„Žuvis pamoko žuvį, kaip pergudrauti net ir pačius Žvejus“

Stebiuosi žvejų kantrybe Paupiuose, paežerėse ir Palangoje, ant promenadinio tilto į jūrą.
Smagu stebėti ir žuvų viražus, kaip sumaniai ir intuityviai jos dažnai velnioniškai ilgai „pavedžioja už nosies“, pergudrauja žvejį ir taip sugeba pabėgti nuo keptuvės ar „vendzerkos“, rūkyklos. Žmogus viską „suėstų“. Ką norėt, jei žmogus ir žmogų gali...
Aš nesu „sektantiškai“ įsijautęs į šį kantriųjų žmonių verslą ar pomėgį. Aš esu horoskopinė – kovo 17-osios Žuvis, kaip ir Palangai neabejingas Irmantas Gecevičius, su kuriuo asmeniškai bičiuliaujamės. Kaip ir sąžiningumu žinomas brolis Laimonas. Visi darbai tirpsta ir jaunesnio vyro Irmanto rankose. Jis fotomenininkas, su žavia žmona šoka pramoginius šokius.
Aš vis su jūrine šiluma širdyje prisimenu profesionalaus, ne tik Kaunui žinomo inžinieriaus-spaustuvininko, iš Maskvos aukštojo savo srities mokslo diplomą parsivežusio Juozo Grecevičiaus (1943–2008) draugiškumą. Ramiabūdis vyras ne tik žinojo knygų iš viso pasaulio poligrafijos, politikos naujienas, bet sugebėdavo taip įdaryti, prieskoniais pagardinti Nemune sugautą lydeką, kad ją valgydami, pavyzdžiui vestuvėse, pabroliai ir pamergės meiliau negu nuo „Viagros“ ar „Cialio“ vienas į kitą nekantraudami žvalgėsi, norėjo, kad tuoj būtų vakaras. Žuvis yra labai vitamininga, o vyrams – ir vaistinga.
Kai 1989–1990 m. dirbau atsakinguoju sekretoriumi „Lietuvos žvejo“ redakcijoje, pietų metą su tuomečiu Klaipėdos miesto tarybos pirmininku Vytautu Čepu, dar ir rašytoju psichologu-seksologu, būtinai pasiimdavome ir po porciją kalmarų. Juokdavomės – „ant strainumo“.
Palangoje irgi yra iškilesnis už kitus „Žuvologijos“ žinovas, tai – intelektualusis kolekcininkas Saulius Žulkus. Dar menui, gamtai atidus Andrius Gavelis. Dar... šimtai žuvų rūšis, žvejybos ypatumus, įrankius išmanančiųjų gyvena ir Melnragėje, Nidoje, Juodkrantėje, ir Palangoje, Šventojoje, Būtingėje. Neveltui naujųjų laikų palangiškiai sumąstė ir savąjį „žuvagenčių“ metinį susibėgimą kurorte viduržiemį, trankią, kaip savo laiku Didžioji Spalio socialistinė revoliucija – Stintų šventę. O ką, be trankių viešųjų ryšių žvejai nepuls „motorkėmis“ į šaltą Baltijos jūrą, žuvys nebėgs į tinklus, o europinigėliai „neapvaisintų“ Palangos verslininkų piniginių. Toks gyvenimas: „Dūmai, Fedia“, galvok ir galvok, vyre, nes tik galvotą, o ne „dvasios dauną“ šeimininkės, ir vasarotojai giria. Bepigu vasarą! Štai, 2016-07-25 rytą vienos kavinės J. Basanavičiaus gatvėje darbuotoja pasakojo: „Visą sekmadienį nuo pagalvės galvos nepakėliau, nes buvau taip pavargusi – šeštadienį dirbom, kaip kolchozo rugiapjūtėje, užtat tą dieną savininkas praturtėjo 15 tūkstančių eurų“. Gal... „Limono“ per parą dar nieks neuždirbo. Žiemą stintos mažiau į Palangą pinigų „priveda“.
„Stintadieniai“: kam šventės, o kam – pinigai, „kasdieninė mūsų duona“ – dažnai kartodavo žymi Palangos gamtininkė Lidija Umbrasienė.
„Atšalus orams, žvejų valkšnose pasirodo sidabru žvilgančios stintos. Prasideda kasmetė šių žuvų kelionė iš jūros per Kuršmares į Nemuną ir jo intakus. Žvejų valtys ir drabužiai, prakyvietės pakvipo šviežiais agurkais. Panašiai kvepia pajūrio smėlynuose augančios jūrasmiltės sutrinti sultingi lapeliai. Stintos paplitusios Europos pakrantėse nuo Baltijos įlankos iki Pečioros, nuo Šiaurės, Baltijos jūrų iki Volgos aukštupio baseinų. Šios žuvys būna migruojančios ir sėslios. Baltijos jūroje sugaunamos „migrantės“ vadinamos didstintėmis. Jos vidutiniškai užauga iki 14-17, kartais net iki 30 centrimetrų ilgio ir gyvena 7-9 metus. Subręsta dvimetės žuvys, neršia esant 4-6 laipsnių vandens temperatūrai. Ant žvirgždėto upių grunto, augalų šaknų viena žuvytė išleidžia 10-20 tūkst. ikrelių. Daugybė jų žūva. Išgyvenęs kūdikystę mailius, srovių nešamas plaukia į jūrą, minta vandens bestuburiais. Suaugusios stintos yra plėšrios – išsivysčiusiais dantimis sugriebia įvairius vandens baseino dugno gyvūnėlius ir smulkias žuvytes.
Sėsliosios stintos, vadinamosios stintelės yra gėlavandenės, didžiųjų ežerų ir Kuršmarių gyventojos. Jos sveria 5-6 gramus ir užauga iki 10 centimetrų. Stintelės subręsta būdamos vienerių metų ir neršia tik kartą gyvenime. Pilkšvai melsvas šių žuvelių kūnas beveik permatomas. Senieji Kuršmarių žvejai stintas į tinklus viliodavo sukeldami garsus. Į eketę lentą įstatydavo taip, kad vienas jos galas kyšotų virš ledo. Ant kėdutės sėdintis žvejas-muzikantas mušdavo mediniais plaktukais į tą lentgalį kartodamas: „Stina – pūkis, stinta – pūkis“. Kai taip žvejodavo daug žvejų, visos marios ir pamarys skambėdavo nuo tuksenimo, o tinklai plyšdavo nuo gausaus laimikio. Kartais vėjui pakeitus kryptį, ar kai stintos nerasdavo išėjimo iš jūros į gėluosius vandenis ir patekdavo į jūros pakrančių seklumas, ties Nerija jas bangos išplaudavo į krantą. Žvejams tuomet laimikį tereikėdavo susirinkti. Didstintes kapomis pardavinėdavo Šilutės ir Klaipėdos turguose. Mažosiomis stintelėmis Nerijos gyventojai šerdavo kiaules, o taupesnės šeimininkės išvirdavo puikią šaltieną“.
O štai visai neseniai, 2015-aisiais, Klaipėdoje, marinistikos žurnalistų klubo „Marinus“ narių – Vidmanto Matučio, Venanto Butkaus ir Egidijaus Bacevičiaus – pastangomis parengta ir skoningai AB spaustuvės „Titnagas“ išleista neginčytinai didelę pažintinę vertę turinti 215 puslapių gausiai iliustruota knyga „Žvejybos tradicijos Baltijos jūros regione“, (ES lėšomis, pagal IV prioritetinę kryptį „Tvari žuvininkysrtės regionų plėtra“).
Nereklamuodamas šio iš Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus gautojo leidinio, tarsi „viršesnio“ už panašius lietuviškoje marinistikoje, aš asmeniškai siūlyčiau ne vienam „jūros žmogui“, ne vienam žvejui, Palangos „Stintų šventės“ rengėjams, tarsi katalikams maldaknygę atidžiau perversti, pastudijuoti ir knygą „Žvejybos tradicijos Baltijos jūros regione“. Gyvi Palangos langai bus dar gyvesni, žvilgesni, toliau matantys, jeigu juo daugiau žinosim apie pagrindinį langą – Baltijos jūrą ir jūros gyventojas žuvis.