Apie Briuselį, prifarširuotą didelių ponų Palangos literatėlio lūpomis

Apie Briuselį, prifarširuotą didelių ponų Palangos literatėlio lūpomis

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 11 09

Minčių žvilgsniais „nuskenuodamas“ karališkai kapitalistinės Belgijos dangų – skaidriai melsvą, mažne angelišką horizontą Briuselio oro uosto prieigose, švytinčius, tarsi dideli gyvsidabrio cigarai lėktuvus, prifarširuotus poniškų galvų, gluminančias gausa ir aš, lietuvis literatėlis, Šaukėnų – Palangos miškų išgrybautojas supratau, kad stebėsiu nepaprastos svarbos dykūnų (o gal ir ne?), naujos kartos genijų viršeuropines pastangas kuriant naujo tūkstantmečio rojų – visuotinę gerovę. Bent žemėje. Vaidinti kuriančius, kad pateisinti greitą savo prasigyvenimą. Daug tokių geidautojų būta. Ir Romos imperijoje. Ir Tarybų Sąjungoje, kuriai uoliai tarnavau (ir visi šalia buvę tarnavom!) savo plunksnele – nuo Gagarino skrydžio 1961 metais. O dėl savo ideologinio mokyklinio naivumo ir nesigailiu: tas visad jaunumu žavus Laikas Lietuvos miesteliuose ir Vilniuje manęs neskaudina, nes pažinau, kad ir nenatūraliai didelė bet kurios Imperijos tuštybė taip pat natūraliai pasibaigia (ar pribaigia), kaip audringi tvirto, aistringo šuns Rikio mūsų Saulėtekio take geiduliai, kai keturkojei, nieko neįtariančiai „damai“ Litai praeina rujos dešimtadienis. Tad Rikis uodega šluodamas žolynus, natūraliai ir stebėtinai ramiai pasitraukia į savą teritoriją ir iš savųjų stebuklų strateguoja, „kuriai šiandien – rujos metas?“
Roma. Maskva. Briuselis. Niujorkas?... Gali persigerti ir nuo brangaus brendžio, ir nuo pigiausio – stipriausio vyno. Egzistencinė mažos šalelės vergiška priklausomybė, jos gyventojams net neįtariant, o įtarus – prieštaraujant reiškiasi ne tik popieriniais Maskvos – Berlyno ant aukščiausio debesies sėdinčiųjų paktais – aktais – direktyvomis, bet ir dujų vamzdynais po Baltijos jūra, dujos iš plačiasterblės Rusijos požemių šildo vokietukų, prancūzų namus, restoranų virtuvių virykles, ir ką tu, Lituano, paverksi, kad nėra teisybės, Pravdos! „V „Pravdie“ niet izviestij, a v „Izviestijach“ – pravdy“ („Pravdoje“ nėra žinių, o „Izvestijose“ – tiesos), – lietuviškų žurnalistų seminare 1975-ųjų vasarą atsivėrė prie „durnalistinio“ Molėtų Bebrusų ežero laužo CK ideologas Česka. „Ką gi, „daš – nie daš, pojdioš pieškom“.
„Su tais pačiais teisybių ieškom Briuselyje?“ – galvojau ir klausiau stebėdamas žybsinčius gyvsidabrio cigarus-monstrus „Boingus“ Briuselio oro uosto padangėje. Bet man rūpi rūmai Briuselyje. Jei namas didelis, dar neaišku, kiek Proto jame gyvena. Staiga vėl prisiminiau bronza žaižaruojančių, žybsinčių cigarų-lėktuvų chaosą erdvėje virš Briuselio oro uosto didelių-dideliausių Europos ponų, o tuos Chaoso cigarus, pavaldžius Skrydžių valdymo centrui, man priminė ir chaotiškas gausybės valdininkų, klerkų, lyg žuvų jūrose nardymas Europos Komisijos ir Europarlamento rūmuose. „Chaliera“, kaip sakė vienas Vilniaus Žvėryno latras, kiek ten jų DAUG, kaip DAUG energijos jie suvartoja, įrodinėdami, kokie jie reikšmingi visai Europai, – o valandą-kitą „išsirėkavę“, parodę, kad yra, tokiems kaip aš, Šaukėnuose vidurinę baigusiems tarybiniams euroberniukams, tebetikintiems, jog kosminiais laivais iš Šaukėnų skraidysim net į Mėnulį...
... suvaidinę dirbančius tam, kas pateisintų Euruomenės akyse nerealiai dideles algas, klerkai – europatai su draugais tyliai lošia biliardą, valgo austres ir laukia savaitgalio piknikų. Statinei gamtinio medaus pagerinti nebūtina bitininko sėkla.
Po tų europinių seminarų visai neaišku, kas tame Briuselyje vyksta ir kas čia ką „Ponų kolchoze“ veikia. Kažkoks „šizingas“. Lietuvis per mažas ubagėlis viską gerai perprasti. Visais laikais, bet dovanota kelionė – gerai, mojo rankomis savaitės pažįstamos Polita ir Lulū-Varda, kai skrydžio atgal į Vilnių išvakarėse vėl laisvi landžiojom po žingsniais per dvi minutes išmatuojamas nedidukes šokoladinio Briuselio parduotuvytes, žvalgydami, kurioje dar yra superbrangių kvepalų „lou lou“. Panevėžietė Varda pirko net keturias štukas. Pinigingą vyrą „užsimeti“, – pagalvojau sau tyliai regėdamas, kaip storulė plastelėjo pardavėjui keturias šimtines eurų. Aš, proletariškas Palangos raštvedys, norėjau savo žmonai nupirkti „vangogiškai“ apipieštą jaukią belgiškų sausainių dėželę „Felicija“. Nes aš turėjau tik 50 eurų viskam. Staiga viena iš „nešpietnų“ bendrakeleivių pasilenkusi paklausė: „O kur jūs nakvosit Vilniuje? Aš ten turiu butą“. „Tikrai apie tai dar negalvojau. Man labai rūpi „Felicija“. Padėkit surasti „Feliciją“, užvakar ją mačiau“. Panevėžietės ir gargždiškės, niekad neištekėjus, buvo diplomatės. Jos man padėjo atrasti „Feliciją“, bet palikti „vieną su ja“ nesirengė. „Varom atsigerti belgiško alaus į Rotušės aikštę? Paskui susitiksim viešbutyje, juk vienas valdot visą kambarį – išleistuvės, senas išdykėli, paleistuvi“, – familiariai priminė raudonplaukė Polita, tikrumoj – buka kaip morka. Žinoma, aš džentelmeniškai bidzenau su jomis į belgišką aludę, kur jau laukė kiti „Vieno lėktuvo“ dalyviai, bet alaus neragavau ir nedainavau sykiu daugumos moterų chore, kai garsiai traukė „Joja, joja, lietuvaičiai“, kol prijojo belgų policininkai. Aš tyliai „nusiploviau“ į savo abstinentinę vienumą, kambaryje, oro uosto viešbutyje, įsispyręs į žmonos įdėtas šlepetes, ilgai nedegiau žiburio ir neatsakiau į daugybę vietos telefono skambučių nei beldžiant į duris jų nepravėriau, nes... jau ne metas kolektyvinei, koncertinei veiklai. Nes vyrai tik ir sudega svetimaudami. „Koniec filma „Vodka, žopa i seliodka“ (neverstina!). Juk nepasakysi linksmesniam alkoholizuotam padarui: „Nesukim galvų ir kiaušinių dėl to „didelių ponų dangaus“, dėl politikos – nei dėl socializmo, nei dėl kapitalizmo“. Aš – egoistas. Aš tik žvilgsniais kolekcionuoju gražias moteris. Tikrumoje man tikrumas yra brangiausias Tarybų valdžios palikimas – mano Moteriai ir aš vis smagiai vejuosi savo nevienadienę Aistrą... Man nepatinka „Briuselinės – viešbutinės“ vilionės. Kiekvienam gera savo karietoj. Mano žmona ir dabar siūlus laiko metalinėj dėžutėj su užrašu „Felicija“. Tikra yra ne visa, kas sumodernėjusioje „sintetinėje“, o bejausmėje dabartinėje branguomenėje. Kiek čia tam žmogui, vedusiam vyrui tikrumoje reikia? O teisybė... ir už Briuselį toliau.
Nebaigiau. Dar vienas kaip aš teigiamas puslapis su žurnalistais. Komandiruotėje į Briuselį aš visą laiką jaučiau jaunystėje susidainavusių mano draugų žvilgsnius. Jie vis stebi mane, kaip bičiuliškas sparnuotas dailininkas Vladas Palcynas Palangoje. Oro uosto viešbutyje vakarais atsiversdavau ir skaitydavau Pauliaus Širvio ir Jurgio Kunčino knygas. Paskutinį vakarą jas su autografais man radau ant beprotiškai turtingo baro. Atsidariau riešutmedžio dureles ir... nemokamai! Už teigiamus aprašymus spaudoje. Mes visi trys aiktelėjome. Baras buvo pilnas prifarširuotas trim erdviais buteliais angliško brendžio, o dar du buteliai šampano ir po vieną – vyno ir degtinės. Paklausiai vaikinų: „Kaip manot, Pauliau ir Jurgi, per kiek laiko mes tuos buteliokus „prakalbėtume?“ „Trijų dienų gal ir per daug“, – pasikrapštęs pakaušį, ramiai tarė P. Širvys. „Kažin, ar rytoj po pietų Gediminui nereiks eiti į Briuselio krautuvę“, – atsakė J. Kunčinas. „Koniec filma“, – pasakiau ir trinktelėjau baro dureles. „Visi skrendam namo“.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Nors už lango – gan niūru, ir, regis, jokių didelių darbų savivaldybės įmonės nevykdo, tačiau miesto vandens įmonė – UAB „Palangos vandenys“ – pluša iš peties: Būtingėje vykdo valymo įrenginių rekonstrukciją. UAB „Palangos vandenys“ direktorius Virgilijus Beržanskis savo kompiuterio ekrane rodė vykstančių darbų nuotraukas. Vykdomų darbų...


Vasara liko tik prisiminimuose, tačiau tikrai dar neišblėsusiuose. Tad kokia ji buvopalangiškiams, siekiantiems, jog atvykę kurorto svečiai išsivežtų kuo daugiau malonių įspūdžių. Nereikia nė daug kalbėti, juk visi matė, kokie buvo orai, – teigia palangiškiai.  


Vienoje iš pagrindinių Palangos gatvių – Vytauto gatvės atkarpoje nuo Žvejų g. iki Jūratės g. – vykdoma vandentiekio trasos rekonstrukcija. Pasak UAB „Palangos vandenys“ direktoriaus Virgilijaus Beržanskio, darbai planuojami taip, kad miesto gyventojai ir svečiai patirtų kuo mažesnius nepatogumus.


Kartą garsi amerikiečių rašytoja ir prodiuserė Pam Brady pasakė: „Visos tiesos yra meilėje, šilumoje ir kavoje“. Meilės Palangoje netrūksta, šilumos liepą gal ir mažiau, bet lietuviškai vasarai užtenka, o ... kavos? Sutikime, dažnas mūsų be rytmetinio kavos puodelio niekaip neįsivaizduoja savo dienos. Su kavos puodeliu ją pradėti Palangoje tikrai yra...


Minčių žvilgsniais „nuskenuodamas“ karališkai kapitalistinės Belgijos dangų – skaidriai melsvą, mažne angelišką horizontą Briuselio oro uosto prieigose, švytinčius, tarsi dideli gyvsidabrio cigarai lėktuvus, prifarširuotus poniškų galvų, gluminančias gausa ir aš, lietuvis literatėlis, Šaukėnų – Palangos miškų...


Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos fizikos mokytojai Saulei Paulikienei, neseniai besistažavusiai Šveicarijoje, Ženevoje įsikūrusiame Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN), iki šiol nedyla patirti įspūdžiai – juk apsilankyta mokslo įstaigoje, visame pasaulyje žinomoje dėl to, kad centro mokslininkai daugiau kaip po pusę amžiaus trukusių...


Vėtra Palangoje didelių eibių neprikrėtė

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 12 15 | Rubrika: Miestas

Sinoptikų pranašauta stipri audra šeštadienio paryčiais kirto Klaipėdai, taip pat Šiauliams ir Telšių kraštui. Vėjo gūsiai, kurie kartais siekė iki 30 m/s, vartė medžius, pastolius, reklaminius stendus, draskė ant pastatų pakabintas šventines instaliacijas. Tačiau Palangoje rimtesnių nuostolių išvengta.


Gimtinė – vaiko akimis ir lūpomis

Gediminas GriŠKEVIČIUS, 2012 11 06 | Rubrika: Jūros vaikai

Labai reikalingą, „deficitinį“ šiais laikais pilietinio ugdymo projektą kruopščiai ir atsakingai parengė Palangos ikimokyklinės ugdymo įstaigos: lopšeliai-darželiai „Gintarėlis“ ir „Ąžuoliukas“, taip pat V.Jurgučio pagrindinė mokykla.


Rūta STANIULYTĖ Karšti orai ir trys nedarbo dienos į pajūrį sutraukė lig šiol didžiausią per šią vasarą srautą žmonių. Automobiliai Palangos kryptimi nusidriekė net nuo Klaipėdos ir sudarė spūstį. Policija sustiprino savo pajėgas, gelbėtojai ragino poilsiautojus būti budriems. Centrinė J.Basanavičiaus gatvė tapo švieselių, pramogų, žmonių ir garsų pilnu mini...


Kad eilinių žmonių žinios apie Europos Sąjungos paramą dažniausiai apsiriboja trafaretiniu pasakymu „pinigų davė Europos Sąjunga“, nieko nuostabaus –dauguma žmonių apie Sąjungos paramą sprendžia pagal renovuojamas mokyklas ar rekonstruojamas gatves. Tačiau iš politikų, juolab savivaldybės Tarybos narių, suprantama tikėtis gilesnių žinių apie ES paramos panaudojimą, projektus, jų „virtuvės“...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius