A.Mončio muziejuje – keturi keturių fotomenininkų žvilgsniai

Antano Mončio namuose-muziejuje penktadienį visuomenei pristatyta keturių apie vaizdų kultūrą kūrybiškai mastančių ir savo individualias idėjas vaizdinėje formoje perteikiančių kūrėjų – Shaun’o Camp’o, Rimanto Plungės, Remigijaus Venckaus ir Aritonės Plungienės – paroda, kurios vienas tikslų, anot kūrėjų, nesutikti su nusistovėjusia arba įprasta žiūrėjimo, stebėjimo ir/ar – vizualinio patyrimo tradicija.

Pažįstami ir naujai atrasti
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Šiuolaikinių menų katedros vedėjo dailininko ir fotografo Rimanto Plungės kūryba palangiškiams jau pažįstama – šių metų pradžioje menininkas A.Mončio namuose-muziejuje buvo surengęs personalinę parodą „Asmeniškai“.
Tada, parodos atidarymo metu. R.Plungė juokavo: „Kolegos, išvydę mano nuotraukas, seniau sakydavo: taip fotografuoti negalima, tu laužai visus kanonus ir tradicinį supratimą apie šią meno sritį. Bet tą patį dėstytojai kalbėdavo ir apie mano tapybą bei koliažus“.
Šį kartą menininkas, paskutiniuosius penkerius metus kuriantis instaliacijas, fotografijos, kompiuterinės grafikos ir flash animacijos kūrinius, į A.Mončio namus-muziejų atvyko ne vienas – darbus kartu su juo eksponuoja dar trys kolegos, kuriuos visus kartu galima pavadinti aukštosiose mokyklose menus dėstančiais aktyviai media meno praktika ir teorija užsiimančiais kūrėjais. Beje, jų studentų darbus buvo galima išvysti birželį muziejuje rengtose VDU medijų meno dienose.
Kartu su R.Plunge atvyko ir darbus pristatė konceptualiąją ir net eksperimentinę fotografiją bei videomeną kurianti Aritonė Plungienė, Šiaulių universitete studentams suteikianti bendrines ir specialiąsias audovizualinėje kūryboje taikomas kompozicijos pagrindų žinias. ŠU bei VDU dėstantis Remigijus Venckus kuria fotografijos, videomeno ir interneto kūrinius. Šis menininkas labiau pažįstamas kaip meno teoretikas, recenzuojantis meno kūrinių kolekcijas įvairiose Lietuvos ir užsienio meno galerijose bei muziejuose. Be to, jis aktyviai tyrinėja videomeną ir taip pat kuria videokūrinius.
Į parodos pristatymą neatvyko ketvirtasis autorius – šiuolaikiniu medijų menininku vadinamas Shaun’as Camp’as, gyvenantis ir dirbantis Norwich’o mieste (Didžioji Britanija) ir šio miesto universitete dėstantis medija menus. Jo darbus, kaip ir savo bei kolegų, pristatė R.Venckus, suteikęs žodį ir patiems kūrėjams.

Žvilgsniu paliesti objektai bei subjektai
Perpasakoti, kas kalbėta, nesiimame – su ne per gausiausiai į atidarymą atėjusiais palangiškiais menininkai bendravo itin gyvai ir smagiai – taip pat, kaip prieš tai į improvizuotą paskaitą atėjusiais ir, pasak kūrėjų, itin aktyviais bei smalsiais kurorto moksleiviais. Kas norėjo girdėti – atėjo ir išgirdo. Kas norės pamatyti – ateis ir pažiūrės. O pamatyti yra ką: keturi keturių menininkų žvilgsniai – nuo dokumentinės R.Venckaus fotografijos iki A.bei R.Plungių koliažų ir efemeriškų Shaun’o Camp’o daiktų – patraukia kiekvieno atėjusiojo žvilgsnį.
O intrigai sukurti – kad sudomintume: kas gi eksponuojama parodoje – pacituosime R.Venckų, nes kas geriau už menotyrininką pasakys apie kūrėjus bei jų darbus: „Parodos tikslas – kvestionuoti matymo aktą. Parodoje dalyvaujantiems menininkams rūpi klausimas, kaip ir ką galima matyti, kaip ir ką galima paliesti žvilgsniu bei paliestąjį pasisavinti tarsi savo asmeninį išgyvenimą.
Liečiantis žvilgsnis gali būti aptariamas pasitelkiant prancūzų filosofo J. Derrida idėją apie lietimą, kuris vyksta per žiūrėjimo aktą. Mąstytojas teigia, kad vaizdų kultūra (o ypač tai, kas vaizduojama ekrane) lemia pasaulio (pa)lietimo geismą. Žiūrėjimas į atvaizduojamąjį neatsiejamas nuo geismo būti atvaizduojamajame arba patį atvaizduojamąjį paversti dabarties struktūros dalimi, kuri galėtų turėti organišką ir kintančią apimtį. Šiuo atveju galima teigti, kad liečiantis žvilgsnis ypač (su)aštrėja tuo metu, kai atvaizduojamasis sugestijuoja žiūrėjimo kryptį adekvačią žiūrovo žvilgsniui, kai atvaizduojamojo pasaulio objektas (netgi tas, kuris tikrovėje suvokiamas kaip subjektas) atsigręžia ir žvelgia į žiūrovą. (Su)aštrėjęs liečiantis žvilgsnis yra tik pasaulio kompensacija. Kompensuojamasis yra nebūtinai išorinis pasaulis, bet ir vidinis, susijęs su asmenine patirtimi. Taigi, menininkai regimąjį atvaizduoja arba dekonstruktyviai įvaizdina bei pervaizdina. Kai atvaizduojamojo žvilgsnis susikerta su žiūrovo žvilgsniu, tuomet vykstantis (su)aštrėjimas leidžia liečiantį žvilgsnį vadinti žvilgsnio bučiniu. Taigi, parodoje menininkai eksponuoja paliestus objektus ir subjektus. Kadangi jų palietimas yra dekonstruktyvus, todėl sukurtas atvaizdas provokuoja žiūrovą išgyventi netolygų, naują lietimą”.