“ Saulėtekio tako, artyn Šaipių, Karklės ar Olando kepurės. Gali perlyti iki paskutinio siūlo, greit pamesi besišypsančią nuotaiką ir „maldas“ jūrai, nes atrodysi varganiau už Vienišių kormoraną, tupintį lietuje, jūroje, ant akmeninio pakaušio. O argi esame tokie bagoti, kad dar skirtume pinigus ir vaistams?

Šių metų ruduo pasiūlė keletą įdomesnių kasdienybės „atrakcijų“ smalsiems senjorams – palangiškiams, nenutolstant nuo pažįstamo, savo daugiabučio langų. Gali išeiti, pasmalsauti, „kas yra kodėl“ Palangoje ir spėti pareiti sausas, sveikas, linksmas, nes neperlytas. Šiltoji Golfo srovė jūros ties Palanga nepalieka iki lapkričio vidurio.

O naujo aplinkui – daug. Kaip nė vienais metais. Svarbiausia – visose Palangos pusėse jau nuo pernykščio, 2011-ųjų rudens „masiškai“, energingai ir tvarkingai atgimsta daug – daug metų „pūliavę“, „suvargę“, „pagyvenę“, „nudėvėti“ tarybinių šaligatvių plotai. Jau buvo gėda ne tik prieš svečius, bet ir prieš emigrantus vaikus. Palangiškiai gyventojai, atsiprašant, murdėmės, kaip varlės apipelijusiame senučių Šaukėnų prūde.

Naujosios, 2011 metų kadencijos tarybos ir joje esančių „protingų balsų“, taip pat už Palangą ir jos gyventojus, jų vaikų ateitį „sergančio“ jauniausiojo mero Šarūno Vaitkaus, ekonomiškai mąstančio tarybos nario Eimučio Židanavičiaus pastangų dėka Taikos, Senojo turgaus gatvėse darbai virte verda, šiuolaikiškos šaligatvių dangos baigia užkloti, Kęstučio, Žvejų gatves, Virbališkės taką... Tikimės, kad bus restauruotos ir Jūratės, Daukanto, Janonio, Maironio gatvės.

Virbališkės taku pirmyn – atgal, rytą – vakarą, vasarą – rudenį ir šiuo eilučių autorius sykiu su Saulėtekio tako ir kitais Virbališkės mikrorajono (ar tiesiog BAM‘U vadinamo!) gyventojais daug batų padų sudilino – suplonino, miesto centrą siekiant greičiau atrasti nuo 1985-ųjų spalio, per 27 metus.

Prie Virbališkės tako šiureno ypatingai aukštų ir neplonų medžių, topolių lapai, ir visąlaik juose buvo pilna paukščių, bet tie medžiai, tarsi nusenę latrai, sviro – sviro į kitą tako pusę ir nejaukiai gąsdino visus Virbališkės tako namų gyventojus, taip pat ir praeivių – o ką žinai, kada „užgros“ stipresnė, štorminga vėtra ar, kaip jaunimas sako, tipo, tornadas, ir tie „krivalakai“ medžiai laisvai galėjo „glustelėti“ prie artimiausio daugiabučio namo balkono ar stogo.

Gerai, kad nieko neatsitiko. Kol neatsitiko.

Tačiau visiškai sudėvėti brežneviniai šaligatviai neabejotinai prašėsi pakeičiami, Virbališkės tako horizontas privalėjo sueuropėti. Savaime aišku, senieji medžiai, jiems neprieštaraujant, irgi turėjo pasitraukti, užleisti vietą naujiems gėlynams.

Tai ir vyksta Virbališkės take nuo rugsėjo dvyliktosios. Palangos komunalininkai, o ypač poetiškos natūros gėlininkų brigados vadovė Gražina Kuleševičienė ir jos darniai vadovaujama „moterų divizija“ sukasi pavasariškai, vienas gėlynas arti „Luizos“ jau „pusgyvis“. Sukaitę vyrai autokranų pagalba atsargiai „nukabino iš pažįstamo dangaus ties Pradine, V.Jurgučio pagrindine mokyklomis gal pusę šimto persenusių medžių peršlapusiomis šerdimis, o jau keturis metus man pažįstamas darbininkas Mindaugas naujoviškais peiliais baigia ir storiausius kelmus „sudrožti“. Niekas ateityje ir neįtars, nebežinos, kad čia 80 metų augo neįtikėtinai stori ir aukšti topoliai. Ryt bus kiti – žmonės, gėlynai, žodžiai...

Tegul tik Palanga nesensta, vis atsijaunina, atsinaujina, tegul tik Palangos šeimininkai ir toliau mąsto apie žmones, kurie eis naujais šaligatviais. Mūsų visų, palangiškių, šių dienų darbus, manykime, pavasarį teigiamai įvertins svečiai ir Palanga bus verta vasaros ir Lietuvos kultūros sostinės – 2013 karalienės karūnos.