AUKSINIO RUDENS MOZAIKA

Nušuoliavo į praeitį žiedais pasipuošusi, šilta ir visus lepinusi vasara. Atriedėjo ir auksinis ruduo, suvežęs užaugintą derlių į klėtis ir aruodus. O mes, Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai, tik prieš kelias savaites atšventę dešimties metų klubo įkūrimo jubiliejų, iš savo kūrybos skrynios mieliems skaitytojams norime pateikti kelioliką eilėraščių. Gal jie sušildys vėsias, darganotas paskutines auksinio rudens dienas ir suteiks gerų, šviesių ir saulėtų emocijų?

HAIKU RUDENIUI

ruduo prie jūros
vėjas pusto smėlį -
tiesą į akis 

rudens balose
lietus pučia burbulus
tušti plepalai 

rudens lietuje
prakalbina vandenį
paspirtas akmuo 

rudens dargana
plunksna rašo istoriją
nuvytusios gėlės 

rudens popietė
į batą įkritęs lapas
kviečia vaikščioti

EGLĖ BARANAUSKAITĖ
.................................................................
NESKUBĖK!

Neskubėk išeit, rudenie, -
dar šviesios ežero akys,
nesidrumsk, nesidrumsk, vandenie,
atspindėk debesų plaštakę.
Vėjas perpina medžių šakas,
lapelius iš jų pešioja
ir, aptaškęs vakare vėsa,
sūkuriais nuo kelio šluoja.
Svyra šakos brandžios obels,
apsunkai ir tu, širdie,
Kažkodėl, kažkodėl negali
pasakyti rugsėjui „sudie“.
Neskubėk išeit, rudenie, -
dar švelnūs ir spalio lietūs,
dar miglotais tamsiais vakarais
aš pavargus ant slenksčio prisėdu.

ASTA BRAZAITIENĖ
..........................................................................
RUDENĖLIS

Rudeniniu variu puošias medžiai.
Šaltom ašarom verkia lietus.
Nuometuota buvai obelėlė,
O dabar obuoliais padabinta.
Nurimus, nutilus...
Tik vėjas smarkus. 

Neseniai, rodos, ievos žydėjo.
Neseniai, rodos, skraidė drugiai.
O nuskinti man vyšnias
Varnėnai padėjo.
Dabar lapai auksiniai
Sklendžia žemėn lengvai. 

Apsiviję vijokliais kamienai
Ir papurusiom apynio virptim.
Jau žiedų nebeliko,
Tik vėjas sukinėjasi medžiuose
Apgirtęs. 

Rudenėlis atėjo gražus toks.
Nemažiau jis spalvingas, nei vasara.
Nunerti rudens, blaškos voratinkliai
Tarsi tinklas minčių
Apie gražią šio
Rudenio pasaką.

NIJOLĖ FULTINAVIČIENĖ
...............................................................



RUDENIO VĖJAS
 
Pūtęs, pūtęs
Rudenio vėjas,
Plėšęs, draskęs
Medžių lapus,
Pailsėti pavargęs
Prisėdo
Ant paraudusio 
Klevo šakos. 

Lapams čežant,
Per lauką praėjus,
Panorėjau
Ir aš pasiguost,
Klevui degančiam
Ranką paduot. 

Tai pamatęs,
Iškart nuskubėjo
Ramesnės vietelės
Ieškot
Šaltas rudenio
Vėjas.

MARYTĖ JURGAITYTĖ
.......................................................................
JUODOJI ROŽĖ 

Skiriu žmonėms su negalia 

Dovanojo likimas mums gėlę -
Juodą rožę erškėčių dygliais...
Nešam ją, ant pečių užsikėlę,
Akmenėliais nusėtais keliais. 

O pro šalį vis skuba ir skuba
Skvarbūs žvilgsniai akių nebylių...
Linksta kojos ir rankos sugrubo,
Einant pilku, nelygiu keliu... 

Kartais kirba mintis nusimesti
Juodą rožę nuo savo pečių...
„Nepalik, nepalik savo naštą!“ -
Vis kartoja širdis tuos žodžius.
Kas paglostys dygliuotą žiedelį?
Kas su meile pažvelgs į akis?
Kantriai nešame skirtą mums dalią -
Ir atrodo našta nesunki... 

O gal buvo žvaigždžių taip žadėta -
Lemtį nešt akmenėliais kietais? 
Juk užteks mūsų žemėje vietos
Tulpei, astrai... ir rožei juodai.

ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
................................................................
JURGINAI

Jurginai – rudeninės gėlės.
Jos puikuojasi savo gražumu.
Trumpas jų žydėjimas,
Bet iki rudens šalnų suspėja
Sužydėti ir nužydėti. 

Rudenį, kai gėlės praranda spalvas,
Jurginai suteikia žavesį
Iki vėlyvo rudens...
Jos tylios ir ramios,
Nemėgstančios pagyrimų.

VYTAUTAS LUKŠAS
...................................................................
RUDENS SONETAS

Klausiantis žvilgsnis -
Trapus porcelianas
Išnyra laiko erdvėje
Tarp žemės
Ir dangaus,
Tarp klausimo
Ir atsako,
Kurio neranda
Žvilgsnis, akys.
Staiga nušvinta
Nuliūdęs veidas,
Išsklaido įtampą
Pabirę žodžiai.
Jie draikosi
Lyg pasiklydę lapai
Šokyje rudens.
Surinkusi garsų kerus
Sudėstau -
Rudens melodijos
Sonetą.

ANELĖ EMILIJA MAŽEIVAITĖ
....................................................
RUDENS DAINA

Rudens arimuose gimusi,
Daina nuskriejo į padangę.
Tėvynei ją dainavo
Išskrendančių paukščių būriai. 

Klevų šakelės jos melodiją sugavo
Auksinių lapų sūkury.
Jos lengvas motyvas paklydo
Debesų pilkajame pūke. 

Lietučiui dulkiant susiliejo
Su žemėj gimstančia nauja daina.
Skambėjo ir suposi vėjy
Audringa rudenio daina.

NIJOLĖ PRUŠINSKAITĖ - BAGDONIENĖ
.......................................................................
GERVĖS

Pasipuošusios tik madingai,
Rusvas snapas juodam apvade.
Raudonas blynelis didingas,
Žiedas pakaušy lyg karūna. 

Krinta plunksnos – tai uodegos,
Juodos kojos – ilgos, ne kreivos.
Žingsniuoja tvirtai, nesustos,
Nors pilkos, kokios puošeivos.

 

Aidi balsas – žemas, duslus,
Kai keliauja aukštai būryje,
Bet ant žemės baimės netrūks,
Mėgsta slėptis giliai raiste. 

Jų gyvenimą lemia pelkynai,
Kuo toliau nuo žmonių akių,
Lizdą krauna iš žabų žemėj,
Nenuleidžia nuo jojo akių.

Sliekais, pelėmis mist įgudę,
Doroja ir sėklas, ir grūdus.
Susispiečia rugpjūty būrin, -
Ilgam keliui ruoštis panūdus. 

Rudenėlio šviesaus pabaiga...
Gervės skrenda - jau bus šalna.
Gražiu skrydžiu danguj parodo,
Kad netrukus ateis mūs žiema. 

Nustembi, kaip gerai jos įžiūri,
Net naktyje tiksliai keliauja.
Atsisveikinant kelkim kepures,
Kad joms skrydis pavyktų kaip saulei.

EDUARDAS POVILAITIS
.....................................................................
LAPKRIČIO MINTYS

Vėl lapkričio alsavimą jaučiu,
Kapai kapeliai žybčioja ugnelėm,
Ir sūkury liūdnų minčių
Menu išėjusius į amžinybės kelią. 

O jie vis tolsta – aidą begirdžiu,
Kaip pasilikę tamsoje paukšteliai,
Kurie nutyla apsupti rūkų
Ir  nebegieda, jie sušalę. 

Taip ir žmogus – į rudenį jo siela
Išeina pakalbėt su savimi...
Ir kalba tyliai apie savo gėlą,
Kuri vis slepiasi žmogaus širdy.


Ir tik aukštai kažkas nusprendžia,
Kad teks išeit ir pasakyt sudie...
Tad stovi nuogas tu prieš savo lemtį
Kaip medžiai rudenį, belapiai tie. 

Bet bus pavasaris, vėl skleisis ievos
Ir paukščiai krausis vėl lizdus...
Sakysi „ačiū“ savo lemčiai -
Vėl leido pagyvent metus!

ZITA PUKINIENĖ
............................................................................
SU  IŠĖJUSIAIS

Medžiai liepsnoja dangus toli
Rudens rimty Amžinybė gili
Pievos užsnūdę žemė rūke
Paskęsta išėję rudens gėlėse 

Suvirpina sielas žvakių liepsna
Sujungia mus vėl su ten ir čia
Grįžulio Ratuos laiškus rašau
Jūs skaitote juos tikrai žinau 

Visatos gelmėj žvaigždė šviesa
Debesy susimatom Dievo valia
Metuos sekundėm tiksi diena
Atkeliavus... 
   Mūs Sielos skraidys šalia 

STEFANIJA ŠALTIENĖ
............................................................
GELTONAS RUDUO

Beržų šakelės žemėn svyra
Geltonai išpraustos rudens.
Geltonas ilgesys tyloj prabyla
Greit jis, kaip aidas širdyje plevens. 

Geltona, ruda ir raudona
Ir varva spalvomis klevai...
Brendu per rudenį geltoną
Ir man jau šito grožio per mažai... 

Lapelį rausvą, rudą ir geltoną
Lapus, kaip aukurą renku.
Kad prisiminčiau rudenį geltoną
Ir nepavirsčiau ilgesio lašu. 

Geltona, ruda ir raudona
Ir laša spalvomis klevai.
Geriu, kaip vaikas pasakų geltonį
Ir man jau šito grožio per mažai.

ALMA VISKONTIENĖ
............................................................................ 

Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai