Anželika Dekontaitė: „Vėžys man nesutrukdė šypsotis ir džiaugtis tuo, ką turiu“

Linas JEGELEVIČIUS, 2019 07 19

2016 metų gruodžio mėnesį keturiolikmetės palangiškės Anželikos Dekontaitės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Valandų valandas krepšinio kamuolį gainiojusi ir profesionalios krepšininkės karjeros siekianti mergina, sporto krepšį turėjo iškeisti į ilgas dienas ligoninėje – Anželikai buvo diagnozuota III stadijos Hodžkino limfoma. Gera žinia, kad ši onkologinė liga lengviau pasiduoda gydymui, bloga žinia – ji po, regis, sėkmingo gydymo chemoterapija atsinaujino 2018 metų balandį...Merginai buvo daromi pakartotiniai tyrimai, laukė antra operacija, chemoterapija, spindulinė terapija, ją lydėjo plaukų netekimas ir kiti skausmingi išgyvenimai.
Bet palangiškė – tvirtos dvasios: „Liga mane labai subrandino, kartais jaučiuosi žymiai vyresnė už savo bendraamžius. Žinau, kad vėl pasveiksiu!”


– Anželika, nė kiek neabejoju, kad tu visiškai pasveiksi, nes Hodžkino limfoma yra lengviausiai įveikiama onkologinė liga, tačiau, hmm, žinia, kad tau – tokia bjauri liga turėjo tavo gyvenimą apversti aukštyn kojom, ar ne?...

– Galiu pasakyti, kad ir gydytojai taip sakė: „Ištraukei laimingiausią bilietą iš visu galimų", bet čia tokia liga, kad niekada nežinai, kokią išdaigą ji tau iškrės... Vieniems ši liga labai greitai praeina kitiems – tarp jų ir aš, yra sunki. Ką čia ir slėpti: mano gyvenimas apsisuko visu 360 laipsnių kampu, dėl to pasikeitė ir mąstymas, vertybės, gyvenimo būdas, tikslai – VISKAS. Tiesą pasakius, apie mirtį anksčiau niekada ir nesusimąsčiau – kai tu paauglė, tai atrodo kaip miražas, tačiau tiesa tokia: mes visi esame žemėje laikinai ir turime mums čia skirtą laiką....

– Ar prisimeni TĄ dieną, kai išgirdai tą diagnozę?..

– Tikrai, taip. Prisimenu ją labai aiškiai. Mano mama, tarsi kokia ragana (šypsosi) žinojo, kad man yra kažkas rimta... Ji apie šią ligą su manimi daug kalbėjo, bandė pripratinti mane prie jos, sutaikyti su mintimi, kad turiu dėti visas pastangas ją įveikti. Svarbiausia, kad turiu TIKĖTI, kad pasveiksiu. Prisimenu, kaip mes vaikštinėjome kartu ir kalbėjome apie viską atvirai. Taip pat ir apie tai, kad teks ištverti chemoterapiją, kad nuo jos slenka plaukai, pykina. Aš jos klausiau, linksėjau galva ir paklausiau, kai ji baigė: „Mama, ar aš galėsiu žaisti krepšinį? Aš pasveiksiu, ar ne?“
Kai gydytojai Klaipėdoje pranešė, kad įtaria Hodžkino limfomą, su mama atsisėdusios net paverkėme, kol susizgribome: „O ko mes čia liejame ašaras? Mes kartu įveiksime šį iššūkį, nes mes abi stiprios....“ Kai daktarai Vilniuje patvirtino klaipėdiečių medikų įtarimus – liga buvo jau pažengusi iki trečios stadijos, nebuvo nė minties verkti. Ligoninėje buvo daug mažučių vaikučių su „plikomis“ galvelėmis ir didžiuliais chemoterapijos procedūrų aparatais prie jų. Pagalvojau: „Jei jie gali bėgioti ir džiaugtis, kodėl mes negalime to daryti?“ Tiesą pasakius, net minties liūdėti nebuvo, visas gydymas prasidėjo labai greitai, naujuosius metus praleidau ligoninėje su pirma chemoterapija...

