Antanas Venclova ir jo sąžinė

Vieną, berods,1964 metų rytmetį į mano darbo kabinetą įeina... apstulbau, gi pats Antanas Venclova.
Pakviečiau prisėsti ir pasiteiravau, kuo galiu būti naudingas. Rašytojas buvo labai susinervinęs ir pradžioje man pasirodė, kad jo blogos nuotaikos kaltininku galiu būti aš. Pasirodo, klydau, ir man nusirito nuo širdies akmuo.
Gerbiamas svečias pradėjo pasakoti apie jam nemažą žalą padariusį įvykį. Jis labai mylįs Palangą ir čia praleidžia visas vasaras, turįs Aksionaičio gatvėje (dabar Dž. Simpsono g.) kuklų vasarnamį (pastatas valdžios rekvizuotas iš dar tebekalinčio „liaudies priešo“ Gabrieliaus Milašiaus). Pastatui prižiūrėti samdąs palangiškį ir mokąs pastarajam nemažus pinigus – po 10 rub. į mėnesį. Jo samdinys pamiršo išjungti vandenį žiemai ir atvykęs poilsiauti šeimininkas atrado peršalusį vandens skaitiklį, o gali būti sprogę ir vamzdžiai.
Rašytojas Antanas Venclova nori pateikti ieškinį asmeniui, neatlikusiam prisiimtų įsipareigojimų ir prisiteisti žalos atlyginimą, o aš gal sutikčiau įvertinti nuostolių dydį bei padėti surasti ką nors, kas galėtų viską atstatyti.
A. Venclovos šykštumas visuomenėje buvo tapęs folkloru ir netgi aš apie šią žmogaus nelaimę buvau girdėjęs.
Lankytojui pasiūliau alternatyvą: sutaisome gedimus, rašytojui tas nieko nekainuos ir nereikės gaišti laiko teismams. Svečias džiugiai priėmė pasiūlymą, pasiteiravo, kada būtų pataisyta, nes jam reikia vandens. Pasakiau, kad, tikriausiai, šiandien.
Kitą rytą sulaukiau vakarykščio svečio vizito ir padėkos, pakvietė atvykti pasisvečiuoti pas juos į vasarnamį, kvietimą priėmiau.
Nuo tada, nežiūrint amžių skirtumo, mes tapome beveik draugais. Rašytojas kartais užeidavo pas mane į darbą, o aš apsilankydavau Venclovų viloje. Eliza Venclovienė užplikydavo skanios arbatos bei užkandai padėdavo importinių sausainių. Išgerdavome po stiklą raudono vyno. Kalbėdavomės buitinėmis, šeimyninėmis temomis, į politiką nekišdavome nosies.
E. Venclovienė pasiguodė, kad Tomukas (sūnus) dar nebaigęs kibernetikos mokslų Maskvoje, niekam nieko nesakęs vedė rusaitę. „Kad ir piemenaitė būtai, bet kad tik lietuvaitė“, – atsiduso.
Jau 1965 metais vis tik ryžausi A. Venclovai užduoti visą mano sąmoningąjį gyvenimo tarpsnį kankinusį klausimą.
Rašytojo viloje, besibaigiant vasarai, gėrėme arbatą ir kalbėjomės. Rašytojas pasakojo įspūdžius iš nepamirštamos kelionės po Islandiją. Dedikavo man neseniai išleistą „Šiaurės sidabrą“ – reportažinę knygą apie Islandiją.
Pasinaudodamas pakilia šeimininko nuotaika, ėmiau ir uždaviau mane kankinusį klausimą: „Draugas rašytojau, aš suprantu, kad Smetonos valdžia nebuvo ideali, galbūt netgi labai bloga, tačiau istorija moko, kad savo tėvynę atidavus kitai galingai valstybei, reikalai neišeidavo į gerą, o dažnai valstybės ir tautos netgi išnykdavo. Tad apšvieskite mane, kokios buvo pagrindinės paskatos, privertusios Lietuvos šviesuolius pagalbos kreiptis į Tarybos Sąjungą, atsisakyti savo valstybingumo. Ar tikrai jau nebuvo kitų būdų politines problemas išspręsti savosios valstybės viduje“?
Mano draugo veide atsirado kažkokia skausminga grimasa, lyg skriaudžiamo vaiko, nepakeldamas akių jis man tarė: „Vitaliau, per daug skaudi tema, daugiau niekados šia tema nebekalbėkime. Gerai?“
Aš atsiprašiau, pasižadėdamas ne tik šios temos, bet apskritai jokių politinių klausimų ateityje neliesti. Rašytojas už mano netaktą nesupyko ir mūsų bendravimas tęsėsi dar ilgai.
Supratau, kad A. Venclovos sąžinė jam skaudžiai priekaištauja. Kitaip ir negalėjo būti, juk A. Venclova buvo toli gražu ne koks primityvus individas. Juo labiau menininkas, taigi, ir jautrios sielos žmogus.