Artėja Helovynas. Moliūgai šypsosi nuo parduotuvių slenksčių, puošia kiemus, aikštes ir gatves. Vaikai laukia persirengimų, saldumynų ir šiurpuliukų. O žinot, man moliūgai visai patinka – rudens tamsoje jų šviesa turi kažką jaukaus, paslaptingo, netgi romantiško.
Kartais pagalvoju: kodėl negalėtume turėti tiesiog Moliūgų šventės? Švęsti rudenį, jo dosnumą, spalvas, derlių ir jaukumą, kai už lango barbena lietus, o namuose kvepia obuoliais ir cinamonu. Moliūgams tikrai nereikia svetimo šventės vardo, kad taptų gražiu rudens akcentu.
Tačiau mano mintys sukasi ne apie moliūgus... Jos sukasi apie mus. Apie Lietuvą. Apie tai, kuo tampame ir ką paliekame savo vaikams bei anūkams.
Esame nedidelė tauta, ne kartą kovojusi už teisę kalbėti savo kalba, puoselėti papročius ir gyventi savo žemėje. Kiek daug reikėjo ištverti, kad vėl galėtume laisvai giedoti „Tautišką giesmę“ ir didžiuotis savo Lietuva!
Prisimenu Nepriklausomybės pradžios džiaugsmą. Atrodė, kad pagaliau atsigręšime į savo šaknis, atrasime tai, kas buvo nutylėta, ir perduosime ateities kartoms savo paveldą. Tačiau šiandien kartais kyla liūdnas klausimas: ar išsilaisvinę nuo svetimos valdžios nepamiršome, kad laisvė įpareigoja saugoti ir tai, kas sava?
Žinoma, pasaulis platus, jame daug gražių tradicijų ir įdomių kultūrų. Tačiau ar tikrai viską, kas populiaru svetur, turime perkelti į savo gyvenimą? Kartais atrodo, kad svetima kultūra į mūsų namus ateina plačiai atlapotomis durimis, lydima reklamos, spalvų ir pramogų, o savoji stovi anapus slenksčio – kukli, tyli, lyg nedrįstanti pasibelsti.
Juk mes savo vaikams taip pat turime ką papasakoti! Apie protėvius, saugojusius mūsų kalbą, apie senolių papročius ir šeimos istoriją. Apie Vėlines - ne kaip niūrią pareigą, o kaip prasmingą ryšį su tais, kurie gyveno prieš mus. Uždegdami žvakelę ant artimųjų kapo, prisimename, kad žmogus lieka mūsų pasakojimuose, vertybėse ir vaikų akyse.
Jeigu vaikas mažai žino apie savo krašto papročius, šeimos istoriją ir Vėlinių prasmę, nenuostabu, kad ryški ir linksma svetima šventė gali jį sudominti labiau. Juk vaikas renkasi tai, ką mato ir ką jam pasiūlome. Todėl savosios kultūros pažinimas -visų pirma mūsų, išgyvenusios istorijos posūkius kartos, atsakomybė.
Tautiškumas nėra vien trispalvė per valstybines šventes ar iškilmingai sugiedotas himnas. Jis gyvena mūsų kalboje, dainose, šeimos istorijose ir papročiuose, kuriuos puoselėjame todėl, kad jaučiame jų vertę.
Juk kiekvienas medis stiprus tiek, kiek stiprios jo šaknys. Negalime tikėtis, kad mūsų vaikai užaugs mylintys savo kraštą, jeigu nepuoselėsime tautos, giminės ir šeimos šaknų. Turime saugoti ankstesnių kartų palikimą ir perduoti jį vaikams bei anūkams kaip gyvą, brangų ryšį su savo pradžia. Juk tik tvirtas šaknis turintis medis gali drąsiai stiebtis į dangų.
Ir štai čia norisi paklausti: jeigu patys neįskiepysime vaikams meilės tam, kas sava, kas tai padarys už mus? Komercija? Reklama? Mados, kurios šiandien vienokios, o rytoj jau kitokios?
Tikroji laisvė – ne aklai perimti svetimas madas, o sąmoningai rinktis tai, kas artima mūsų vertybėms. Žinoti, kas esame, iš kur atėjome ir ką norime išsaugoti.
Aš tikrai nenoriu drausti moliūgų, gesinti žibintų ar atimti iš vaikų džiaugsmo. Norėčiau, kad mūsų ruduo būtų pilnas šviesos, kūrybos ir jaukumo. Kad kurtume savas šventes, puoselėtume savo papročius ir išsaugotume tai, kas lietuviška.
Nes tauta nenutolsta nuo savęs per vieną dieną. Tai vyksta pamažu, kai jos kalba tampa tik bendravimo priemone, istorija - vadovėlio skyriumi, o tradicijos – kažkuo senamadišku ir nebeįdomiu. Ir vieną dieną galime pastebėti, kad turime daugybę švenčių, bet vis mažiau žinome, kuo ypatinga mūsų pačių žemė ir kodėl turėtume ją mylėti.
Norėčiau, kad mūsų anūkai augtų atviri pasauliui, bet tvirtai stovėtų ant savo gimtosios žemės. Kad mokėtų grožėtis svetimais sodais, tačiau nepamirštų palaistyti ir savojo.
Nes Lietuva nėra vien vieta žemėlapyje. Lietuva – tai mūsų šaknys, mūsų atmintis ir tai, ką išsaugome širdyse bei perduodame tiems, kurie ateis po mūsų.
O kaip jums atrodo, ar mes mokame džiaugtis pasaulio įvairove ir kartu išsaugoti tai, kas sava? Ar kartais, susižavėję svetimomis tradicijomis, nepamirštame savųjų?
Komentarai 1
Parašykite komentarą
Komentuodami portale www.palangostiltas.lt, gerbkite kitus diskusijos dalyvius. Draudžiama skelbti grasinimus, neapykantą kurstančius ar šmeižikiškus teiginius, viešinti kitų asmenų duomenis ir platinti reklamą. Redakcija turi teisę pašalinti netinkamus komentarus ir apriboti taisykles pažeidžiančių vartotojų galimybę komentuoti. Už komentaro turinį atsako jį paskelbęs asmuo.
Gana išsamiai