Palangos senosios gimnazijos pirmieji chemikai

„Chemija Lietuvoje – palyginti jaunas mokslas, todėl prieškarinėje mokykloje ji kaip savarankiška disciplina nebuvo dėstoma. Ji buvo kaip sudėtinė gamtos mokslų dalis“, – tokiais žodžiais Palangos senosios gimnazijos, tada – vidurinės mokyklos, chemikų veiklos pristatymą pradeda čia 30 metų dirbęs chemijos mokytojas Algimantas Želvys, kruopščiai rinkęs ir surinkęs istorinę medžiagą apie savo bei savo pirmtakų darbus. 

Pirmieji mokytojai – moksleiviai 

Praūžus karui buvo sudarinėjami nauji mokymo planai. Chemija įgijo savarankiško dėstomojo dalyko statusą. Pasirodė pirmieji sovietinių autorių vadovėliai, kuriuose buvo aukštinami ir akcentuojami rusų mokslininkų pasiekimai, bet apie pasaulio chemikų vaidmenį juose nebuvo nė žodžio. Karo nualintoje Palangos mokykloje šio dalyko specialistų nebuvo.

Iš archyvinių dokumentų matyti, kad chemiją Palangoje dėstė vyresniųjų klasių mokiniai, o žurnalus pildė ir juose pasirašinėjo mokytojai S. Jurevičius, A. Urbonas bei mokinys Japertas. 

Nuo 1946 m. rugsėjo 1-osios chemiją pradėjo dėstyti mokytoja O. Bucytė, kuri už poros metų išvyko studijuoti.

Pirmoji specialistė – Stefa Perminaitė 

1948 m. rudenį į Palangos vidurinę mokyklą buvo paskirta Stefa Perminaitė, kuri buvo baigusi Klaipėdos mokytojų instituto gamtos – geografijos skyrių. Jauna mokytoja, įgijusi chemijos dėstymo pagrindus, buvo pirmoji specialistė pokario mokykloje. Ji artimai bendravo su mokiniais, įsteigė jaunųjų chemikų būrelį. Mokykla tuo metu veikė keliuose pastatuose. Pagrindinis korpusas buvo įsikūręs tuometės Pionierių (dabar – Vasario 16-osios) gatvės mediniame, 6-tu numeriu pažymėtame name. Palangiškiams šis pastatas žinomas, kaip buvusi rusų mokykla, vėliau – moksleivių klubas. 

Priešingoje gatvės pusėje, 1-ame name, buvo įsikūrę chemijos, fizikos, suvenyrų gamybos kabinetai bei dirbtuvės ir nedidukė gimnastikos salė. Šio pastato klasės bei kabinetai buvo apšildomi, krosnis kūrenant malkomis. Mokymo patalpose buvo tik būtiniausi baldai: suolai, kėdės, stalai bei rašomosios lentos.

Cheminius reagentus mokytojai tekdavo atsinešti per gatvę iš centrinio pastato. Reagentų pakakdavo tik kai kuriems demonstraciniams bandymams. Po pamokos mėgintuvėliai buvo plaunami dubenyje su vandeniu, kurį mokiniai semdavo iš kieme esančio šulinio.

Biologijos kabinetas ir pradinės klasės, kurios tada priklausė tai pačiai vidurinei mokyklai, vėliau išaugusiai į gimnaziją buvo įsikūrusios dabartinės Vlado Jurgučio progimnazijos pastate.

Pora metų – be chemijos specialisto

1952 m., išdirbusi lygiai 10 metų, mokytoja S. Perminaitė sukūrė šeimą ir išvyko dirbti į Darbėnus. Jos vietoje liko chemiją dėstyti mokytoja O. Šapokaitė, bet neilgam. 

Jai išvykus, chemiją dėstyti pradėjo fizikos mokytojas Algirdas Taurinskas, daugiausiai savo laisvalaikio praleisdavęs su mokiniais fizikos kabinete. Darė įvairiausias elektrotechnikos ir mechanikos mokymo priemones bei maketus. Ne vieną kartą pagamintas priemones bei maketus eksponavo ir demonstravo parodose Vilniuje bei Maskvoje, tačiau į mokyklos istoriją šie dveji metai įėjo kaip laikotarpis be chemijos specialisto. 

Pirmoji chemikė su diplomu – Gilianda Bružaitė-Paliukienė

1954 m. į mokyklą atvyko dirbti Vilniaus universiteto chemijos fakulteto absolventė Gilianda Bružaitė, kuri buvo pirmoji chemijos specialistė su aukštuoju išsilavinimu Palangos pokario mokykloje.

Pedagogė dėstė chemiją ir pradėjo organizuoti chemijos kabineto įrengimą, kaupė cheminius reagentus, cheminius indus bei reikiamas priemones laboratoriniams ir praktikos darbams atlikti. Suorganizavo jaunųjų chemikų būrelį, kuriame buvo atliekami praktiniai darbai iš chemijos technologijos srities, demonstruojami įdomieji chemijos bandymai, gaminamos vaizdinės mokymo priemonės, nagrinėjama chemijos istorija. Taip pat  organizuojami chemijos vakarai, kuriuose buvo skaitomi referatai apie chemijos pasiekimus, žmogui tarnaujančias chemines medžiagas, demonstruojami bandymai, organizuojamos viktorinos.

Moksleiviai gamino net veidrodžius

Šiame būrelyje jaunieji Palangos chemikai demonstravo įvairias chemines reakcijas – nuo savaiminio žvakės užsidegimo, teksto atsiradimo iki sprogimo ir vulkano išsiveržimo.

Būrelio vadovė G. Bružaitė-Paliukienė įsisavino veidrodžių gamybos technologiją. Nuo „sidabrinio veidrodžio“ reakcijos iki didelio formato veidrodžio – ilgas ir sudėtingas kelias. Darbą apsunkindavo stoka gryno sidabro nitrato stoka, tad jį būrelio nariai gamindavo iš sidabrinių daiktų bei monetų. Vietoj distiliuoto vandens naudodavo lietaus vandenį arba ištirpintą sniegą. Nežiūrint visų technologinių sunkumų, veidrodžiai turėjo gerą kokybę ir paklausą, nes niekur kitur jų nebūdavo galima įsigyti. Tokių veidrodžių ir dabar galima rasti senųjų palangiškių butuose.

Mokyklos chemikai taip įvairiais cheminiais dažais dažė audinius, gamino dirbtinį medų ir dirbtines kvapiąsias medžiagas, apdirbdavo įvairių žvėrelių kailius.

Palangos vidurinėje mokykloje G. Bružaitė-Paliukienė dirbo iki 1963 m. pabaigos. 1964 m. išvyko dirbti į Klaipėdos bandomąjį – eksperimentinį medienos medžiagų kombinatą.  

Į pedagogą – gelbstintis nuo sovietų armijos

Išvykus mokytojai G. Bružaitei-Paliukienei į Klaipėdą, chemiją dėstyti nuo 1964 m. pradėjo Algimantas Želvys, baigęs tuomečio Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto gamtos – geografijos fakulteto biologijos – chemijos specialybę, iki tol dirbęs mokyklos direktoriaus pavaduotoju užklasiniam darbui.

Į pedagogiką A. Želvys pasuko, gelbėdamasis nuo priverstinio tarnavimo sovietinėje armijoje. Baigęs Mosėdžio vidurinę mokyklą Algimantas svajojo studijuoti mediciną. Tačiau nuvykęs į Kauną sužinojo, kad jis, jaunuolis, norėdamas patekti į universitetą, iš trijų stojamųjų egzaminų turįs gauti ne mažiau nei 2 penketus (to meto aukščiausias balsas – aut. pastaba). 

„O buvo daug merginų, kurios mokėsi vienais penketais. Pabijojau, kad jei neįstosiu, mane pašauks į armiją. Todėl išvažiavau į Vilnių, į tuometį pedagoginį institutą, – prisiminimais dalijasi šiandien 89-tus metus skaičiuojantis A. Želvys. – Gavau vienintelį ketvertą iš lietuvių kalbos, bet nė nepagalvojau, kad galiu su stojamųjų rezultatais grįžti į Kauną. O vienas bičiulis taip ir padarė“. 

Studijavo A. Želvys ne 4-erius, bet 5-erius metus, nes įgijo net 3 specialybes – chemijos, biologijos ir žemės ūkio pagrindų. Pastaroji specialybė būtent studijuojant A. Želviui ir buvo pridėta, galvojant apie jaunimo perspektyvas po studijų, jei kartais nesusidarytų pilnas pedagoginio darbo krūvis. 

Puikiai studijas baigusiam A. Želviui buvo pasiūlyta likti institute katedros laborantu. Pasiūlymo žemaitis atsisakė tik dėl to, kad neturėjo sostinėje, kur gyventi. 

„Tais laikais baigę studijas gaudavome paskyrimus, kur dirbti. Kabėjo sąrašas, kur reikalingi mokytojai. Pamačiau, kad yra vieta Palangoje, bet į ją pretendentų buvo 8. Mane pakvietė antruoju numeriu, nes buvau aktyvus instituto meninėje veikloje, ansamblyje grojau birbyne. Dėl mano itin aktyvios veiklos visi galvojo, kad esu aktyvus komjaunuolis, nors nebuvau net pionierius. Niekas nė nepagalvojo manęs patikrinti, tad taip ir atsidūriau Palangoje, nors iš tiesų konkursas čia buvo nemažas“, – pasakoja pedagogas. 

Mokyklos skambutį girdėdavo visa Palanga

Mokytojas prisimena, kaip pirmais jo darbo metais su kolegomis, nešini žurnalais, keliaudavo iš vieno mokyklos pastato į kitą. 

„Tada nuo dabartinės Vasario 16-osios g. iki dabartinės V. Jurgučio progimnazijos nebuvo nė vieno namo – plytėjo laukas. Todėl mokyklos skambutį girdėdavo visa Palanga“, – šypsosi prisiminęs.  

Beje, būtent palangiškiai pirmieji Lietuvoje įvedė kabinetinę sistemą. Tam veikiausiai įtakos turėjo ir tai, kad mokykla veikė trijuose pastatuose. Būtent chemijos ir fizikos mokytojai turėjo savo kabinetus. Šitos  naujovės į Palangos mokyklą pasižiūrėti atvykdavo pedagogai iš visos Lietuvos. 

1961 m. Jūratės g. pastačius naują vidurinę mokyklą, reikėjo organizuoti modernaus šiuolaikinio chemijos kabineto įrengimą. Tam mokytojas A. Želvys paskyrė daugelį metų. 

„Mes įrengėme kabinetą taip, kad norint parodyti tam tikrą Mendelejevo lentelės elementą mokytojui nereiktų prieiti ir rodyti ranka. Prireikus įjungdavo tam tikrą elementą, kuris nušvisdavo lentelėje. Todėl po grindimis nutiesėme 16 laidų, kad galima būtų tai padaryti“, – prisimena A. Želvys. 

Dėl chemijos kabineto – į televizorių gamyklą

Dėl šios ypatingos lentelės mokytojas važiavo net į Šiaulių televizorių gamyklą. 

„Dabar taip neišdrįsčiau, bet jaunystėje, kai esi pilnas entuziazmo, turi ir drąsos, ir galbūt net savotiškumo įžūlumo, – juokiasi pedagogas. – Tada nuvažiavau į Šiaulius ir iš karto paprašiau leidimo susitikti su gamyklos generaliniu direktoriumi Leonu Jankausku. Manęs klausia, „Iš kur jūs esate?“ Sakau: „Iš Palangos“. „Palaukite“. Turbūt būčiau gal ir nepatekęs, bet pamačiau savo buvusią mokinę Dirgėlaitę, kuri, kaip paaiškėjo, gamykloje dirbo inžiniere. Tad ji ir padėjo susitikti su direktoriumi“. 

Pedagogas L. Jankauskui įteikė Gimnazijos anglų kalbos mokytojo Šarkos padarytus brėžinius. Kodėl būtent jo? Nes jis buvo ne tik anglistas, bet ir kaligrafas – net Palangos abiturientams atestatus rašydavo. 

O Šiaulių gamyklos vadovas ne tik per savaitę užsakymą įvykdė, bet dar ir savo 2 specialistus atsiuntė, kurie, gyvendami mokyklos bendrabutyje Smilčių g. visą savaitę plušo, kol įrengė šviečiančią Mendelejevo lentelę. Vėliau šio kabineto pasižiūrėti atvykdavo pedagogai ne tik iš Latvijos, Estijos, bet ir iš pačios Maskvos. 

1968 m. chemijos kabinetas tapo visasąjunginio D. Mendelejevo draugijos organizuoto respublikinio konkurso nugalėtoju. 

Palangos Gimnazija, tada vadinta vidurine mokykla, šalyje buvo išskirtinė ir tuo, kad Švietimo ministerijos nutarimu buvo pripažinta bazine mokykla chemijos studentų praktikai atlikti, kuriai vadovavo A. Želvys. Per 17 studentų praktikos metų ją atliko 84 studentai. 

Tęsinys – kitame „Palangos tilto“ numeryje. 

Gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Ligita Sinušienė

Straipsnis parengtas, remiantis A. Želvio surinkta archyvine medžiaga