Studijos „Tekšt“ vadovė apie vaikus, meną ir drąsą būti savimi

Šiltoje, kūrybos dvasia alsuojančioje Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro keramikos ir dailės studijoje „Tekšt“ gimsta ne tik molio dirbiniai ar spalvotos drobės – čia formuojasi jaunų žmonių saviraiška, drąsa kurti ir tikėjimas savo talentu. Mokytojos Dianos Monkevičiūtės-Rakauskienės vadovaujama studija - vieta, kur vaikai ir paaugliai atranda meno pasaulį per molio šilumą, eksperimentus su spalvomis ir įvairias dailės technikas. 

Čia, tarp glazūrų, eskizų ir kūrybinio šurmulio, jaunieji menininkai mokosi pažinti ne tik medžiagas, bet ir save. „Tekšt“ – tai erdvė, kurioje kiekvienas gali kurti savaip, drąsiai ieškoti naujų formų, o svarbiausia – patirti kūrybos džiaugsmą. Apie šią ypatingą vietą, jos kasdienybę ir stebuklus, kurie nutinka susitikus vaikų fantazijai ir keramikos menui, kalbamės su studijos mokytoja Diana.

Esate menininkė – grafikė, iliustratorė, dailės terapeutė. Kas paskatino tapti keramikos ir dailės mokytoja? 

Kūryba mane lydėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. Jau paauglystėje pradėjau vesti dailės užsiėmimus ne ką vyresniems už mane ir jau tada pajutau norą dalintis savo žiniomis. Vėliau ėmiau vesti edukacijas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tai nebuvo staigus sprendimas – kūryba visada buvo taip arti, kad norėjosi ją perduoti kitiems. Vis labiau supratau, kad mokymas yra ne tik apie techniką. Dailės terapijos studijos man atvėrė kitą požiūrį: menas gali stipriai veikti emocijas, padėti žmogui atrasti save, augti, išjausti ir išsikalbėti. Todėl mokyti tapo ne tik profesija, bet ir prasminga misija. Studija „Tekšt“ gimė iš noro sukurti vietą, kur vaikai jaustų kūrybinę laisvę. Čia jie gali ne tik išmokti keramikos, bet ir tyrinėti įvairiausias dailės technikas. Man svarbu, kad studija būtų gyva, žaisminga, pilna atradimų. Tikiu, kad vaizduotė plečiasi ir kūrybinė saviraiška auga tik tuomet, kai vaikas jaučiasi laisvas ir saugus. Todėl mano pasirinkimas mokyti natūraliai susijęs su požiūriu į meną kaip terapiją ir kūrybos džiaugsmą.

Kodėl pasirinkote tokį unikalų pavadinimą – „Tekšt“?

Man pačiai be galo sunku kurti pavadinimus, tad ieškodama tinkamo būreliui apklausinėjau daugybę žmonių. O pasirodo, jis buvo visai šalia! Šį pavadinimą pasiūlė mano dukra, o jį su džiaugsmu priėmė ir būrelio vaikai. Dabar, kai tik ant grindų išsilieja glazūra ar ant stalo išbėga vanduo, juokaujame, kad visiškai atitinkame pavadinimą – nes nutiko tikras „tekšt“. Tai paprastas, žaismingas priminimas, kad kūryboje viskas gali būti spontaniška.

Kas jums pačiai labiausiai patinka keramikoje: senasis puodininkystės amatas ar šiuolaikinė keramika?

Man svarbu tiek tradicinės keramikos tęstinumas, tiek šiuolaikinės kūrybos laisvė. Studijoje „Tekšt“ mokomės ir senųjų technikų, nes jos ugdo rankų jautrumą, supratimą apie molį, formos pajautimą. Tai tarsi keramikos šaknys, be kurių nebūtų ir šiuolaikinių eksperimentų. Tačiau man labai artimas ir modernus požiūris – kūryba, kuri leidžia tyrinėti, jungti netikėtas formas, žaisti su idėjomis, apjungti keramiką ir dailę. Nors pagal specialybę esu grafikė, neretai savo kūryboje jungiu skirtingas technikas: tapybą papildau grafika ir atvirkščiai, paveiksluose atsiranda siuvinėjimai, keramikos detalės. Noriu ir vaikams suteikti kūrybinę laisvę.

Kaip apibūdintumėte savo studijos mokinius – kokie jie, kuo domisi ir kuo unikalūs?

Jie labai kūrybingi, smalsūs ir drąsūs ieškotojai. Jie noriai eksperimentuoja, tyrinėja įvairių rūšių molį, spalvas, formas. Matau, kaip kiekvienas jų atsiskleidžia savaip – vieni per ryškius spalvų derinius, kiti per subtilias mikroskopines detales ar netikėtus sprendimus. Jei reikėtų išskirti vieną bendrą bruožą, sakyčiau, kad dauguma jų yra nekantrūs. Bet tai nėra trūkumas. Priešingai – tai rodo jų nuoširdų džiaugsmą kurti ir norą kuo greičiau pamatyti, kaip idėja virsta tikru, rankose laikomu kūriniu.

Kurie dailės ir keramikos procesai jūsų mokiniams patinka labiausiai: lipdymas, glazūravimas ar piešimas?

Pomėgiai labai skirtingi. Vieni vos tik atėję puola lipdyti, kiti pasineria į piešimą, treti ieško išdegtų darbelių glazūravimui. Vis dėlto glazūravimas vaikams yra daugiausiai iššūkių keliantis keramikos etapas – jis reikalauja susikaupimo ir kruopštumo, todėl ne visada jame išbūnama. Tad kantrybės dažnai mokomės piešdami.

Gal jūsų mokiniai dažniau renkasi dekoratyvius ar funkcionalius keramikos darbus? Kodėl?

Sakyčiau, kad mokiniai moka nuostabiai derinti abu pasaulius – ir funkcionalų, ir dekoratyvų. Studijoje „Tekšt“ turbūt nėra nė vieno vaiko, kuris nebūtų nulipdęs savo pirmojo puodelio, dubenėlio ar lėkštutės. Tas momentas, kai gali iš savo puodelio iš tiesų atsigerti ar iš dubenėlio valgyti, vaikams būna tikra šventė. Bet lygiai taip pat visi jie anksčiau ar vėliau pasiduoda fantazijoms ir sukuria kokį nors keraminį personažą: gyvūną, augalą, o kartais – fantastinį padarėlį. Todėl negalėčiau pasakyti, kas „laimi“. Vaikai noriai kuria ir praktiškus daiktus, ir dekoratyvias skulptūrėles. Mane džiugina, kad juos žavi pati galimybė iš molio padaryti viską – tai ir yra nuostabiausia kūrybos dalis.

Molio ar dažų maišymo rezultatas kartais būna netikėtas. Ar tokie „neteisingi“ rezultatai gali būti vertingesni už planuotus?

Taip, tikrai gali. Kartais tie vadinamieji „neteisingi“ rezultatai būna net įdomesni už planuotus. Kūryboje nutinka visko: glazūra nubėga ne ten, kur norėjai, dažų spalvos susimaišo ne taip, kaip tikėjaisi, o forma kartais pati nusprendžia, kokia nori būti. Todėl visada sakau vaikams – nebijokite klysti. Dažnai būtent netikėtumas virsta nauja idėja, kryptimi ar net savitu stiliumi. Kūryboje labai svarbu neprisirišti prie vieno „teisingo“ rezultato. Molio, glazūrų, dažų ar pieštukų siurprizai kartais atveria platesnį vaizduotės lauką nei pats drąsiausias eskizas. Dėl to stengiuosi, kad studija „Tekšt“ būtų erdvė, kur galima bandyti, ieškoti, kurti savaip ir net privalu klysti – nes būtent iš tokių akimirkų dažnai gimsta patys įdomiausi sprendimai.

Kaip jūsų užsiėmimai padeda vaikams ugdyti kūrybiškumą, individualų stilių ir estetinius įgūdžius?

Man ypač svarbu, kad kūrybos procesas vyktų saugioje, emociškai palaikančioje aplinkoje. Jaučiu atsakomybę padėti vaikams perprasti technikas, bet kartu skatinu nebijoti eksperimentuoti, tikėti savo idėja, leisti sau mėgautis pačiu procesu. Saugumas, tikėjimas vaiku ir jo idėja, buvimas tyliu pagalbininku, o ne vertintoju, manau, ir leidžia skleistis kūrybiškumui, atrasti savo individualumą, suvokti estetikos dėsnius.

Ar jums kada nors teko sukurti kūrinį, kuris pasirodė visiškai netikėtas ar „kreivas“? Kaip reagavote į tokį rezultatą? Gal buvo linksmų istorijų?

Ne taip seniai sužinojau, kad bene kiekvienas menininkas kurdamas praeina vadinamąjį „bjauriojo kūrinio etapą“ (angliškai ugly stage). Taigi dabar jaučiuosi daug ramesnė: jei pajuntu, kad norisi pradėtą paveikslą nustumti šalin kaip nepavykusį ar sugadintą, tiesiog žinau, kad tai tik laikinas etapas – reikia išlaukti ir sugrįžti vėl. Tiesa, studijoje tokių laukiančių „kreivų“ paveikslų krūva vis auga...

Ar gera dirbti su jaunimu?

Darbas su jaunimu motyvuoja nesustoti, domėtis, tobulėti, sekti naujoves. Jie kupini smalsumo, energijos ir idėjų, kurios mane nuolat įkvepia. Motyvuoja ir matymas, kaip vaikai atranda savo kūrybinę pusę, įgauna drąsos ir pasitikėjimo, kurį, tikiu, išsineša ir į kasdienį gyvenimą. Prieš kelerius metus atsidariusi savo asmeninius kūrybos namus „Dia“, kuriuose vedu įvairias meno edukacijas ir dailės terapiją suaugusiesiems, pasiilgau darbo su vaikais ir paaugliais. Ši veikla suteikia daugiau spontaniškumo ir netikėtumo, be to, nesinorėjo prarasti darbo įgūdžių su jaunimu. Todėl prisijungiau prie Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro kolektyvo. Tiesa, į kūrybos namus „Dia“ vaikai taip pat ateina per Kultūros paso edukacijas, stovyklas. Džiaugiuosi, kad ir studija „Tekšt“ turi savo keramikai skirtas Kultūros paso programas, kurios leidžia dar daugiau vaikų pažinti keramikos meną ir atrasti kūrybos džiaugsmą.

Papasakokite apie save – kas jums svarbiausia gyvenime, kas jus įkvepia mokyti ir kurti meną? Koks jūsų laisvalaikis, svajonės?

Prisipažinsiu, laisvalaikio turiu nedaug. Šiuo metu studijuoju LSMU kognityvinę elgesio psichoterapiją, tad beveik visi savaitgaliai skirti mokslams. Tačiau šios žinios labai praturtino mano dailės terapijos praktiką ir suteikia naujų įžvalgų darbe su jaunimu. Šiuo metu taip pat baiginėju paveikslų ciklą „kodasOPdiva“, už kurį esu gavusi Klaipėdos kultūros ir meno stipendiją. Šie paveikslai gimė iš noro pažvelgti į moters gyvenimą per praeities ir dabarties sąveiką. Tai tapybos ir grafikos sintezė, kurioje susipina optinio meno elementai, tradiciniai lietuviški raštai ir mano asmeninė kūrybos patirtis. „Op“ simbolizuoja šokimą iš kartos į kartą – kvietimą atrasti tai, ką primiršome, ir pažvelgti į tai iš naujo. „Diva“ atspindi moterišką, magišką pasaulį, įkvėptą senųjų divonų raštų, kurie byloja apie kruopštumą, kantrybę ir tradicijų tęstinumą. Kiekvienas paveikslas – tarsi žaidimas tarp detalių ir visumos. Maži ornamentai, geometrinės figūros ir gamtos motyvai sudaro vizualinius „spalvinius kodus“, leidžiančius žiūrovui įsitraukti, stabtelėti, tyrinėti detales ir atrasti savo istoriją.

Šis ciklas taip pat yra bandymas susieti individualią patirtį su kolektyvine pasąmone. Dailės terapijos žinios leidžia matyti, kaip simboliai, archetipai ir paprastos detalės gali perteikti emocijas, mintis bei istorijas, kurios jungia mus su praeitimi, bendruomene ir pačiu savimi. Man svarbu, kad darbai nebūtų tik vizualūs objektai – jie kviečia patirti, jausti ir sustoti šiuolaikiniame greitame pasaulyje.

Visa tai, ką darau – nuo kūrybinių edukacijų su vaikais ir suaugusiaisiais iki asmeninių meno projektų – vienija mano tikėjimas, kad menas gali ugdyti smalsumą, drąsą ir gebėjimą sustoti bei jautriai pastebėti pasaulį – tiek kitų, tiek savo pačių.

Agnė Benetytė