Apie žmonių „Chaoso pilies“ vaikus ir prasmingą knygą apie... knygą

Apie žmonių „Chaoso pilies“ vaikus ir prasmingą knygą apie... knygą

2016 05 26

Ir sutapk tu man taip: Meilės dieną arba deivės Mildos šventės dieną, gegužės 13-ąją, lyg stebuklinėje pasakoje „Vilniaus vėjai“ į Palangą atpūtė šiais laikais deficitinį lauknešėlį. Tai – žinomos Lietuvos renginių organizatorės, scenaristės, žurnalistės, subtiliai Laiko dvasią ir vaikų poreikius jaučiančios Rasos Praninskienės knyga „Knygos, vaikai ir skaitymo džiaugsmas“. Neslepiu emocijų: „Dievučiau, kaip smagu, tai yra didžiulė dovana ne tik vaikams, visai Lietuvos moksleivijai, bibliotekoms. Nuo Palangos, Šventosios – iki Zarasų. Šioje vietoje primintina sentencija iš „Palangos“ savaitraščio dar 1992 metų išvakarėse, kurią pagarsino laikraščio skyrelio „Laimė – sveikata“ redaktorė, Palangos gyventojų labai gerbiama, jautri, sąžininga gydytoja Jūratė Varanavičienė: „Darykime tiek gera, kiek galime, visokiais būdais, kokiais galime, visokiais keliais, kokiais galime, visur, kur galime, visada, kai galime, visiems, kam galime, tol kol galime“.
Meno pasaulyje žinoma R. Praninskienė, parašiusi ir išleidusi net aštuonias viešuomenėje labai populiarias knygas, devintojoje taip pat ėmėsi kilnios misijos: „Dalijuosi keliomis savo įžvalgomis, kodėl dauguma nebeskaito knygų, siūlau būdus, kaip paskatinti vaikus atsiversti ne tik vadovėlius, bet ir knygas, ir nebūtinai vien iš privalomosios literatūros sąrašo“, – akcentuoja kruopšti knygos apie knygą ir jų prasmingą skaitymą autorė, primindama kinų patarlę: „Jeigu atsivertei knygą, vadinasi, kažko jau išmokai“.
Kaip samanų pataliukai žaviuose Palangos–Šventosios ar Girulių miškuose taip dabar, daiktais perkrautame, bet „rimtam kapitalizmui dar nesubrendusiame Lietuvos žmonių gyvenime, pirmučiausiai būtina atkreipti dvigubą dėmesį į abejingumą dvasinėms vertybėms, tarp kurių – pagarbiausioje vietoje, be abejonės užima KNYGA. Pakalbinusi ir užrašiusi žinomų mokytojų, psichologų, visuomenės autoritetų mintis R. Praninskienė šiuo atveju prilygsta vasarą prie Baltijos jūros budintiems ir akių nė penkminutei nuo kiekvieno plaukiko bangose nenuleidžiantiems gelbėtojams (dirbęs „Lietuvos žvejo“ laikraščio redakcijoje, taip pat tris vasaras Palangos gelbėtojų komandose aš primenu ilgaamžį Morzės abėcėlės šaukinį – „SOS“: Gelbėkite mūsų sielas“). Knyga yra pasakiškai gaivus sielos vedlys. Patikslinčiau – Proto vedlys, nes tik „be proto taip daug ašarotų“. Lietuvoje jau daug kur didus ne muzikalumas, o primityvus, bejausmis „mužikalumas“, turgus, kur dominuoja laibakojės, sintetinės lėlės „dažytos bespalvės ir „perkamukai – keberniukai“, dirbtinumas, agresyvūs žaislai; o juk spekuliantams aktualu „prikimšti“ ir vaikų, ir tėvelių protelius, kad tik jie glėbiais pirktų, pirktų, pirktų („Pinigas yra viskas“) ir kad tik kuo mažiau būtų perkančiųjų protingą mąstymą suteikiančią „vaistingiausią iš vaistų“, asmenybe darančią, sielos sparnus, gyvenimo palaimą ir humanistinę savivertę visam gyvenimui dovanojančią Knygą. Kodėl? Vieną iš atsakymų mums paliko dabar dažnai Lietuvoje pagarbiai prisimenamas Vilniaus universiteto profesorius, buvęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas, jo metų Užvenčio rajone (nuo 1963 metų – Kelmės), žaliame Šaukėnų priegirių lopšyje išsūpuotas, labai sąžiningų lietuvių – tėvų ir mokytojų nemeluotais pavyzdžiais, knygų išmintimi auklėtas, pats talentingas literatas Albertas Rosinas (1938–2010), pernai Vilniaus universiteto išleistoje solidžioje R. Venckutės ir G. Rosinienės sudarytoje knygoje „Lingvistika – irgi poezija“, 221 puslapyje: „Turint galvoje naujųjų laikų mūsų tautiečių elgesį, peršasi liūdna išvada, kad mes, lietuviai, rusifikacijai pasipriešinti galėjom tik priespaudos, nelaisvės sąlygomis. Išsikovoję nepriklausomybę jau be prievartos, savo noru metamės į kitą kraštutinumą – savanoriškai pasirenkame amerikoniškumo ar britiškėjimo kelią, išsižadame savo tėvų kalbos, savo tautos kultūros ir tradicijų. Ar tai nėra mūsų dvasinio menkavertiškumo padarinys? Gal tai rodo, kad mūsų tauta nėra kūrėjų, o tik vartotojų tauta?
Sovietų laikais mane stebino tie lietuviai, kurie savo vaikus leido į rusiškas mokyklas ar grupes. Dar labiau šiandien stebina tie tautiečiai, kurie pramokę keletą ar keliolika angliškų žodžių, jau vaizduoja amerikiečius. Stebina ir tie, kurie savo atžalas jau nuo penkerių šešerių metų moko anglų kalbos. Baisu, kad tokia praktika neįsigalėtų ir valstybinėje švietimo sistemoje. Negalima žaloti vaiko, kol jis dar neturi tvirtos gimtosios kalbos ir kultūros vertybių sistemos, tų pagrindų, ant kurių jis privalo stovėti kaip lietuvis. Visi žinome, kaip tuos pagrindus (jeigu kas juos ir turi) kas dieną nuosekliai, sakyčiau, planingai griauna išgirtoji Vakarų masinė kultūra ir jos pavyzdžiu sukurtas savas surogatas, kuriam būdingas vulgarumas, cinizmas, panieka savo kalbai ir kultūrai, panieka žmogui, jo dvasinėms vertybėms. Tai jau ne kalbinė, o socialinė problema, į kurios sprendimą turėtų kuo skubiau įsitraukti blaiviausi politikai, kultūros, mokslo ir švietimo žmonės.
Nors kartais ir apspinta liūdnos mintys, iš ėsmės nesu pesimistas. Turėdamas galvoje ilgaamžį mūsų protėvių atsparumą polonizacijai ir rusifikacijai, manau, kad būsimosios kartos ras savyje jėgų atsispirti svetimoms pagundoms ir tinkamai saugos bei puoselės vieną iš didžiausių šios žemės vertybių – gimtąją kalbą. Suprantama, keisis mūsų tautos kultūra, keisis ir kalba. Juk nekinta tik mirusios kalbos“.
Giliamintiška ištrauka apie antiekologišką pasaulį iš 1999 metų iškilios latvių rašytojos Vizmos Belševicos (1931-05-30 – 2005-08-06) interviu žurnalistui Uldžiui Tyruoliui „Literatūroje ir mene“ (2001 m. gegužės 18 d. iš latvių kalbos vertė Vilma Kaladytė): „Man niekada nereikėjo jokių daiktų, nors mielai gėriuosiu gražiais namais, mašinomis ir dailiai apsirengusiais žmonėmis. Apskritai aš „vertinu visa, kas dailu“, kaip rašoma piršlybų skelbimuse. Bet nemaniau, kad visa tai galėčiau turėti. Todėl man daug ko, ką žmonės daro vardan savo gerovės, daryti nereikia – ir tai nenormalu, nes žmogus yra kolekcionuojantis gyvūnas. Ir jo svoris, taip sakant, išreiškiamas jo turtu, kurį jis susikrauna. Lokys prieina prie medžio ir kiek galėdamas aukščiau įbrėžia, prieina kitas ir mato, kad taip aukštai įbrėžti negali. Tuoj pat pasidaro aišku, kuris lokys yra pranašesnis, didenis ir stipresnis. Ir žmogaus turtas panašus į tokius įbrėžimus. Na, o aš nieko neturiu, todėl nesu normali.
Nežinau, ar tai dorybė, bet aš, pavyzdžiui, esu kaupusi žinias ir panašius dalykus. Ir iš to gyvenau. Mano bankas negali bankrutuoti, jeigu tik aš, pavyzdžiui, neprarasiu proto. Mano turtas nedegus“.
Po 15 metų, žydint 2016-ųjų gegužės obelims, Palangos vaikų darželyje šešiametis Eurolietuvis prieš pulkelį vienminčių puikuojasi ne nauja pasakų knyga, išmokta Abėcėle, ne Jūrų muziejuje regėtomis delfinų atrakcijomis, – ką jūs, net šių dienų palangiškiui yra „įdomesnių kelionėlių: „Mes turim daug babkių. Vakar tėtis Klaipėdoj pilną mašinos bagažinę gražių daiktų prikrovė, vos su mama uždarė. Paskui iš AKROPOLIO sugrįžom į Lietuvą“.