– Spėju, kad tavo savijauta buvo prastoka jau kurį laiką. Kokius signalus tau kūnas siuntė?

– Na, kažkaip nekreipiau dėmesio į savo nuovargį, galvodavau, kad tai dėl treniruočių ir krūvio, nes labai daug sportuodavau ir nebuvo laiko apie kitką galvoti...Gyvenau savo svajone – žaisti krepšinį, tiesiog nebuvo laiko klausyti savo kūno signalų. Bet išdavikas limfmazgis, toks patinęs, mums pranešė apie mano kūne gyvenantį ir auganti padarą siaubūną – vėžį.

– Man tu nuotraukoje, kurioje esi plika, atrodai simpatiška, bet, ei, turi būti nejauku, kai aplinkiniai pažvilgčioja...

– Ačiū už komplimentus (šypsosi). Iš pradžių, kai nuslinko plaukai, šiek tiek gėdijausi savęs, bet plaukai nebuvo svarbiausia...Pirmą kartą susirgau žiemą, tai vaikščiojau su kepure, nes būdavo šalta vaikščioti plika galva (šypsosi)... Bet kai atkritau, buvo pavasaris.. Tik sužinojusi, kad gausiu vėl chemoterapiją, iškart nusikirpau savo mažytes kaseles ir džiaugiausi kiekviena galimybe pabūti namie su šeima ir draugais. Taip, iš aplinkinių smalsių ir užuojautos žvilgsnių sulaukiau, na, bet susitaikiau su tuo, gal net laikiau tai savo privalumu ir unikalumu. Juk ne kiekviena mergina turi galimybę pabūti plika, ar ne? Galėjau save pamatyti kitu kampu ir išmokti priimti skirtingas žmonių nuomones.

– Anželika, nebandau tau įtikti, bet tu esi šaunuolė: neužsisklendei savyje, tarp keturių sienų. Kodėl? Ar nebuvo sunku išeiti į gatvę mažoje Palangoje ir, matyt, išgirsti ir užuojautos žodžių, ir paaikčiojimų, gal kas nors ir ašarą tau matant išspaudė?

– Neužsisklendžiau, nes visą gyvenimą buvau labai energinga, užsispyrusi ir linksma mergaitė, mėgdavau juokauti ir matyti besišypsančius žmones. Vėžys man nesutrukdė šypsotis ir džiaugtis. Žinoma, buvo ir labai sunkių akimirkų, ypač kai atsinaujino liga. Ir plikai į gatvę išeiti man nebuvo sunku, mėgaudavausi pasivaikščiojimais, jūra, kiekviena akimirka su šeima ir draugais. Iš aplinkinių ir iš giminaičių sulaukdavome visokių nuomonių, neretai jie ir paašarodavo, nors ašarų aš nemėgstu. Mes su mama darydavome tai, kas mums atrodydavo geriau...

– Jei sunku, neatsakyk, tačiau...ar labai alino tave chemoterapija, operacijos? Matyt, dauguma net įsivaizduoti negali TO...

– Kai tik susirgau ir gavau pirmą savo chemoterapijos kursą, jis neatrodė toks labai sunkus ir baisus. Gal dėl to, kad buvau užsispyrus ir nuteikdavau save pozityviai? Buvau užsibrėžusi tikslą, kad pasveiksiu iki savo 15-ojo gimtadienio! Ir taip įvyko! Kai liga atkrito, liga buvo pažengus iki kaulų čiulpų...Buvo labai sunku, vaistai buvo stipresni, buvo atlikta daug operacijų, net kateteris įvestas į širdį, kurį teko ištraukti anksčiau dėl infekcijos...Vėl buvo atliekamos biopsijos, radiologiniai tyrimai, po kurių sekė komplikacijos, viena jų – plaučių funkcinis pažeidimas. Man buvo persodintos kamieninės ląstelės – buvau pati sau donorė. Praleidau visą mėnesį uždaryta tarp keturių sienų su langu į vidinį kiemą... Negalėjau išeiti iš palatos niekur, langai be rankenų, atidaryti jų nebuvo galima dėl bakterijų – oras buvo kondicionuojamas, penkias paras man buvo taikoma „mega chemija“ – didelių dozių chemoterapija, morfijus, nuskausminamieji ir dar begalės kitų vaistų. Visą mėnesį buvau prijungta prie aparatų – lašėjo medikamentai. Niekas manęs negalėjo ten lankyti, tik mama, ir tik su specialia apranga: kauke ant veido, su pirštinėmis... Dabar bandau grįžti į senas vėžes – einu į mokyklą, stengiuosi visur dalyvauti, bet stengiuosi nepervargti, noriu kuo greičiau sustiprėti...
Pasveikusi po pirmojo gydymo, nepasidaviau ir kaip įmanydama stengiausi lankyti treniruotes Palangos Sporto centre, nors gydytojai draudė aktyviai sportuoti. Net dalyvavau mergaičių MKL U18 varžybose B divizione, esu krepšinio federacijos moksleivių krepšinio lygos (MKL) narė.

– Kas tau dabar teikia optimizmo? Kas yra tavo „varikliukas“ šiame gyvenimo etape?

– Tikiuosi išgirsti iš gydytojų verdiktą – ligos remisija. O mano variklis ir didžiausias motyvuotojas tikriausiai yra gyvenimas – labai noriu keliauti, pamatyti naujų dalykų, tiesiog noriu gyventi ir eiti pirmyn.

– Ar dėl ligos nepasikeitė tavo santykiai su tėvais, ypač mama, draugais?

– Onkologinės ligos skirtingus žmones suartina – supranti, kad gyvenimas labai laikinas dalykas. Na, o su tėvais esu ir pasibarusi (šypsosi), ir rimtų pokalbių apie ateitį ir gyvenimą su jais turėjusi... Kartais erzina, kad tėvai neleidžia daryti to, ko norisi. Ima ir pasako kuris: „Juk tavo kraujo rodikliai žemi!“ (šypsosi). Norisi išeiti ir į vakarėlius ir dažniau pabūti su draugais, norisi pramogauti, linksmintis, bet sveikata apie save vis primena: „Ei, Andželika, lėčiau, lėčiau!” (šypsosi). Manau draugai supranta mane ir priima tokią, kokia esu, tačiau mano mąstymas dabar skiriasi nuo mano draugų. Liga mane labai subrandino, kartais jaučiuosi žymiai vyresnė už juos.

– Tu buvai perspektyvi krepšininkė. Ar grįši į krepšinio aikštelę, kai pasveiksi?

– Krepšinis – mano svajonė, mano gyvenimas. Rimtesnė krepšininkės karjera prasidėjo po Jurgitos Šreimikytės ir Linos Brazdeikytės stovyklos „Siekis". Ten mane pastebėjo treneriai ir pasiūlė mane į U15 amžiaus merginų talentų krepšinio rinktinę. Po mėnesio gavau pakvietimą iš moterų krepšinio federacijos dalyvauti šioje atrankoje, kurioje dalyvavo perspektyviausios mano amžiaus grupės krepšininkės iš visos Lietuvos. Varinėjau kamuolį kaip patrakusi, nors stipriai karščiavau, drebėjau nuo šalčio – buvo sloga ir skaudėjo gerklę... Tėvai man po to sakė, kad dar gyvenime nebuvo matę manęs taip žaidžiant ir varinėjant kamuolį (šypsosi). Ir patekau į pirmąją treniruočių stovyklą, tiesa, kaip atsarginė žaidėja (šypsosi). Svarbiausia, gavau galimybę žaisti su savo mylimiausiu – 13-uoju numeriu. Pirma stovykla praėjo puikiai, sulaukiau pagyrimų. Po mėnesio turėjo būti kita stovykla. Jau Vilniuje, Santariškių ligoninės miestelyje, sulaukiau skambučio iš krepšinio federacijos – mane norėjo matyti ir antroje treniruočių stovykloje. Kad jie būtų tik žinoję, koks padaras tūno mano kūne ir jį griauna! Žinoma, mamos peršnekėti nepavyko... Labai norėčiau sugrįžti į krepšinio aikštelę vėl, tikiuosi kada nors dar turėsiu galimybę pasistumdyti joje (šypsosi).
Kai liga atsinaujino, mane ligoninėje aplankė trenerė J. Štreimikytė ir buvęs krepšininkas Rimantas Kaukėnas. Jie išpildė mano svajonę, ligoninėje man padovanojo išmanųjį telefoną. Savo vardo labdaros fondą R. Kaukėnas įkūrė susidūręs su skaudžia asmenine patirtimi..
Ligoninėje susipažinau su nuostabiais likimo draugais, iš jų taip pat išmokau daug ko. Gaila, kad ne visiems jų buvo lemta pasveikti. Daug mano gerų draugų jau iškeliavo į dangų. Matyti kaip tavo kovotojai draugai staiga pasitraukia iš kovos buvo vienas iš sudėtingiausių dalykų. Su viena mergina, taip pat sergančia onkologine liga, ligoninėje išsikalbėjome – pasirodo, kad kažkada mes žaidėme krepšinį, tiesa, priešingose komandose (šypteli).

– Matyt, turėjai ir sveiko pykčio: „O, dangau, kodėl TA liga man?“ Turbūt dabar esi onkologinių ligų žinovė – šitiek esi domėjusis jų eiga ir gydymu, ar ne?

– Pyktis iš manęs išsiveržė ne per seniausiai...Tai buvo sunkiausias ir labiausiai komplikuotas periodas....O klausimas, kodėl ši liga „prikibo“ prie manęs, kirba nuolatos... Nuo mažens turėjau ryšį su medicina - mano mama dirbo slaugytoja, daug laiko praleidau pas mamą darbe, žinojau daug ligų. O namuose gydydavau savo „sergančias“ lėles nuo visokių ligų (šypsosi). Apie onkologiją dėl savo ligos sužinojau labai daug. Kitaip, matyt, ir būti negali!

– Ar kol kas mokaisi namuose?

– Mokausi mokykloje su visais, turiu keletą papildomų pamokų, nes labai sunku prisivyti klasiokus praleidus daug pamokų. Po ligos atkryčio iš ligoninės po kamieninių ląstelių transplantacijos grįžau namo rugpjūčio 30 dieną ir kitą rytą jau stovėjau su visais savo klasiokais šventėje. Tiesa, be plaukų, be blakstienų, be antakių, bet su ugnim gyventi savo širdyje (šypsosi).

– Kokia tavo vasara?

– Visada labai, labai laukiu jos. Lepinuosi jos šiluma ir jūros artumu. Tik gaila, kad saulėje nelabai galiu būti... Tikiuosi per vasarą atgauti savo jėgas, pradėti sportuoti ir mėgautis gamta, daryti tai, ką mėgstu. Esu šiek tiek meno žmogus - potraukį menui atradau jau susirgusi. Mėgstu piešti, fotografuoti, žiūrėti istorinius filmus, negaliu įsivaizduoti dienos be pasivaikščiojimo prie jūros ar parke. Būna kartais, kad apeinu visą Palangą.

– Anželika, kokios tavo svajonės dabar be tos pirmosios ir svarbiausios - PASVEIKTI? Ar tiesa, kad tavo didžiausia svajonė – pamatyti Šveicariją? O ką be jos norėtum pamatyti?

– Taip, Šveicarija mane traukia savo nuostabia gamta. Man labai patinka kalnai ir gamta, o Šveicarijoje šių vaizdų galima pamatyti su kaupu, mieli nameliai kalnuose, kriokliai – kažkas pasakiško. Labai norėčiau apkeliauti pasaulį ir susipažinti su daug naujų kultūrų, ir nematytais gamtos lopinėliais. Svajoju kada nors ateityje aplankyti Naująją Zelandiją, bet visos šalys – unikalios ir vertos būti aplankytos...


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



kelioniu draugai 2019-07-23 12:26 (IP: 78.57.215.35)
Visada po blogu dienu ateina geros... svarbiausia svajoti ir stengtis igyvendinti tas svajones, tad linkim dideles sekmes tau mergaite...

Taip pat skaitykite

2016 metų gruodžio mėnesį keturiolikmetės palangiškės Anželikos Dekontaitės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Valandų valandas krepšinio kamuolį gainiojusi ir profesionalios krepšininkės karjeros siekianti mergina, sporto krepšį turėjo iškeisti į ilgas dienas ligoninėje – Anželikai buvo diagnozuota III stadijos Hodžkino limfoma. Gera žinia...


Man šiandien nelengva: sunkios ligos prispaustas, privalau nepalūžti, nes turiu dar daug nebaigtų darbų... Nežinau, ką man žada rytojus, tačiau gyvenu šia diena – esu laimingas, kad turiu puikią šeimą, anūkus ir dėl to jaučiuosi laimingas. Pragyvenau jau 78 metus, ir jie nebuvo betiksliai.


Palangos kovinių sporto šakų klubas „Žvėris gym“ pagrįstai turi kuo didžiuotis: klubo savininko ir trenerio Rolando Remeikos vadovaujami jaunieji palangiškiai skina pergales ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose turnyruose. Pernai vykusiame Europos K 1 čempionate palangiškis Edgaras Šemeta buvo trečias, po vieną kovą tarptautiniuose turnyruose yra...


Palangiškė Rasa Rojienė (31 m.) paneigė visas medicinos vadovėlių tiesas – ketvirtos stadijos vėžiu susirgusiai moteriai gydytojai prognozavo tik kelis mėnesius gyvenimo, bet ji jau ketvirtus metus džiaugiasi kiekviena išaušusia diena, o užpernai net pagimdė sveiką sūnų. „Man sakė, kad liko gyventi nedaug. Bet nereikia planuoti savo mirties. Yra prognozės ir...


Išgirdus vėžio diagnozę ne vienam nusvyra rankos, nes ji neretai prilyginama mirties nuosprendžiui. Šios diagnozės baimė, o neretai ir tai, jog ligos pradžioje pacientas nejaučia jokių simptomų, yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia laiku kreiptis į medikus, pasitikrinti. Tačiau neretai šią klastingą ligą galima įveikti. Medikai tvirtina, jog laiku...


„Vienuoliktas Dievo įsakymas – nerūkyk. Kitaip gali išgirsti tokį gydytojo klausimą: „Ką pjaunam – balso stygas ar galvą?“ – sako kaunietis Alfredas Jankūnas, kuris šį klausimą išgirdo prieš penkiolika metų. Iki šio klausimo dar ketverius metus, po to, kai vyriškiui buvo diagnozuotas gerklų vėžys, jam teko...


Šventosios nelygias, duobėtas gatves išvažiuojant iš miestelio, link „Elijos“, pakeičia nauja asfalto danga. „Aš savo lėšomis sutvarkiau virš dvejų kilometrų gatvės atkarpą“, – mosteli Palangos miesto savivaldybės Tarybos narys, vienas didžiausių kurorto verslininkų Vaidas Šimaitis. Ošupio gatvėje...


Pergalę dėl Seimo nario mandato Pajūrio rinkimų apygardoje paskutinę akimirką sugriebęs Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatas Pranas Žeimys Darbo partijos kandidatę Genoveitą Krasauskienę aplenkė vos 45 balsais. P. Žeimys surinko 50,18 proc. balsų, G. Krasauskienė – 49,82 proc., bet „darbietė“ pasinaudojo įstatymo numatyta galimybe ir...


Rugsėjo 15-oji – Tarptautinė kovos su prostatos vėžiu diena. Šią dieną yra skatinama atkreipti dėmesį į padažnėjusius vyrų prostatos ligų atvejus – šia liga serga kone kas trečias vyresnis nei 50 metų vyras. Klaipėdos universitetinės ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas Raimundas Venckus kviečia vyrus, kuriems virš 50 metų, nepabūgti kasmet atvykti urologo...


Jurginių šventė kvietė džiaugtis pavasariu

„Palangos tilto“ informacija, 2009 04 29 | Rubrika: Kultūra

Jurginės Palangoje – tai jau nebe žemdirbių šventė. Folkloro ansamblis „Mėguva“ tradicinius šios šventės papročius pritaikė šiuolaikiniam miesto žmogui.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius