Vytautas Landsbergis: „Būsiu dažnas svečias Palangos pakraščiuose – Nemirsetoje renčiu namuką“

Lietuvos naujųjų laikų politikos patriarchas Vytautas Landsbergis laukia gegužės, kada baigs europarlamentaro kadenciją Europos Parlamente. „O tada jau būsiu dažnas svečias Palangoje – jos pakraštyje, Nemirsetoje, renčiu namuką“, – prisipažino. Į pastabą, kad, renovavus kurorte Vasaros estradą, galėsiąs visus lepinti M. K. Čiurlionio rečitaliais, profesorius pažadėjo, kad, „jeigu pakviesią“, būtinai pagrosiąs. „Gal net su simfoniniu orkestru, tik kad gera akustika ten būtų“, – sau įprastai įžvalgus buvo  V. Landsbergis.
– Praėjusią vasarą koncertavote ir Palangoje. Ar turėjote laiko pasižvalgyti po kurortą?
– Šiek tiek laiko pavaikštinėti turėjau. Tik teisybę pasakius, į centrą mane nelabai traukia. Todėl ir vaikštinėjau pakraščiuose – po Tiškevičių parką – beje, aš koncertavau Gintaro muziejuje, – paėjau link Nemirsetos. Tai, kaip matote, nedaug šmirinėjau po Palangą (krizena).
– Girdėjau, kad jūs įsirenginėjate namą netoli Palangos?..
– Taip, mes dabar statomės. Jau seniai galvojau kokį nors namuką ten atokiau susiręsti. Pagaliau ryžomės, tai ir statybininkas esu šioks toks dabar (juokiasi).
– Tai gal vasarą ne tik rojalį virkdinote, bet ir kaip statybos vyksta spėjote pasižiūrėti?
– Pasitikiu statytojais. Koks iš manęs ten būtų patarėjas, jei stovėčiau ir spoksočiau? Jau kitiems metams planuojame įkurtuves. Būsiu jau ir darbą Europos Parlamente baigęs, tai galėsiu ir ilgiau paatostogauti Palangoje. Tiesą pasakius, mūsų šeima visada kažkiek laiko mėgsta praleisti pajūryje. Senais laikais važiuodavome į Šventąją, ją labai mėgome. Kažkuriuo metu rinkomės Nidą, o vėliau – Latvijos Nidą. Ten privačiai nuomojomės.
– Esu blogas pajūrio gyventojas. Negirdėjau apie Latvijos Nidą.
– (Juokiasi) Ji visai šalia Palangos. Vos dešimt kilometrų nuo Lietuvos ir Latvijos sienos. Labai smagi vieta tada buvo. Labai mažai žmonių, erdvu, švaru, gražu.
– Kitiems Palanga vasarą – itin triukšminga, joje pirmu smuiku groja lėbautojai. Neišgąsdino jie jūsų renkantis vasarnamiui vietą?
– Negaliu to pasakyti, ar išties taip yra. Ten, kur aš vaikštinėju po Palangą, jos pakraščiuose, Tiškevičiaus parke, Nemirsetoje, to triukšmo, laimei, nėra.
– Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė neseniai atskleidė, kad iki šiol esate saugomas. Ar su tvirtu vyruku ir po Palangą kitąmet vaikščiosite?
– Toks sprendimas man skirti apsaugą yra labai senas. Priimtas labai seniai vyriausybės, o joms keičiantis, nauji Vidaus reikalų ministrai tiesiog perrašo tokį įsakymą. Paprastai mane palydi vienas apsaugos pareigūnas tik Lietuvoje, ne užsienyje. Aš neprašau tokios apsaugos ir Lietuvoje. Kodėl Lietuvoje mane saugo? Atsakysiu paprastai: gal todėl, kad Lietuvoje daugiau bepročių.
– Tai ar prie jūsų namo Nemirsetoje iškils ir namukas jūsų asmens sargybiniui?
– Aš nežinau. Gal geriau L. Graužinienė žino. Tikiu, kad ji tai išspręs (krizena). Matote, jau save laiko valstybės vadove.
– Gal netrukus, baigus renovaciją, koncertus rengsite ir Palangos vasaros estradoje, kurios amfiteatras talpins 2500 žiūrovų?
– Koncertai ne nuo manęs priklauso. Jei pakvies, žinoma, kodėl gi ne?
Aš jau daug metų kiekvieną vasarą koncertuoju Druskininkuose. Ten vyksta gražus jaunųjų pianistų konkursas „Muzika be sienų“, seminarai, vakaronės, aš pravedu meistriškumo kursą interpretuojant K. M. Čiurlionio kūrybą. Palanga, koncertine prasme, man iki šiol buvo išimtis. Kaip bus toliau, žiūrėsime.
– Neabejoju, kad jūs būtume laukiamas atlikėjas naujoje Vasaros estradoje. Ar nebūtų neįprasta groti tokiai didelei auditorijai?
– Nežinau, ar vienas fortepijonas ir jo garsas galėtų užpildyti tokią didelę erdvę. Svarbu, kad ten būtų gera akustika. Bet kodėl, pavyzdžiui, Palangai nesurengus klasikinės muzikos koncertų po atviru dangumi? Juk gražių erdvių yra daug.
Jeigu jau pakviestų koncertuoti į Vasaros estradą, ko gero, būtų logiškiausia tai daryti su simfoniniu orkestru. Šiaip mano koncertai – kameriniai, skirti jaukiai, nedidelei erdvei.
– Prieš keletą metų kurorto konservatorius meras tuometiniam šalies premjerui Andriui Kubiliui lankantis Palangoje, parodė ir labai nejaukią, sovietmečiu dvelkiančią Vasaros estradą. Einant link jos, A. Kubilius išsitarė, kad jaunystėje šokinėjo per jos tvorą, kad netektų mokėti už bilietus. Ar jūs prisimenate savo išdaigas Palangoje prieš 60 metų, kai dar buvote žalias berniokėlis?
– Gal ne berniokėlis, o jau studentėlis buvau tada (krizena)....
Atsimenu šokių aikštelę, dar sukaltą iš lentų, Tiškevičių parke. Kadangi Vilniaus konservatorija turėjo netoli jo mažą vilą, tai ir mums, studentams, buvo galima joje apsistoti atvažiavus į Palangą. Žinoma, miegojome kaip silkės susigrūdę ant sudedamų lovų. Prisimenu, kad vasaros naktimis eidavome bastytis ir į parką, ir į miesto centrą. Bet visos šėlionės daugiausiai buvo apie minėtą šokių aikštelę. Buvo labai romantiška naktimis Palangoje bastytis.
– Tai laikai mažai pasikeitė ta prasme – jaunimas ir dabar naktimis vasarą slampinėja. Gal ir jiems šokių aikštelę, veikiančią visą naktį, sukalti netoli Tiškevičių parko?
– (Juokiasi) Nežinau, nežinau. Čia ne man siūlyti. Bet mes net naktimis neprarasdavome proto. Eidami traukdavome dainą „Pajūriais, pamariais“. Ir skambėjo visa Lietuva priedainio žodžiais: „..ir bus  amžiais laisva Lietuva“.
– Oho, nebijojote?
– Naktį nelabai, dieną – labiau. Bet buvome visi azartiški.
– Niekas nebandė jūsų sudrausminti?
– Ne, niekas. O jeigu ir būtų, kažin ar būtume klausę?.. Tikrai nėra niekas mums milicijos iškvietę.
– Ko gero, su simpatiškomis merginomis iš šokių aikštelės, nešini vyno buteliu, ir į kopas nueidavote?..
– O, žinote, tokių nuotykių neatsimenu... Gal tokie „sultingi“ mano prisiminimai būtų ir įdomūs šių dienų skaitytojams, bet mūsų berniokų kompanija buvo graži, ir vyravo pagarba.
– Dar Smetonos laikais Palanga buvo žinoma kaip pasilinksminimo ir lėbavimo vieta. Ir sovietmečiu, ir dabar Palanga buvo laikoma tokia. Populiarus kurorto meras Šarūnas Vaitkus siekia Palangą paversti šeimų kurortu. Ar tai įgyvendinama?
– Mero laukia sunkus uždavinys, nes suderinti šeimos dalykus su triukšminga pramogų industrija yra labai sunku. Pastaroji industrija yra labai galinga, nors ji sugeba tik tiek: daryti pinigus iš triukšmo. Kažin ar tam gali pasipriešinti ramaus poilsio šalininkai?
Žinoma, jeigu meras bus gudrus ir pasistengs, ko gero, jam pavyks pasiekti, kiek galima labiau apriboti triukšmo zonas Palangoje. Arba, pavyzdžiui, nustatyti tam tikras zonas. Manau, kad tai įvertintų ir vietiniai, ir atvykėliai. Bet, žinoma, valdžiai vietoje geriau matyti, ko reikia miestui. Svarbu, kad Palangoje nebūtų akių užsipylimo.
– Kokia jūsų nuomonė apie Šarūną Vaitkų, beje, konservatorių?
– Gera. Jis – labai dalykiškas, ūkiškas, susirūpinęs Palanga.
– Būtent jo iniciatyva, po A. Kubiliaus vyriausybės išvažiuojamojo posėdžio Palangoje, kurorte „pajudėjo“ daug „užstrigusių“ projektų, taip pat ir Kurhauzo atstatymas. Jau kitą mėnesį bus baigtas kapitaliai remontuoti vidus bei pastatas bus pritaikytas naudoti...
– Gražu. Tik reikia atidžiai žiūrėti, kad kas nors vėl nepadegtų, kaip prieš dešimt metų.
– Yra daug svarstymų dėl Kurhauzo paskirties. Kam jis, jūsų nuomone, turėtų būti skirtas?
– Nesu labai įsigilinęs, kad galėčiau ką nors protingai komentuoti. Yra valdžia, tegul ji ir sprendžia, tik reikia konsultuotis su visuomene. Man atrodo, kad Kurhauzas turėtų būti kultūros židinėlis. Jų Palangoje visada buvo. Ir „Ramybėje“, ir „Anapilyje“. Svarbu, kad Palangoje būtų ir gražių bei jausmingų dalykų, ne tik „metalo“.
– Jūsų mintys, išsakytos „Palangos tiltui“ prieš pusantrų metų, kad iš Palangos centro derėtų iškelti paminklą sovietiniams kariams susilaukė nuomonių antplūdžio. Teko tuo klausimu kalbėtis su kurorto valdžia. Tarsi ir būtų jos pritarimas paminklą iškelti, bet bijoma ekonominių pasekmių – kad po skandalo rusai nevažiuos į Palangą. Ką apie tai manote?
– Labai keisti man tokie argumentai, jei tai yra tiesa, ką sakote. Man atrodo, jeigu tie rusai mąstytų, suprastų, kad tas paminklas miesto centre, kur yra daug dūmų, šurmulio ir juoko, yra tarsi svetimkūnis ir kažin ar taip geriausiai išreiškiama pagarba tiems kariams.
Jeigu paminklas su tais kapeliais būtų perkelti prie gražios kurorto cerkvės, gerokai daugiau pagarbos būtų parodyta.
Bet, žinoma, įsivaizduoju, kad dėl šio klausimo itin priešintųsi ir keltų triukšmą viena įstaiga Vilniuje. Matyt, nujausdama tai, ir vietinė valdžia „pasuoja“.
Palangos atveju, žaidžiama turistų iš vienos didelės šalies korta. Net jeigu jų dalis ir neatvyktų dėl paminklo perkėlimo, nemanau, kad nuo to jūra taptų negražesnė, o maistas neskanesnis.
O kad tas paminklas – Palangos centre, manęs nestebina. Prisiminkime sovietų istoriją: išvaduodami, kad čia pat vėl galėtų okupuoti, savo žuvusiuosius laidodavo miestelių centre. Man tai yra užkariautojų palikimo ženklas: atėjome, palaidojome ir būsime per amžius.
– Gal kurorto valdžia, būgštaujanti pasekmių dėl iškėlimo, galėtų tam siekiui įgyvendinti pasitelkti visuomenę – surengti palangiškių apklausą tuo klausimu?
– Žinoma, tokia apklausa dėl tokio jautraus klausimo būtų protingas dalykas. Žinoma, ta vienos didelės šalies įstaiga Vilniuje, ko gero, supyks ir dėl apklausos, bet tegul pyksta. Juk esame šiaip ar taip nepriklausoma valstybė.
Bet, va, ta kaimynė, didelė valstybė nelabai supranta apklausų ar referendumų, kaip žmonių valios išreiškimų formą. Buvo mintis Tilžėje (Kaliningrade – aut.) rengti vietos gyventojų apklausą dėl atominės elektrinės statybos, bet Maskva „užgesino“ idėją.
Gal Lietuvoje ir Palangoje Maskva dar nėra visagalė?
– Pakalbėkime apie didžiąją politiką. Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, naudodamasi Valstybės saugumo departamento informacija, kuri „nutekėjo“ į viešą erdvę, pareiškė, kad bus Rusijos provokacijų prieš Lietuvą ir ją pačią. O Seimo pirmininkė L. Graužinienė teigia, kad tokios informacijos paviešinimas – rinkimų akcija prieš Seimą, vadinasi, ir ją. Kuria moterimi tikėti?
– Man prezidentė yra patikimas žmogus... Nelabai suprantu, kodėl L. Graužinienė padarė tokią išvadą. Maža paslaptis, kad puolimų prieš prezidentę yra labai daug – ir iš savų ir iš svetimų. Taip visada buvo. Žinoma, prieš rinkimus jų tik daugės, ir manęs tai nestebina. Svarbu, nustatyti puolimą, surežisuotą Maskvoje. Rusijos tam tikros tarnybos, patikėkite, gali pagaminti bet kokių dokumentų, kad net ir dokumentų ekspertus apgautų.
– Ar beveik per penkerius metus buvo akimirkų, kai jautėtės nusivylęs šalies vadove?
– Nepasakyčiau, kad buvau nusivylęs, bet buvo vienas-kitas atvejis, kai ji galėjo būti atsargesnė, labiau paaiškinti savo sprendimą ar poziciją. Bet man keista, kai iš jos atskirų posakių yra pučiamas didelis burbulas. Juokinga, kad per pieno blokadą, kažkur skaičiau „rimtus“ pasvarstymus, kad ji, vos ne atsiklaupusi, turi važiuoti į Rusiją prašyti malonės.
Čia yra ir kitas aspektas – dirbti Rytuose galima ir per Vakarus. Tą visi turi suprasti. Jeigu anksčiau mūsų prezidentė yra šį bei tą nuveikusi Europos Sąjungos struktūrose, ir tie darbo signalai pasiekė ir veikė Maskvą, tai ir yra pavyzdys darbo Rytuose per Vakarus.
Manau, kad D. Grybauskaitė yra verta antros prezidentinės kadencijos. Nematau už ją geresnių kandidatų.
– Gal čia yra Lietuvos bėda, kad neturime valstybėje išsiugdę asmenų, galinčių su ja varžytis rinkimuose?
– Gal ir taip, bet jūs tokią mintį pasakėte, ne aš. Bet labai gerai, kad yra bet viena asmenybė, galinti tinkamai vadovauti šaliai. Blogiau būtų, jeigu nebūtų nė vieno žmogaus tam tinkamo.