Galvokim, nes Palangoje ir Lietuvoje daugėja vaikų – vartotojų, kurie nepastebi nei gėlių, nei knygų. Kai kurie pradinukai „keberniukai“ ir „Čerčilio princesės“ kurorte net rašinėliuose pakartoja „Noriu būti poilsiautoja“. Kuo daugiau galvokim. Kad vaiko raidynas neprasidėtų žodžiais „Perka. Parduoda. Akcija. Nuolaidos“. Galvoti, susivokti maksimaliais greičiais bildančiose XXI amžiaus Chaoso girnose, su tikromis vertybėmis susipažinti skatina visus mus savalaikė R. Praninskienės knyga „Knygos, vaikai ir skaitymo džiaugsmas“. Pavadinimu užkoduota gili prasmė. Autorė dalijasi įžvalgomis, kodėl dauguma nebeskaito knygų, siūlo būdus, kaip paskatinti vaikus atsiversti ne tik vadovėlius, bet ir knygas, ir nebūtinai vien iš privalomo literatūros sąrašo. Garbė R. Praninskienei, premijų vertai šviesuolei, idealistei, kuri nuoširdžiai ir atvirai sielvartauja dėl „užgesusios gražesnio pasaulio idėjos“, kai žmonių laisvalaikį užvaldžiusios komercinės televizijos pilnos menkaverčių, lėkštų, gal ir juokingų, bet primityvių dalykų“.
Labai simpatiškoje, talentingai pačios autorės R. Praninskienės ir vaikų piešiniais iliustruotoje, aukštos poligrafinės kultūros knygoje „Knygos, vaikai ir skaitymo džiaugsmas“ viskas yra maloniai konkretu. Lyg geometrijos teoremoje įrodyta, kad knyga – tai kompasas į pasaulio pažinimo ir Išminties vandenyną, kur laimi išsilavinęs, skaitantis, protingas žmogus. Kūryba, etika, logika, inteligencija, šeima, mokykla kantriai, lyg kregždutė lizdą po kruopelę sulipdo, užaugina pagarbos vertą Asmenybę.
Dėmesį patraukia ir skyrius „Vaikų kūryba – dar viena galimybė“ apie jaunųjų menininkų skatinimą „rašyti, piešti, ieškoti naujų saviraiškos būdų. Juk kurdamas žmogus būna pats laimingiausias“.
Yra dideli dalykai –
Kas pasaulyje GRAŽU:
Knygos mus akis sutiko,
Geri rodo pamažu.
Mane asmeniškai sudomino ir psichologės Vidos Lipskytės mintys apie vaikus ir skaitymą, tekstą vainikuojančios paskutinės šešios eilutės: „Gyvename amžino skubėjimo laikais. Gerbkime jaunus žmones, neskandinkime privalomų knygų vandenyne. Saugokime mažus vaikus nuo adaptuotų, primityvių knygelių. Kalbėkimės vieni su kitais, rašykime laiškus, eikime pasivaikščioti tylėdami, kad pastebėtume krintančio lašo kelionę, pamatytume bitę lauko gėlės žiede ir išgirstume, apie ką tyli draugas einantis šalia“.
Išgirsti šalia tylinčio draugo širdies kalbą, nuotaikų niuansus, regėti šildančią šypsenų šviesą net vakare!.. Meilei mus skatina niekada nesenstanti Knyga. Meninė kūryba, kuri puikiai susikalba net su jūra ir Horizonte tolstančių laivų įgūlomis: „Linkėjimai nuo Cukinijos“.
Knyga ir yra tas taikus Tylusis mūsų draugas, kuris visada išklauso, pataria, pritaria, padrąsina Gyvenimui be baimių, ir laukia, kol Knyga – kitąsyk gal Egoistė, mokanti kolektyvizmo ir kaip susišnekėti su Pasauliu. Ačiū menininkei R. Praninskienei, sukūrusiai, „Žuvėdros“ leidykloje išleidusiai labai reikalingą knygą apie vertybių vertybę – Knygą. Čia daug daug žaismės.
Reikia dėkoti visiems ir kiekvienam, prieš agresyvią modernių laikų „Chaoso pilį“ statantiems švelniaširdę, bet patvarią „Gynybinę knygų sieną“. Beje, R. Praninskienės knygos 133 puslapyje pagarsintas ir šis ne tik pajūrio gyventojams reikšmimgas, malonus faktas: „Mažiausią Lietuvoje knygą pagamino palangiškis menininkas Vytautas Kusas. Tai jo poezijos knygelė „Pojūtis“. Matmenys – 9x8 mm, storis 3 mm, 56 puslapiai.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Šeštadienį į Palangos miesto viešąją biblioteką rinkosi žmonės, kurie norėjo pagerbti ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusį vargonininką, pasipriešinimo dalyvį, politinį kalinį, tikinčiųjų teisių gynėją Alvydą Šeduikį. Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai išleido jau aštuntąją knygą, pavadintą...


Palangiškis Aidas Jurkštas, jau žinomas farologas, šiandien Palangos visuomenei pristatys naujausią savo darbą – knygą „Lietuvos švyturių istorija“. Kaip teigė švyturių istorijos tyrinėtojas, jeigu būtų prieš 20 metų atradęs tokią knygą, kokią dabar jis pats išleido, tuomet jo gyvenimas, ko gero, būtų kardinaliai pasikeitęs....


Penktadienio pavakare Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje šventojiškis kraštotyrininkas, Lietuvos Kuršių draugijos pirmininkas Mikelis Balčius pristatė savo knygą „Iš Šventosios praeities“, į kurią sugulė jo parašyti ir kai kurie jau publikuoti tekstai apie Šventąją, jos istoriją, senųjų kuršių...


Sieks pamilti knygą

2016 10 27 | Rubrika: Miestas

Šventosios pagrindinės mokyklos ketvirtos klasės mokiniai, jų tėveliai ir mokytoja pradėjo lietuvių kalbos projektą „Pamilk knygą“, skirtą bibliotekų metams paminėti. Projekto tikslas – paskatinti vaikus kurti, skaityti, mokyti suvokti kūrinio esmę, atrasti kūriniuose slypinčias vertybines nuostatas, skaitant pažinti save patį ir supantį pasaulį


Ir sutapk tu man taip: Meilės dieną arba deivės Mildos šventės dieną, gegužės 13-ąją, lyg stebuklinėje pasakoje „Vilniaus vėjai“ į Palangą atpūtė šiais laikais deficitinį lauknešėlį. Tai – žinomos Lietuvos renginių organizatorės, scenaristės, žurnalistės, subtiliai Laiko dvasią ir vaikų poreikius jaučiančios Rasos Praninskienės knyga „Knygos, vaikai...


Prieškalėdinio susikaupimo jaukus advento laikotarpis kaskart kupinas vilties, netikėtų patirčių. Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos aktų salėje įvyko gražus ir prasmingas renginys – naujos knygos sutiktuvės. Poetas Jonas Brazdžionis šiais metais išleido ketvirtąją poezijos knygą „Iš vilties verdenių“.


Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos fizikos mokytojai Saulei Paulikienei, neseniai besistažavusiai Šveicarijoje, Ženevoje įsikūrusiame Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN), iki šiol nedyla patirti įspūdžiai – juk apsilankyta mokslo įstaigoje, visame pasaulyje žinomoje dėl to, kad centro mokslininkai daugiau kaip po pusę amžiaus trukusių...


Lietuviai turi būti įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą?  1

Vaidas LEKSTUTIS Sambūrio „Būkime vieningi“ koordinatorius, 2013 11 11 | Rubrika: Miestas

Daugelis esate girdėję, o gal ir matę Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvos raudonoji knyga – juridinis valstybės dokumentas, kurio pagrindu Lietuvos Respublikoje organizuojama retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. Šią knygą sudaro žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus.


Reikšmingi prisiminimai – į naują knygą

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 05 27 | Rubrika: Kultūra

„Lietuvai reikia meilės“, – vieną savo tekstą 2007 metais pavadino žinomas lietuvių kultūros istorijos tyrinėtojas, didžiojo tautos sielos sergėtojo ir filosofo, sveikos gyvensenos propaguotojo Vydūno gerbėjas, pasekėjas, Klaipėdos miesto ir Šakių rajono Garbės pilietis Bernardas Aleknavičius.


Praėjusį ketvirtadienį palangiškius susiburti į Palangos miesto viešąją biblioteką paskatino iš Šilutės atvykęs Lietuvoje žinomas renginių vedėjas, komentatorius, dainų tekstų autorius Marijus Budraitis, pristatęs savo pirmąją poezijos knygą „Naktigonė“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius