Ak, Aurelija, jūsų daželio vaikai – visų mūsų „Pasaka“!

Ak, Aurelija, jūsų daželio vaikai – visų mūsų „Pasaka“!

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 05 25

Viešnia iš Vilniaus, pasivaikščiojusi mūs Virbališkės gyvenamojo rajono Saulėtekio taku, žaliomis Taikos, Sodų gatvėmis, grįžusi pietums emocingai išsakė savuosius įspūdžius. „Kokie turtingi jūs čia, Palangoje, esat: aplinkui lanku ėjau ir suskaičiavau net tris visur Lietuvoje, o ypač sostinėje ir kituose didmiesčiuose visiems tėveliams ypatingai rūpimus, vertingus ir brangius namelius, net tris pagret puošnius vaikų darželius – „Pasaką“, „Gintarėlį“, „Žilviną“. „Ką, dar yra „Nykštukas“, „Ąžuoliukas“, „Sigutė“ ?! Tai didžiausias palangiškių turtas, kaip ir jūra, ir visa Palangos gamta, dėl ko čia visi ir važiuojam, – sakė senjorė gydytoja ponia Liucija iš sostinės. – Patekti į vaikų darželį visur dabar yra labai nelengvai sprendžiama, brangi problema, ypač – jaunoms šeimoms. Jūs – „bagočiai”.
Kai toliau ir giliau pradėjau žarstyti šio teksto mintis, taip pat ne tik sau maloniai atradau: „Iš tiesų, nekvailai tarybmetyje dirbusių architektų suprojektuota jau prieš du-tris dešimtmečius – palei Saulėtekio taką, tarp automobiliams ir jų „smarvėms” nepasiekiamų nemenkų žaliųjų erdvių, lyg parke – net trys Palangos mažiausiems gyventojams skirti darželiai. Tai vertinga ir šiandien“.
Su šiomis mažųjų ugdymo įstaigomis Palangoje net per pastarąjį ketvirtį amžiaus mes, žurnalistai, augome sykiu. Daug įsimintinų valandų iš susitikimų laikraščių redakcijų Klaipėdoje ir Palangoje (nuo 1991 metų) pageidavimu, nušviečiant jų ryškesnės veiklos pėdsakus vis naujos buvusių Palangos miesto lopšelių-darželių vadovių V. Jočienės, B. Janušauskienės, M. Lelienės, M. Vačerskienės, S. Andziulienės ir kitų asmenybių iniciatyvas. Visko daug, formuojant, auginant šios, laisvosios Lietuvos ir Palangos kūrėjus. Tereik dėkoti miesto gerovės planuotojams – finansininkams ir administracijos vadybininkams, Švietimo skyriui, kad išliko, prasmingai tebedirba ir 2015-ųjų gegužę tos pačios mažųjų „šventyklėlės“ , kaip ir tada, kai buvom 20-čia pavasarių jaunesni – ir „Ąžuoliukas“, „Nykštukas“, „Gintarėlis“, „Žilvinas“, ir „Pasaka“, „Sigutė“... Betgi kas čia paseno?
„Sensta veidrodžiai, bet ne mes“, – kartodavo Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus primininkas Jonas Garadauskas dar 1986 metais „Tarybinės Klaipėdos“ dienraščio redakcijoje, tiesa, momentaliai primindamas: „Tik reikia žiūrėti į „smetoninius“ arba savo jaunystės veidrodžius, kurių siela niekad nesensta“.
Aš atradau daug pritarėjų savo teiginiams ir dabar Palangos vaikų darželyje „Pasaka“. Kol vaikučiai pabiručiai iš „Drugelių“ grupės pusvalandžiuką mėgavosi pavasario saulėjauta, žalsvėjančiais medžių kupolais, mes su jų vadove, turtingą pedagoginės patirties „skrynią“ sukaupusia, vaikų pasitikėjimą pelniusia Aurelija Balkaityte-Kostkiene bandėme atsakyti į vienintelį klausimą (be 100 kitų!): „Kuo KITOKIE šių dienų darželinukai, negu mūsų, tarybinio, „Brežnevizmo laikotarpio „mažuomenė“, prisiminus, sakysim, 1975–1980 metus Kelmėje?“. Ten, prie lėtai tekančios Kražantės – ir ponios Aurelijos tėviškė. Jau ten darbštumu garsėjo visa Juozefos ir Aleksandro Balkaičių šeima. Tėveliui dukra Aurelija ypač dėkinga, kad sutaupė būstui Palangoje ir, po daugelio savaitgalinių šeimos kelionių į Palangą, pasakė: „O gal visam laikui, vaikai norėtumėte Palangikėje apsigyventi“. Garbė darbštuoliui kelmiškiui A. Balkaičiui, kuris padėjo atrasti Baltijos jūrą, kurią ... „myliu, myliu, oi, kaip aš myliu jūrą, ji paguodžia ir nuramina po visų, stresų turtingų, darbų“, – dėkingai ištarė taip pat labai darbšti duktė Aurelija.
„Pasakos“ pedagogė teisi. Vaikus šiais laikais įkvėpti naudingai veiklai daug sunkiau, negu priversti judėti konvejerį buvusioje Kauno radijo gamykloje, kur atgimstant Lietuvai irgi teko dirbti A. Kostkienei. Štai jos miniatiūrinis pavasario monologas: „Klausėte, kaip keičiasi buvusios ir esamos santvarkų lietuviukai? Mes Kelmėje buvome MES. Kolektyvo jausmas. Dabar dominuoja „AŠ – AŠ – AŠ“ ir „dzin“ man jūs visi“. Karalius, Jo Ekscelencija Ego, aplink kurį turi tūpčioti visi pasaulio siuvėjai, kirpėjai, batsiuviai, pardavėjai, padavėjai, mašindariai ir, žinoma, „bankininkai tėveliai“. Sutinku, dauguma – „perkami vaikai“. Sutinku, kad daiktų kultas. Beatodairiška tėvų, ypač mamyčių meilė savaime „perlepina“ numylėtinę ar „pumpurėlį“, taip ir susiduriame su reiškiniu „jausmų vakuumas“. Dvasinėms vertybėms tėveliai turi skirti didesnį dėmesį, o tai yra – patys kuo ilgiau pabūti, pabedrauti su savo vaiku. Tėveliai, teisybės vardan, irgi nemenki egoistai, kokio renginuko metu filmavimo kamera filmuoja tik „Jį ar Ją“, o kiti... ar KITI kadre reikalingi?!
Vaikai – egoistiškai nekantrūs, bet juos augina daugelio mylinčių kantrybė. Ne tik dabar. Visais laikais. Tai savaime aišku, kaip ir saulė danguje. Nėra brangesnių, tvirtesnių ryšių pasaulyje, kurie pranoktų MAMOS – VAIKO kraujo ryšių stiprumą. Prigimtinis. Objektyvumui reikia valios. Juk nė viena mama nenori atsilikti nuo kitos: „Mano vaikas – ne prastesnis, jis turi gauti visa, kas geriausia“. „Pasakos“ ikimokyklinio ugdymo auklėtoja metodininkė A. Kostkienė susimąstė, mintimis nukrypo į Kelmės kraštą, aš prisiminiau vienos penkiametės palangiškės žodžius: „Cha, seneli, ką čia apie kažkokį protą kalbi, žiūrėk, kokie gražūs nauji mano batukai“. Šioje vietoje knieti pacituoti nedidelį, o labai prasmingą „Poetės laišką vaikams“.
1938 metais žinoma poetė Marina Cvetajeva (1892–1941) parašė tokį atvirą laišką vaikams: „Mieli vaikai... Niekada nenumeskite duonos, o kai pamatysite gatvėje po kojomis, pakelkite ir padėkite ant artimiausios tvoros, nes esama ne tik dykynių, kur mirštama be vandens, bet ir lūšnų, kur mirštama be duonos. Galbūt tą duoną pastebės alkanas ir jam bus drąsiau paimti ją taip negu nuo žemės.
Niekada nebijokite pasirodyti juokingi, o jeigu matote kitą žmogų, pakliuvusį į juokingą padėtį, pasistenkite jį iš tos padėties išvaduoti, o jeigu tai neįmanoma, šokite į ją pas žmogų kaip į vandenį ir kvailą padėtį pasidalinkite per pusę, po dalį kiekvienam – arba blogiausiu atveju nepastebėkite, jog ji juokinga!
