Žurnalistas – tarsi lėktuvo „Juodoji dėžė“, kur užfiksuota kiekviena smulkmena

Štai nesimiegant vartinėju 2014-ųjų gruodžio 8-ąją, Pilnatyje, prieryčiais. Vieną iš retesnių ir savaip įdomesnių asmeniniame archyve dar užsilikusią knygikę ir...
Iš naujo „susipažįstu“... su palangiškiais.
Tai 1987 metais „Ryto“ spaustuvėje pasaulį išvydęs Palangos miesto 19-ojo šaukimo Liaudies deputatų tarybos „Deputato žinynas“.
Ūmai į galvą „cinkteli“ tokia „sentencija – SMS“: „Žmogus – esi lyg geometrijos teorema, kurią įrodinėju viso savo sąmoningo gyvenimo darbais. Tačiau tikrąją dvasinę – atmintyse išliekančiąją vertę nustato ir Gyvenimo teoremą baigia įrodyti tik mirtis“.
Ir čia pat, namuose Saulėtekio take, kur gyvename 30-uosius metus, artimai išniro pernai palangiškių bendruomenę palikusio, daug vertingų darbų Vakarų Lietuvai ir visos Lietuvos šalies kurortologijos labui nuveikusio anuomet „Lino“ tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo generaliniu direktoriumi buvusio sumanaus vadybininko Gintauto Plaušinio veidas, visiems ir visada atvira, nemeluota šypsena. Tarybiškai paprastas, kiekvienam linkėjęs gero. „Šį žmogų, mūsų vadovą, visada prisimenu šiltai ir pagarbiai“, – sakė žurnalistui žinomas gydytojas Rimantas Petrulis.
Žurnalisto pašaukimas – rašyti savo gyvenamo laiko metraštį. Laiko raštą. Žurnalistas – tarsi lėktuvo „Juodoji dėžė“, kur užfiksuota kiekviena smulkmena. Tada, „Ginto Plaušinio laikais“ „Linas“ buvo Palangos modernumo ir populiarumo simbolis. Populiarumu tikrai galėtų varžytis su dabartiniu Druskininkų atrakcijomis ir architektūriniais savojo laiko atradimais. Į „Lino“ susivienijimo gydomąjį kompleksą – baseiną su šildomu Baltijos jūros vandeniu kaip į savaitinius atlaidus plūdo ekskursantai, laisvadienių svečiai ir „Žiguliukais“, ir „Lvovo“ „aukštabusais“, net „Gazikais“, ūkiškais sunkvežimiais, kuriais madinga buvo iš Lietuvos rajonų važiuoti į ekskursijas ne tik į Palangą, bet ir į Vilnių, Kauną, Šiaulius, net Rygą, į teatrus ir parduotuves.
Generalinio direktoriaus G. Plaušinio vadovaujamas darbštus ir tarpusavyje dažnai „susigrojęs didelis „Lino“ susivienijimo kolektyvas pakylėjo Palangos garbę virš pajūrio pušų ir šimtams tūkstančiams Lietuvos žemdirbių – artojams, duonos augintojams, melžėjoms, mechaninių dirbtuvių tekintojams suteikė galimybę net su vaikais, šeimomis pailsėti, stebint patį – patį didžiausią, maloniausią, akiratį ir širdį praturtinantį langą – Baltijos jūrą.
1984 metais lietuviai ir kitataučiai jau galėjo Palangoje pasilepinti tikrai „kapitalistiškai“, vakarietiškai, pasigydyti šiuolaikinėse gydyklose, – tuo rūpinosi ir Liudo Saldūno vadovaujama „Jūratė“. Tada, 1984 metų kovo 8-ąją šviesiakelnis, gaiviai pusamžis „Lino“ vadovas G. Plaušinis, pakvietęs iš Kelmės centrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojos posto į jų naująjį kompleksą dirbti gydytoja mano žmoną Vladislavą Mariją, tvirtai pažadėjo per metus ar pusantrų suteikti ir naują butą visai šeimai. Tik būkite kantrūs. Tą kovo 8-ąją puikiai prisimenu ir šiandien, nes sutikime, tokie pasiūlymai tarsi Likimo honoraras – unikalus, lyg loterijos bilietas, kuriame garantuotas milijoninės, o gal morališkai – neįkainojamos vertės laimėjimas. Esu minėjęs, kad 1985 m. spalį G. Plaušinis savo žodį labai garbingai ištesėjo. Žmona gražiai prisimena „Line“ išdirbtus metus. Vlada buvo ir Palangos miesto tarybos deputatė.
Į „Liną“ direktorius G. Plaušinis pakvietė daug puikių specialistų, nuovokių, darbščių lietuvių iš Mažeikių, Telšių ir kitur, ir visi čia savaip susigiminiavome. Tai buvo neeilinio talento vadybininkas. Jiedu – lyg broliai dvyniai su Palangoje gyvenančiu, buvusiu Juknaičių vadovu, kūrėju Zigmu Dokšu. G. Plaušiniu pasitikėjo ne tik Mažeikių rajono valstietija, bet ir palangiškiai, jų gausūs svečiai, išsiilgę kurortinių atrakcijų.
„Aš visada su šiluma širdyje prisimenu mūsų Plaušinį“, – man kalbėjo komplekso medicinos vadovas R. Petrulis. „Lino“ generalinis direktorius G. Plaušinis pažino daug jam visaip talkinančių, finansiškai remiančių įtakingų vadovų ir Vilniuje, ir Maskvoje. Per naujosios Palangos autobusų stoties atidarymo iškilmes gruodžio 5-ąją (buvusios TSRS Konstitucijos dieną!), žmonių minioje netikėtai pamačiau bendramokslį iš Šaukėnų vidurinės mokyklos – aktyvųjį ir geranorišką Vytautą Juškų. Buvęs Šiaulių televizorių gamyklos direktorius ypač atsakingais ir įsimintinais 1980-aisiais Olimpinėmis žaidynėmis Maskvoje, kam jų kolektyvas pasistengė labai atsakingai, įdiegęs unikalų teletransliacijų kompleksą „Magnolija“, gyventojų mėgiamas Šiaulių miesto meras, aktyviai politikoje besireiškiantis ir šiandien, dažnas Palangos svečias, eks-šaukėniškis V. Juškus, susėdus, tarsi pirmiesiems keleiviams perone ant suoliuko, labai pagarbiai atsiliepė apie bičiuliškąjį „Lino“ vadovą G. Plaušinį, kurio laidotuvėse jam sykiu su kitais Palangos kraštovaizdžio klubo nariais Leonu Mardosu, Zigmu Dokšu teko dalyvauti. „Gintautas išlieka atmintyje, nes jis – žmonių žmogus“, – sakė jis.
O štai teksto ištrauka – apie „Lino“ kasdienybę ir kurortinę vadybą, ko derėtų pasimokyti dar ne vienam Palangos dabartiniam politikui. Gaila, kad per ketvirtį Nepriklausomybės amžiaus kai kurie „šiaudiniai nusiposėdžiavusieji“ „nugyveno“ tai, ką Palanga jau 1985–1988 metais buvo užgyvenusi, ir buvo pranašesnė ne tik už Druskininkų, bet ir kai kuriuos Kaukazo kurortus. Vien ekologiškiausias oras, „bepramoninė zona“ į Palangą viliojo ilsėtis aukščiausius viso „Varšuvos pakto“ šalių tūzus:
„Vasaros sezono pradžia ir pabaiga „Lino“ tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijime praeina kaip eilinės dienos: susivienijimo padaliniuose poilsiaujama ir gydomasi visus metus. Kai gegužės pabaigoje atvykome į šį susivienijimą, „Line“ pirmoji šios vasaros poilsiautojų pamaina (nuo gegužės 15-osios iki spalio 15-osios „Linas“ veikia kaip poilsio namai, žiemą – kaip pensionatas) – daugiau kaip 830 žmonių – jau ruošėsi vykti į namus.
– Mes iš tiesų nejaučiame kurortinio sezono pokyčių, – pasakė mums „Lino“ susivienijimo generalinis direktorius G. Plaušinis.
– Žiemą pas mus žmonės gydosi, vasarą – ilsisi. Nors ir vasarą ilsėtis atvykusieji gali naudotis gydomųjų kabinetų paslaugomis, baseinu. Mūsų susivienijimas – tai ne vien „Linas“. Mūsų žinioje – tarpkolūkinių pensionatų kompleksas „Auksinės kopos“, tarpkolūkiniai poilsio namai „Agila“, „Gubojos“ poilsinės, trys pionierių stovyklos ir kt.
Pagrindinė problema? Kadrai. Ypač ši problema paaštrėjo, prasidėjus steigtis kooperatyvams. Teko ieškoti išeities, rūpintis, kad žmonės gautų didesnį atlyginimą. Dėl to ėmėmės verslų: pradėjome gaminti suvenyrus, kepuraites, maišelius, kitas kurortines prekes. Sumaniai Algio Grigalaičio vadovaujamas mūsų verslų cechas gerai padirbėjo: uždirbome per metus 800 tūkstančių rublių. Gryno pelno gavome 200 tūkstančių. Tai ir sudarė galimybes darbuotojams mokėti papildomus atlyginimus.
Toliau. Mes pirmieji atsisakėme Prekybos valdybos paslaugų ir poilsiautojų bei besigydančių maitinimą perėmėme į savo rankas. Patys įsirengėme tris naujus barelius, atidarėme savo konditerijos cechą, užmezgėme tiesioginius ryšius su maisto pramonės įmonėmis, pavyzdžiui, Utenos nealkoholinių gėrimų ir alaus kombinatu, iš kur gauname įvairesnio asortimento produkciją.
Rimta problema – daržovės. Reikia pasakyti, kad nei Vydmantų agropramoninis tarybinis ūkis, nei Tauralaukio daržininkystės tarybinis ūkis šios problemos mums nepadeda išspręsti. Tuo tarpu visi žinome, kad poilsiautojų ir ypač gydytis atvykstančiųjų maisto racione turi būti kuo daugiau daržovių. Jau vien tas faktas, kad vienu metu pas mus būna vidutiniškai 300 vaikų, kuriems mes stengiamės gaminti specialų maistą, verčia mus ieškoti išeities. Vėlgi patys važinėjame, sudarinėjame sutartis. Ankstyvųjų daržovių, pavyzdžiui, važiavome į Moldaviją.
Ko pageidauja poilsiautojai? Nei „Linas‘, nei ką tik atvėręs duris „Rugelis“ (tiksliau: jo pirmoji eilė) neturi šokių salių. Ypač šį trūkumą pajuntame žiemą. Projektuotojai pradėjo projektuoti 1000 vietų sanatoriją „Žemaitija“, kuri iš esmės turėtų užbaigti „Lino“ komplekso Vanagupėje statybas. Gal šioje sanatorijoje rasime vietos ir šokių salei įrengti? Baigę statybas pagaliau galėsime užbaigti ir daugiau kaip 30 ha teritorijos tvarkymo, sporto aikštelių įrengimo ir kitus darbus. Noriu pasidžiaugti mūsų landšafto agronomo Vlado Taučiaus darbu. Manau, kad ir pas mus gydytis ar ilsėtis atvykstantieji bus pastebėję, kaip kas metai gražėja mūsų aplinka“, – 1989-06-22 rašė Klaipėdos žurnalistų autoritetas „Vasaros“ korespondentas Pranas Martinkus.“

P.S. primenu vieną G. Plaušinio, kuriam vadovaujant „Lino“ šeima gražiai žėrėjo, sakinį: „Teko rūpintis, kad žmonės gautų didesnį atlyginimą“. Ir „Lino“ vadovas stengėsi, kad „duona ir grožis, Palangos ir Lietuvos sveikata būtų iš vienų rankų“.