Statybininkų diena Lietuvoje švenčiama kasmet antrąjį rugsėjo šeštadienį nuo 2000-ųjų, tačiau, skirtingai nei medikų, policininkų ar spaudos dienos, tyliai, be sveikinimų. „Man tai – keista. Juk būtent statybininkų dėka iškyla modernios ligoninės, kiti nuostabūs pastatai. Kai einu per Palangą, man maloniai širdį glosto, kiek daug pastatų čia mano rankos lietė – paprastai lieju pamatus, mūriju, atlieku stogo darbus,“ – „Palangos tiltui“ sakė Ramutis Šeštokas, žinomiausias pajūrio statybininkas. Jis – aktyvus Šventosios bendruomenės narys, sportininkas, politikas.
„Kai augau, niekada nemaniau, kad būsiu statybininkas. Mano tėvelis buvo statybininkas – mačiau, kaip sunkiai ir daug jis dirba,“ – šyptelėjo prisiminęs Ramutis, kurio vaikystė prabėgo Kazlų Rūdoje.
O kaip aiškina pats pašnekovas, Šventojoje jis atsidūrė atsitiktinai: „Viena žemaitė, Regina, mano būsima žmona, įkrito man į širdelę – į ją atvykau 1988 metais.”
Abu susipažino dar anksčiau, 1984-iais metais, kai Ramutis, jau po tarnybos sovietinėje armijoje, kaip Kazlų Rūdos miškų ūkio sporto metodininkas, atvyko poilsio į Šventąją, apsigyveno viename iš jos medinių namelių. Tačiau tuomet abiem nebuvo lemta pradėti žygį gyvenimo keliu kartu...
„Po mūsų pirmo susitikimo Šventojoje likimas mane keturiems metams nuvedė į Biržus, dirbau vietiniame miškų ūkyje. O Reginą vėl susitikau – atsitiktinai ir jau visiems laikams – besimokydamas Kauno Žemės ūkio akademijoje. Tiesa, jos nebaigiau,“ – neslėpė R. Šeštokas.
Baigęs vidurinę mokyklą, jis pirmiausia stojo į pedagogines studijas Vilniuje – norėjo tapti matematikos mokytoju, bet jas taip pat metė.
„Pedagoginiame institute pirmiausia stojau į fizinio lavinimo specialybę, bet neįstojau. O mečiau matematiką, nes labai daug sportavau – daugiausiai žaidžiau krepšinį,“ – prisipažįsta R. Šeštokas.
Sumainęs su šventojiške Regina aukso žiedus, vyras 1988-aisiais įsidarbino Palangos statybos valdyboje.
„Gyvenimas parodė, kad statybininko profesija man – labiausiai prie širdies,“ – sakė redakcijos svečias.
Šventojoje Ramutis su brigada pastatė poilsio namus „Rūta“, „Auksines kopas“, mokyklą „Baltija“ Palangoje.
„Mūrijau, liejau pamatus, stogus dariau. Tais laikais statybos buvo palyginus nesudėtingos, buvo naudojamos tos pačios medžiagos, pavyzdžiui, silikatinės plytos. Tai ne dabar, kai kiekvienas namas – atskira istorija, su unikaliais architektūriniais sprendimais. Dabar žiauriai gražius namus stato,“ – pasakojo R. Šeštokas.
O nuo 2012-ųjų vyras kurorte darbuojasi Virginijaus Gabrio individualioje statybų įmonėje. Kai Ramutis praeina Palangos Kurhauzą, nuolat pajunta džiaugsmo bangą krūtinėje: „Kaip subrangovai, mes atlikome kai kuriuos jos medinės dalies statybų darbus.“
Bet dauguma įmonės darbų – privačiame sektoriuje.
„Mūsų vardas – labai geras. Mes – laiko patikrinti, pastatome nuo pastatų iki stogo, tad užsakovų – ir turtingų – netrūksta,“ – atskleidė statybininkas. Beje, R. Šeštokas, kuris lapkritį švęs 63-iąjį gimtadienį, nėra vyriausias įmonėje.
Paklaustas, kodėl per daugybę metų statybose, neužsitarnavo paaukštinimo ir kodėl neįkūrė savo įmonės, šventojiškis juokėsi: „O kam? Kai esi tik statybininkas, mažiau galvos skausmo – visi negali būti vadovai ir savininkai.“
Pasiteiravus, kaip jis, darbininkas, jaučiasi tarp kitų bendrapartiečių (R. Šeštokas yra aktyvus Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narys; praėjusiuose rinkimuose į Palangos miesto savivaldybės tarybą partijos skyriaus sąraše buvo 11-as, tačiau rinkėjai jį nureitingavo į 26-ąją poziciją sąraše – L.J.), sakė, kad dėl to galvos nesukąs.
„Niekada nesu pastebėjęs, kad kam nors prie manęs dėl mano darbininkiškos profesijos būtų nepatogu. Ir su miesto meru esu į renginį Vilniuje važiavęs – regis, gėdos nepadariau,“ – sakė statybininkas politikas.
„O praėjusiuose rinkimuose rinkėjai žemyn nureitingavo ir nemažai žinomų žmonių, pavyzdžiui, profesorių Vladą Žulkų, kuris, kaip ir aš, yra konservatorius. Beje, rinkimuose kovo mėnesį aš gavau daugiau nei du šimtus reitingo balsų – į Tarybą nepakliuvau, nors joje yra penki žmonės – tiesa, ne iš konservatorių partijos, kurie į ją pakliuvo su mažiau reitingo balsų,“ – pastebėjo R. Šeštokas.
Didelį savo visuomeninį ir politinį aktyvumą Ramutis aiškina paprastai: „Man gyvenimas padovanojo tikrą rojaus kampelį žemėje – Šventąją su jos jūra, upe, pušynais. Nenoriu vien imti ir mėgautis gyvenimu – noriu ir duoti kitiems, savo bendruomenei.“
Tačiau, nors Šventoji gerokai ūgtelėjo per paskutinius metus, tačiau vis dar ne visada kai kuriose srityse gali lygiuotis su Palanga, teigia Ramutis.
„Visus pinigėlius Šventajai duoda jos uostui. Šventojoje vis dar yra nemažai apleistų gatvių. Kai kuriose jų dar nėra normalaus apšvietimo. Palangoje atliekų konteinerius sukišo į žemę, Šventojoje to nepamatysi. Be tikiu, kad kai atsiras pilnai įrengtas uostas su molais, visa Šventoji dar labiau pagražės,“ – įsitikinęs R. Šeštokas.
Pašnekovui apmaudu, kad statybininkai nėra tinkamai įvertinami.
„Ar, pavyzdžiui, kada nors girdėjote, kad mūsų Palangos meras (Šarūnas Vaitkus – aut.) kada nors pasveikintų statybininkus profesinės dienos proga? Aš – ne,“ – pastebėjo Ramutis, kurį žeidžia ir stereotipas, kad jeigu esi statybininkas, tai būtinai taurelę pakilnoji.
„Bet namo pabaigtuvėms išgerti taurelę – ne tragedija,“ – juokiasi statybininkas.
Anot pokalbininko, vis mažiau jaunų žmonių renkasi statybininko kelią.
„Statybininko darbas – nelengvas. Jaunas galėjau su dviem skiedinio kibirais į trečią aukštą bėgom užnešti. Dabar – jau ne. Bet duoną sau dar užsidirbu – ant kitų sprando nesėdžiu.“
„Retai kuris ilgai statybose užsilaiko. Ko gero, ateity protingi dronai daug fizinio darbo atliks, tačiau gerų statybininkų visuomet reikės,“ – sako R. Šeštokas.
Paklaustas, ar save matąs pensijoje, R. Šeštokas nė kiek nesudvejojo: „Matau. Neskaičiuoju kiekvienos dienos iki jos, bet pensijos nebijau. Ant pečiaus nesėdėsiu.“
Ramutis save vadina laimingu žmogumi. Ne tik dėl to, kad Šventojoje gyvena.
„Joje savo namą pats pastačiau, gerą sūnų išauginome, jam 35-eri. Pagyvenęs Vilniuje, Algimantas grįžo į Palangą – dirba UAB „Palangos vandenys. Turime anūkę Sofiją, kuriai penki. O kiek medžių esu pasodinęs, nė neįsivaizduoju – labai daug. Tai ar galėčiau save vadinti nelaimingu? Esu laimingas!“ – šypsojosi R. Šeštokas.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.