„Žodžiai pasakom suauga – taip randa smagų draugą...“

Veidai, kuriuos mažieji myli

Birželio šeštąją, kai apsupta nuostabių, visada poetiškų linksmakalbių mažiausiųjų palangiškių, po jaukiai lietuviško lopšelio-darželio „Nykštukas“ stogeliu „Svirpliukų“ grupės auklėtoja Alma Viskontienė padovanojo solidoką savo apimtimi pirmąją sieloraščių – žaismingos poezijos prisodrintą knygą „Jūros akmenėlių šokiai, aš pirmučiausiai vėl perskaičiau eilėraštuką „Atnešiau tau jūrą“:
„– Ar buvai prie jūros? –
Klausiu Erikučio.
– Ne, – galvytę purto, –
Aš ėjau miegučio.

– Ar matei, kaip bangos
Ritasi į krantą?
Kaip smėliukas byra?
Gintariukai krenta?

Aleksandras klauso,
Akeles „pastato“,
Iš kišenių smėlį,
Akmenėlius krato.

– Atnešiau tau jūrą, –
Vaikas linksmas sako:
– Gintarėlį mažą
Pamečiau ant tako...“

Prieš keletą metų, gal 2005-aisiais, kai „Nykštukas“ su vadovėmis, savo darbui pasišventusiomis Biruta ir Birute, taip pat tuomete muzikos mokytoja Marija literatūrinėje popietėje aptarinėjant mano eilėraščių vaikams knygelę „Mėnulis – vakaro keleivis“, labai kukliai, nedrąsiai apie savo literatūrinius bandymus prasitarė ir auklėtoja, nuoširdi „dzūkų kilmės“ palangiškė, knygą kaip ir kasdienę duonelę vertinanti Alma Panebažytė-Viskontienė: „Aš irgi bandau eiliuoti, labai norėčiau išleisti savąją knygelę“.
Kas sako, jog stebuklų nebūna?
Atkaklūs „Nykštuko“ literatūrinės Almos, Marijos ir Martyno mamos, kūrybiniai ieškojimai Palangos – Lietuvos kultūros sostinės metų birželiui, Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse sugulė į vieną, mažne „šimtapuslapinę“ išvaizdžią „Drukoje“ spausdintą knygą. Sutikime: tai puiki kultūringai supratingos, savomis lėšomis knygą išleidusios palangiškės dovana ne tik kurorto mažiesiems. Visiems. Ir senjorams. Juk iš senovės, iš amžių gelmių išnyra žodžiai, kuriuos ištarė mąstytojas Herakleitas: „Žmogus labiausiai priartėja prie savęs, kai tampa toks rimtas, kaip žaidžiantis vaikas“.
Knygos – tai autoriaus sielos akys.
Knygos kuriamos žmonių išminčiai paliudyti ir švelnumui, mylinčiai tylai auginti. Visam, kas palengvina mūsų skridimą – ėjimą per ne visada lengvą gyvenimą.
Vaikas stebi mane, tave, mus ir veda žaismingais Vaikystės takais, pasakų tiltais per metų kalną, per pasaulį, kur dar niekas neatrado nei Pirmos, nei Paskutinės gyvųjų Abėcėlės raidės.
Gyvenimo jūra – iš kiekvieno gyvo upeliuko.
Ir iš kiekvieno kuriančio žmogaus.
Poezija yra kuriančių galių proveržiai, žmogaus santarvė gamtoje su ja, aplinka, savimi. Magiška jos gydanti galia, gal panaši į tą, kurią turi labai, labai savąją atžalą mylinti mama?
A. Viskontienė smagiai pašlovina savo knygelėje palangietiškąją būtį ir žaibiškai užkrečia savo vasariškomis nuotaikomis skaitytoją:
„Aš esu laisva kaip paukštis.
Nebaisus bangelės aukštis,
Per bangas aš šokinėju ir bandau pralenkti vėją.

Jūra, kopos, vėjas, smėlis, –
Vasarą aš suvaikėjus!
Lenktyniauju su bangom
Ir žaidžiu su jų kasom“...
(„Eilėraščiai apie jūrą“)

Pridėčiau nuo savęs: „Kas prabyla šviesiai drąsiai, jūra ponu daro basą“...
Net milijoninės vertės daiktai neatstos iš žmogaus širdies plaukiančio ritmingų, dangiškai palaimingų, raminančių, įkvėptai gyventi skatinančių, savaip gydančių žodžių. O juk tai – labai daug, ir todėl, atleidžiant Varėnos krašto „pasiuntinei“ A. Viskontienei kai kuriuos literatūrinio meistriškumo „nelygumus“, kuriuos ji jaučia ir pati, telieka linkėti tolesnių „Šokių jūros lygyje“. Naujų eilėraščių ir knygų. Buvimo pasakose.
„Mes labai džiaugiamės Almutės knyga. Tai – šventė visam kolektyvui. Dar vienas birželio gėlynėlis“, – žurnalistui saulėtų nuotaikų neslėpė išradinga „Nykštuko“ vadovė Biruta Mazrimienė.
„Pažįstame Almą Viskontienę iš renginių mūsų bibliotekoje. Jos gabumai talentingai atsiskleidė ir pernai Tarmių metams aukštaičių tarmei skirtoje darželinukų popietėje. Rugsėjo mėnesį, vėl pagausėjus Palangos moksleivijos skaitytojų, „Jūros akmenėlių šokiai“ bus pristatyti platesnei auditorijai Tai – malonus siurprizas: poetės A. Viskontienės knyga rodo maksimaliai saulėtą pasaulėvaizdį, visiems priimtina, sava tokia žmogaus dvasinė išraiška“, – kalbėjo ilgametė Vaikų bibliotekos vadovė, buvusi anykštietė Nijolė Bagdonienė.
Klaipėdoje gyvena irgi labai vaisingai kurianti mažųjų auklėtoja, muzikos mokytoja Janina Žemaičiūnienė, 2004 m. išleidusi knygą „Uždekime širdžiai žvakelę“. Šios gabios uostamiesčio literatės žodžiais drąsu pasveikinti ir palangiškės vaikų pedagogės – literatės A. Viskontienės iš lopšelio-darželio „Nykštuko“ literatūrinį debiutą:
„Nuo tavo rankų kyla meilės aitvarai,
Kai supasi ant kelių tau vaikystė.
O tu gera, graži būt privalai,
Žinoti viską ir mokėt neklysti.

Nušluostyt ašarą, galvelę sušukuot,
Pasekti pasaką, suprast, ką medis ošia,
Riekelę duonos į rankas įduot,
Padėt suvalgyt stebuklingą košę.

Tekyla tau nuo rankų aitvarai,
Ramybę neša, meilę ir gerumą.
Vaikai užaugs išauklėti gerai,
Širdy pastatę savo meilės rūmą“.