Niekada nesakykite, kad taip daro visi: visi visada daro blogai, jei jau taip linksta iš jų imti pavyzdį. Na, o jeigu jums pasakys: „Taip NIEKAS nedaro“ (nesirengia, negalvoja ir taip toliau) – atsakykite: „O aš – KAS!“.
Nesiremkite posakiu „Tai – nemadinga“, tik: „Tai – niekinga“.
Per daug nepykite ant tėvų, atminkite, kad jie buvo JUMIS, ir jūs būsite JAIS. Be to, jie jums – tėvai, o patys sau – AŠ.
Nesigėdykite užleisti vietą vyresniam žmogui tramvajuje. Gėdykitės NEužleisti.
Neišskirkite savęs iš kitų – materialiąja prasme. Kiti – tai irgi jūs, tas pats jūs.
Nešvęskite pergalės nugalėję priešą. Pakanka suvokti. Po pergalės – ištieskite ranką.
Kitiems girdint, nekalbėkite ironiškai apie artimą (net ir apie savo mylimą gyvūną!); kiti išeis – savi pasiliks“.
Gyvenimas, nepaisant tradicinės žodinės, populiarios pasakos siužetų, („gerumas visada laimi prieš blogį“) savaime išmoko... elementariausio gyvenimo arba „egzistencinės adaptacijos“ taisyklių visuomenėje. Išskridus iš gimtųjų namų, mamos, šeimos žvilgsnių, jauną užgriūva lavinos aistrų ir pagundų, o žmogutis – be patyrimo, ir kur žinoti, kaip suvokti, kas galima, o kas negalima. „Su kuo sutapsi, tokiu ir pats tapsi“, – sako liaudies patarlė.
Pirmoji vaikų ugdymo įstaiga – lopšelis-darželis – mažajai asmenybei yra svarbi taip pat, kaip ir šeima, namai čia sieloje pradedamas auginti dvasinių vertybių rūmas. 2004 metų gegužę Klaipėdoje mirė labai išmintinga moteris, „vaikiškajai“ žurnalistikai atsidavusi, „Ekspresiuko“ sudarytoja, laikraštininkės patirties superturtinga Virginija Urbonavičienė. Tebūnie ilgai šviesus jos atminimas! Kai šių eilučių autorių buvo ištikusi dar ir podepresinė „finansinė krizė“, mieloji mūsų Virgutė 2001 metais jautriai pasiūlė spausdinti „Ekspresiukyje“ pluoštelius vaikams: „Nedideli pinigai, bet tau duonai užteks, juk šeimoje gyveni, jau badu ir nemirsit, o ir kūrybą pasaulyje pagarsinsim. Ir Gintaras Tomkus, ir visi „Ekspresiečiai“ esame už tave“, – tebematau malonią kolegės V. Urbonavičienės šypseną , o šypsena – tai juk Viltis, iš jūros tolių laivo keleivių regimas švyturiukas krante. Kaip nuo Palangos tilto regima saulėtą dieną Papė.
Laimė – susitikti protingą, blaivų, geraširdį, laimės kitam linkintį bendrakeleivį. Patikėk, skaitytojau, tokių dar yra!
Išsaugojau V. Urbonavičienės pokalbį apie gerumą su žinomu lietuvių bioenergoterapeutu Arvydu Daškumi (2003 02 21 „Vakarų eksprese“): „Nė vienas žmogus negimsta blogas. Vaikai ir kūdikiai paprastai yra geri. Tik metams bėgant, susiklosčius įvairioms gyvenimo aplinkybėms, žmogus tampa arba vienoks arba kitoks. Jeigu žmogus tikrai geras, tai ir matyti. Gerumu galima kalnus nuversti, o blogis koncentruojasi, kaupiasi, palaipsniui žmogus gali susirgti pačia baisiausia liga, nes blogis, kaupdamasis viduje, vis dėlto daro savo blogą įtaką ir pačiam žmogui.
Pyktis, agresija, nuolatinis impulsyvumas, nesugebėjimas nesuvaldyti savo emocijų sukelia žmogui įvairias ligas iki pačių sunkiausių – vėžio, insulto, infarktų.
Bet dažnai gyvenime būna, kad tie „blogiečiai“, kurie krečia gyvenime įvairias šunybes, kenkia kitiems, nepaiso jokių moralės normų, kažkaip kapstosi ir sveiki nugyvena ilgą gyvenimą. O labai dažnai geri žmonės suserga ir miršta.
Turėjau bendradarbį, kuris buvo labai geras, ramus, tolerantiškas žmogus. Niekada nerėkdavo nei ant vieno, bet šeimoje turėjo problemų ir tai stengėsi slėpti nuo visų.
Užaugino vaikus ir staiga vieną dieną susirgo, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo staigus inkstų vėžys. Po kelių mėnesių jis mirė. Vadinasi, pasiduoti negalima. Reikia kovoti. Tačiau kaip?“
Į tai V. Urbonavičienei, su kuria dar esame dirbę už vieno stalo „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijoje, sekretoriate, žinomas žmogaus sielų kūrėjas, bioenergeterapeutas A. Daškus atsakė: „Blogis pats jau yra liga. Čia realybė, ji išeina iš dėsnio, paties pagrindinio dvasinės kūrybos dėsnio.
Dievas nesukūrė nei vienos blogos sielos. Visos sielos sukurtos kūrybai, augimui, toks yra jų didysis tikslas. Bet Dievas, sukurdamas jas, tuo pačiu metu pagimdė savo antipodą – šėtoniškąją imperiją. Tai yra absoliučiai būtina ir natūralu. Nes jeigu gimsta šviesa, atomatiškai ji duoda šešėlį. Tai ir šia gėrio ir blogio poliarizacija pasaulyje reiškiasi žmogaus siela. Jinai turi pasirinkimo diapazoną. O centre stovi žmogus, turėdamas vienintelį instrumentą – laisvą valią. Tai be galo pavojingas instrumentas. Valia tik iš pažiūros yra laisva. Faktiškai ji yra apribota vidinių stabdžių. Tas, kas paleidžia savo laisvą valią egoistinių interesų vardan, tas neišvengiamai degraduoja. Taip ir gimsta tai, ką mes vadiname blogiu.
Taip, deja, yra. Vaiko šeima yra raktas. Dabar gyvename tokiais šeimos irimo laikais, vos ne įprastas reiškinys, kad tėvai išsiskiria. Ir šiame fone vyksta tokie nenusakomi, nenuspėjami reiškiniai su vaikais. Tai yra didžioji nūdienos problema - žmonės neatlaiko, neišlaiko tų vertybių, kurias jie patys sukuria.
Vaikų išnaudojimas įvairiausiomis formomis, nesiskaitymas su jais kaip su asmenybėmis, subtiliu Dievo kūriniu tampa kasdienybe. Ir vaikai atitinkamai reaguoja. Jie patiria milžinišką agresiją iš tos naujos žmogiškos kūrybos srities, kurios negalima pavadinti kitaip kaip šėtoniška. Turiu galvoje siaubo filmus, kupinus agresijos, žudynių filmus, vadinamuosius trilerius, kompiuterinius žaidimus, kurių pagrindas irgi yra agresija. Visa tai, apie ką aš kalbu, profesionaliai yra padaryta tobulai. Pateikiama įtaigiai, kažkuria prasme paliečia ir suaugusių žmonių sąmonę, ne tik vaikų.
Visa tai veda juos į agresijos, prievartos, savižudybių, narkotikų liūną. Žūsta ištisa generacija, ištisa masė gabių, įdomių mažučių vaikučių, apie kuriuos Jėzus yra pasakęs: „Kas nuskriaus bent vieną iš tų mažutėlių, tam geriau nė negimti. Akmenį po kaklu ir į juodžiausią gelmę nerti”. Tai štai su šia nuoroda nesiskaitoma. Ir profesionaliai, masiškai gaminamas toks produktas, kurio kitaip kaip šėtonišku, nepavadinsi. Tokia yra šios dienos realybė. Ir mūsų pasirinkimo diapazonas yra išties nenusakomas – šėtoniškų iki dieviškų apraiškų. Mes vis dėlto turime veikti, funkcionuoti šioje reiškinių masėje ir kiek įmanoma padėti tiems mažiems žmogučiams, o ir suaugusiems rasti savo kelią bei pasukti teisinga linkme. Pasiduoti jokiu būdu negalima. Būtina rasti metodus ir priemones kovoti su blogiu. Biblinis posakis „Būkite romūs kaip balandžiai, bet gudrūs kaip žalčiai” yra skirtas geriesiems. Tiems, kurie stengiasi verčiau pasislėpti savo kiaute, bet nematyti, kaip funkcionuoja blogis. Bet to daryti negalima. Taip ir reiškiasi ta gerųjų žmonių problema. Per savo pasyvumą, užsidarymą, jie neišnaudoja savo galimybių ir labai dažnai yra išmetami iš gyvenimo. Didžioji gerų žmonių problema – pasyvumas. Jūs kalbėjote apie blogus žmones, kurie sukasi, yra kupini energijos. Jie dažniausiai laimi. lr labai dažnai geri žmonės tampa įrankiais. Silpnas gerumas yra blogis. Gerumas neturi teisės būti silpnas. Jis privalo reikštis lygiai taip pat aktyviai, kaip ir blogis. Tiktai tuomet jis dvasinėje plotmėje yra pateisinamas“.
Kiekvienam iš mūsų privalu įsiminti ir sau nuolat kartoti žodžius – „Gerumas neturi teisės būti silpnas“. Šiai minčiai pritaria ir gerbiama palangiškių vaikučių „Pasakos“ darželyje auklėtoja, skardžiabalsių smalsučių – „augančių klaustukų“ „Drugelių“ grupėje vadovė A. Kostkienė. Kantri, stipri vidumi moteris, trijų dukterų – Kristinos, Monikos, Kornelijos – mama. Aurelija vaikams – autoritetas. Laukiama.
„Su vaikais man nesunku. Su jais gera ir ne ant kėdės atsisėdus, o šalia, ant plikų salės grindų. Sunkiau kai kada būna su kai kuriais pretenzingais tėveliukais, kurie mato tik vieną, vienintelį savą „perlą – perliausią“ ir lepina, lepina... dažniausiai materialiai. Daugiau laiko būkite sykiu, tėveliai! Daugiau vaikiškumo pilkoje gyvenimo kasdienybėje, kurią privalome „sušvelninti“ visi sykiu, nepalikdami vaikų vienatvei ar gatvei.
Aš dirbau Ramoniškio mokyklėlėje, Kelmės rajone, Tytuvėnų pusėje. Iš ten kilęs ir mano vyras Raimundas. Po pedagoginių studijų Šiauliuose, Klaipėdoje, Palangoje, daug vetingos patirties davė darbai „Ąžuoliuko“, „Gintarėlio“ vaikų lopšeliuose-darželiuose, tik pagarbiai prisimenu jų tuometines vadoves Valeriją Jočienę ir Birutę Janušauskienę. O į „Pasaką“ pasiviliojo Marija Vačerskienė. Čia yra kuo remtis. Branduolys išlikęs. Kaip ir šeimose, gyvenam pasibardamos ir pasitardamos, kolegiškai – kad tik vaikams būtų geriau, gražiau, prasmingiau, kad išmoktų pirmąją žmogiškųjų – dvasinių vertybių Abėcėlę“, – pavasarėjančiame darželio kieme „vyniojo“ mintis A. Kostkienė, neabejojanti pasirinktųjų Lemties takelių prasmingumu.
 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Turbūt išgirdę apie tiesioginį transliavimą internete greičiausiai pagalvojate apie „Youtube“, „Twitch“gyvas transliacijas ar žmones kurie einamuoju laiku save filmuoja socialiniame tinkle „Facebook“. Vis tik tuo tiesioginės transliacijos internetu tikrai neapsiriboja.


2018 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijoje oficialiai įregistruota Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP), kuri yra parlamentinė partija. Masiškai pradėti kurti partijos skyriai miestuose ir rajonuose.


Į Palangos viešąją biblioteką, nešinas rankraštiniais tarmiškais eilėraščiais, užsuko medicinos mokslų daktaras Vladas Kusas. Jo rankose – Jūratės Klovienės, žymaus kompozitoriaus, operos „Pilėnai“ autoriaus žmonos, žemaičiavimai apie gimtus namus – Palangą bei ranka rašyti atsiminimai. „Gimiau Palangoje. [...] 1944 metai...


Prezidentei pasiūlius Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis būtų taikomos švietimo įstaigų vadovų kadencijos, keičiama vadovų atrankos tvarka ir jų tvarkos vertinimas, stiprinama mokyklos savivalda, sulaukė nemenkos visuomenės reakcijos. Pritariančių šioms pataisoms esama, tačiau pripažįstama, jog kol kas klausimų yra daugiau nei atsakymų. Manoma, jog visų jų...


Palangos klubo „Palanga“ gerbėjams – geros žinios: šį sezoną komanda sulaukė legionieriaus iš Ukrainos. Dvidešimt dvejų metų, 204 cm ūgio sunkiojo krašto pozicijoje žaidžiantis Aleksandr Furs, anksčiau užėmęs vietą savo šalies jaunimo rinktinėje, 2012–2013 m. atstovavęs Kijevo „Kyiv“ ekipai, šį sezoną papildė...


Viešnia iš Vilniaus, pasivaikščiojusi mūs Virbališkės gyvenamojo rajono Saulėtekio taku, žaliomis Taikos, Sodų gatvėmis, grįžusi pietums emocingai išsakė savuosius įspūdžius. „Kokie turtingi jūs čia, Palangoje, esat: aplinkui lanku ėjau ir suskaičiavau net tris visur Lietuvoje, o ypač sostinėje ir kituose didmiesčiuose visiems tėveliams ypatingai...


Palangos Sambo akademija turi kuo pasigirti: jos auklėtiniai skina laurus tarptautinėse varžybose. Akademijos vadovas, treneris, daugkartinis šalies sambo imtynių nugalėtojas ir prizininkas, 1993 metų Europos sambo imtynių antros vietos laimėtojas, 1996 metų Pasaulio studentų sambo imtynių trečios vietos laimėtojas Ernestas Doržinkevičius tikino, jog, užsiimdami šia sporto...


Šių metų rugsėjo viduryje visų seniai pamėgtos Žvejų gatvės naujutėlaičiu šaligatviu mokyklinį dviratį mynęs gal šešerių metų vaikiukas, – aiškiai vietinis! – žaibiškai pastebėjęs ties „Pušynu“ netikėtą, gal pagiringo senyvo dėdulės atsikosėjimą ir spjūvį, taip pat drąsiai ir staigiai jį sudrausmino:...


Kai vis skaisčiau spindinti pavasario saulė nušviečia plikas ir pilkas medžių šakas bei nurudusią pernykštę žolę, kai taip norisi spalvų, tikrai verta užsukti į „Ramybės“ galeriją, kur penktadienį atidaryta Džinos Jasiūnienės tapybos darbų paroda „Abrakadabra“, nukelianti į margą, ryškiaspalvį „Tūkstantis ir vienos nakties“...


Pirmą  kartą Palangoje vykstantys „Palangos jaunimo apdovanojimai“ sutraukė būrius smalsuolių.  Iš visų 72 dalyvių iš  8 įvairiausių sričių tokių kaip : „Kolektyvinės veiklos sritis“ arba „Dailės meno veiklos sritis“ ir daugybės kitų. Iš visų dalyvių, finale liks tik po vieną geriausią savo srities atstovą. Vienas iš šiame konkurse dalyvaujančių  kandidatų – Antanas...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius