Antanas Vinkus: „Einu savo motinos šimtmečio keliu“

Deja, kretingiškė Stanislava Vinkienė nesulaukė tos dienos, kai jos vyriausias sūnus Antanas sugrįžo į gimtąją Kretingą grąžinti skolos savo kraštiečiams, o svarbiausia – ištesėti jai kažkada duoto pažado – palikus visus postus ir net labai gerai apmokamas tarnybas, pasirūpinti paprastų kretingiškių kasdienybe. Ir dar – prasidėjusi Seimo rinkiminė kampanija Antanui Vinkui sutapo su itin svarbia jo motinos ir paties gyvenimo data – rugpjūčio 26 d. S. Vinkienei būtų sukakę šimtas metų. Tą dieną, išbraukęs iš darbotvarkės absoliučiai visus darbus, vyriausias sūnus buvo kartu su ja. Kretingos bažnyčioje ir Kretingos kapinėse.

„Privalėjau ir labai norėjau pabūti su mama. Kitaip ir negalėjo būti. Buvimas tą dieną Kretingoje – paskutinio jos priešmirtinio prašymo išpildymas. Aš mamai, jau gulinčiai mirties patale, pažadėjau sugrįžti į gimtąja Kretingą ir dirbti jos žmonių labui, kad jie sykiu prisimintų ir mamą“, – prisipažino A. Vinkus.   

 Namo parsivedė dešimtą vaiką

Buvusių Vinkų namų, šalia evangelikų bažnyčios, į kuriuos S. Vinkienė parsivedė mažą rusaitę, jau nebėra. Sudegė.

Nepaisant to, kad Vinkai po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir daugelis kitų Lietuvos žmonių, išgyvenusių ir vokiečių, ir rusų okupaciją, vertėsi itin sunkiai, o namuose jau augo devyni vaikai, S. Vinkienė rado savyje motiniškos meilės dar ir mažai našlaitei.

„Kai vokiečiai vežė rusus darbams į Vokietiją ir praktiškai juos bei jų vaikus pusbadžiu laikė, dažnas rusas savo vaikus tiesiog išstumdavo iš traukinio į niekur, kad tik jie nemirtų badu. Taip Kretingoje atsirado dešimtmetė Ana Bunina iš Velykyje Luki. Iš pradžių ji augo kitų kretingiškių šeimoje, bet po kurio laiko mama ją parsivedė namo, nes taip liepė jos širdis. Mama mums visiems buvo įskiepijusi gailestingumą ir atjautą kenčiančiam ar likimo nuskriaustam žmogui“, – sklaidė savo vaikystės prisiminimus A. Vinkus.

Netrukus S. Vinkienės pastangomis našlaitė A. Bunina Kretingos bažnyčioje buvo pakrikštyta ir visam gyvenimui tapo Onute Vinkute.

Meilės ir dėmesio Vinkų namuose jai nestigo. Kurį laiką jų pačių vaikams net atrodė, kad mama įsivaikintai našlaitei skiria kur kas daugiau dėmesio, lepina ją labiau. Todėl, natūralu, įsiplieksdavo ir vaikiškas pavydas.

„Mes net pykdavome, kad mama Onutę mylėjo kaip savo dukrą. Bet tas vaikiškas pavydas greitai ištirpo ir Onutė mums tapo tikra sesute“, – pasakojo savo šeimos istoriją A. Vinkus.

Kai Onutė, sulaukusi pilnametystės, sužinojo, kad kažkur Rusijoje po karo išgyveno ir jos sesuo, S. Vinkienė savo įdukrą išruošė į tolimą kelionę. Nors Onutė paslapčiomis dar vylėsi, kad galbūt ras ir gyvus tėvus, deja, susitiko tik su seserimi, kurią, žinoma, parsivežė į Kretingą.

Užteko S. Vinkienės širdyje vietos ir Onutės seseriai. Ji jai, kiek dar pajėgė, padėjo įsikurti Kretingoje.

„Onutė buvo labai simpatiška mergina ir kai aplink ją pradėjo suktis jaunikaičiai, o ypač – tuo metu Kretingoje milicininku dirbęs Petras Vičius, mama, kaip jai būdavo būdinga – ne piktai, bet griežtai  pasakė: „Esi mūsų dukra, todėl, nėra ko naktimis po pasimatymus lakstyti. Jei Petrą myli, tekėk“. Lygiai tą patį, pasikvietusi į mūsų namus, mama pasakė ir Petrui. Sukrovė kraitį ir iškėlė Onutei vestuves. Iki šiol prisimenu, kur ją su vyru Kretingoje išnuomotame bute mama po vestuvių buvo apgyvendinusi“, – su pasididžiavimu apie savo motiną ir seserimi tapusią Onutę pasakojo A. Vinkus, kuriai, jo motinos dėka, jų šeima bei Kretinga buvo tapusi ir tikrais namais, ir tėviške.

 Sugebėjo pastatyti šeimai naujus namus

Jei Onutės atsiradimas namuose Vinkams ir jų keturiems sūnums bei penkioms dukroms buvo malonus gyvenimo išbandymas, tai viena 1949 m. rudens diena visos šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis – supleškėjo namai.

„Pas mus po Mišių evangelikų bažnyčioje dažnai užsukdavo žmonės pabendrauti,  prieš Mišias tėvų pažįstami kartais palikdavo savo dviračius. Šeima buvo didelė, todėl tėvai laikė ir karvę, ir arklį, augino kiaules, tėvas su turėta kuliamąja mašina važinėjo po kaimus uždarbiaudamas. Tas gaisras, matyt, kilo dėl to, kad tėvas šiene buvo paslėpęs bačką su benzinu, o kažkas, atėjęs pasiimti dviračio, per neatsargumą numetė į šieną cigaretę. Gaisras įsiplieskė akimirksniu. Sudegė ir daržinė, ir namas. Likome benamiais“, – sklaidė liūdnus šeimos istorijos puslapius A. Vinkus.

Iš viso Vinkų ūkio buvo likę tik karvė ir arklys, nes ganėsi laukuose, bei mūrinis sandėliukas, kuriame kurį laiką ir glaudėsi visa gausi šeimyna.

Nors tuometinė Kretingos valdžia Vinkams, kaip padegėliams, leido prašyti aplinkinių žmonių pagalbos, atstatyti turėtus namus kategoriškai uždraudė.

Bet S. Vinkienė nutarė draudimo nepaisyti, nes jai buvo svarbiau šeimos, o ne valdžios reikalai ar įstatymai.

Susirado statybininkus, su kuriais drauge už aukštos tvoros naktimis iš rąstų statė namą. Ir pastatė. Valdžia apsižiūrėjo tik po to, kai jau buvo užkeltas namo stogas, bet neišdrįso jo nugriauti. Juk Vinkai buvo daugiavaikė šeima.

Bet ir tas naktimis statytas medinis namas buvo ne paskutinis Vinkų šeimos išbandymas.

Kretingos valdžia jų namų vietoje nutarė statyti daugiabučius namus. Siūlė juose butą. Bet S. Vinkienė kategoriškai atsisakė iš namo keltis į butą, nors ir su visais patogumais. Sakė, kad visą gyvenimą gyveno savuose namuose, todėl kitaip ir nenori gyvenimo baigti. Kai miesto vadovai dar kartą neleido statytis namo, S. Vinkienė susidėjo visus savo, kaip daugiavaikės motinos, apdovanojimus ir nuvažiavo skųstis į Vilnių. Ilgai laukti nereikėjo – jos ryžtas nugalėjo ir prasidėjo kito šeimos namo statyba.

Dabartiniai šeimos namai Kretingoje, kur gyvena A. Vinkaus sesuo Laimutė Butkienė, pasak jo, yra mamos palikimas ir antroji visos gausios šeimos tėviškė.

 Ruošė sūnų kunigystei

Nors gyvenimas ir nešykštėjo skaudžių išbandymų, A. Vinkus įsitikinęs, kad mamai nepalūžti, pirmiausia, padėjo jos begalinis tikėjimas. Nuo pat mažens ji ir vaikus vedė į bažnyčią, svajodama, kad gal vyriausiasis Antanas taps kunigu.

„Mamos svajonė ir man buvo priimtina. Vienuolika metų patarnaudavau per Mišias. Klapčiuko karjerą pradėjau, nešiodamas per procesijas žvakutę. Po to man buvo patikėta ir skambučiais skambint, ir prie baldakimo smilkyti, o vėliau tapau vyriausiuoju ministrantu. Vasaromis važiuodavau į Kauną pas tetą Eleną Gruzinskaitę, kuri mane vedžiodavo patarnauti Mišioms į Prisikėlimo bažnytėlę“, – apie pirmuosius savo žingsnius kunigystės link prisiminė A. Vinkus.

Ne kartą teta jį buvo nuvedusi ir į Kauno kunigų seminariją. Būsimasis klierikas jau net žinojo, kur, įstojęs į seminariją, gyventų, o mama ir sutaną pasistengė iš anksto pasiūti. Tačiau S. Vinkienės svajonę pamatyti sūnų kunigaujant sudaužė šaukimas jam atlikti tarnybą sovietinėje armijoje.

Kaip išsisukti nuo penkerių metų tarnybos kariniame laivyne A. Vinkui patarė artimieji – jei nepavyko pasukti dvasios gydytojo keliu, galima tapti žmonių kūnų gydytoju. Ir A. Vinkus sėkmingai įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą, kur buvo karinė katedra ir jaunuoliams nereikėdavo tarnauti armijoje. Institutą vyriausiasis Vinkų sūnus, nebūdamas komjaunuoliu, baigė su pagyrimu.

„Dar studijų metais galvojau, kad, baigęs institutą, vis tiek stosiu į Kunigų seminariją, tačiau po baigimo supratau, jog privalau pradėti dirbti, nes tėvai jau buvo pasiligoję, o pats pamažu ėmiau žvalgytis į simpatiškas paneles ir svarstyti apie šeiminį gyvenimą“, – prisipažino A. Vinkus.

Bet po studijų jis vis dėlto pakluso kategoriškam mamos prašymui atsisakyti paskyrimo į Telšius dirbti akušeriu-ginekologu. S. Vinkienei būtų širdis plyšusi, žinant, kad sūnui pagal specialybę būtų tekę imtis nėštumo nutraukimo operacijų. Todėl A. Vinkus išvyko į Klaipėdą dirbti vidaus ligų gydytoju.

 Reikalavo mokytis ir dirbti

Sėkmingos vyriausiojo sūnaus Antano studijos tapo akstinu siekti mokslo ir kitiems Vinkų vaikams.

„Bet mano pagalba seserims ir broliams būtų nieko nereiškusi, jei ne mamos įskiepyta meilė darbui – kad tik per darbą mes visi galėsime išeiti į žmones, kad, mokydamiesi ir dirbdami, susikursime ne tik sau ateitį, bet ir galėsime padėti savo artimiesiems bei aplinkiniams žmonėms. Ir dar – mama iš mūsų visų reikalavo begalinio sąžiningumo, o jei šio jos priesako nepaisydavome, būdavo negailestinga. Kai kartą, jai išėjus iš namų, įlindau į kaimynų sodą ir prisiraškiau obuolių, kiek tik galėjau panešti, mama grįžusi išpėrė diržu, liepė nunešti kaimynams obuolius ir prisipažinti jiems, kad vogiau. Dar žiauriau ji pasielgė, kai vaikiškai trokšdamas mokyklinio penalo nugvelbiau nuo jos penkis rublius ir paslapčiom jį nusipirkau. Vedė už čiuprynos per visą Kretingą ir visiems praeiviams sakė, kad sučiupo vagį. Buvo labai žiauru, bet už tas pamokas esu dėkingas iki šiol“, – prisiminė mamos priesakus A. Vinkus, kuriais vadovavosi visą gyvenimą.   

Išmokė savo vaikus S. Vinkienė ir dar vieno labai svarbaus gyvenimo dalyko – nebijoti darbo, kad ir koks jis bebūtų. Todėl ir vyriausiasis Antanas, ir kiti vaikai dirbo nuo pat mažens. Teko būsimam gydytojui karves ganyti, dirbti statybose, važinėdavo į Palangos turgų šeimos ūkyje užaugintų daržovių pardavinėti.

  „Žinojau, kas yra žvarbus lietus ar šaltis, ganant karves. Žinojau, kad niekur kitur sustingusių kojų nepasišildysiu, o tik – garuojančioje karvės „bandoje“. Žinojau, kas yra vargas ir kas yra skurdas,  taip pat žinojau, kad sąžiningu darbu privalau padėti savo artimiesiems ar vargstantiems. Todėl  pagarba paprastiems, eiliniams žmonėms – tas mamos priesakas, kuris mane vedė ir tebeveda per gyvenimą. Suprantu tuos žmones, kurie sąžiningu ir doru darbu siekia susikurti savo gyvenimą bei padėti savo vaikams susirasti savo kelią. Man tokie žmonės – artimi“, – po mamos šimtmečio mintimis ir jausmais dalijosi A. Vinkus.

 Politinė agitacija. Bus apmokėta iš Antano Vinkaus rinkiminės sąskaitos. Užs. nr. 01