„Ar Palanga įprasmina savo kultūrinį paveldą dabartiniame mene“

Žvelgiant iš asmeninės „varpinės“ į pavadinime iškeltą klausimą galėčiau teigiamai atsakyti, net neišeidamas iš namų mūsų numylėtame Saulėtekio take. Palangos dailininkų įvairiomis progomis dovanotuose paveiksluose, va, regiu, įamžinta koplyčia Vytauto Didžiojo motinos Birutės vardu pavadintame kalnelyje, parko, tilto į jūrą vaizdai (dail. J.Vaišė), šiemet jau 105 metus mininti grakščioji, net iš toli Baltijos jūroje puikiai regima Palangos bažnyčia (dail. Juozo Griušio akvarelė), Baltijos didybė, laivai, kopos (dail. Romas Paulikas, Vladimiras Palcynas).

Žurnalistika turi būti tiksli

Bet geriau apie Lietuvos miestelių ir kurortų Vasaros karalienės Palangos kultūrinį paveldą su „Palangos tilto“ ir būsimos knygos skyriaus „Nauji Palangos portretai“ skaitytojais tegul polemizuoja, išsamią ir konkrečią informaciją pateikia šio paveldo tvarkytojai, kompetentingi specialistai. Nes pagrindinė rašančio taisyklė – žurnalistika turi būti tiksli. Dar 1998 metais Palangos miesto kultūros paveldo reikalus sąžiningai tvarkė žinomas Vakarų Lietuvoje ir Žemaitijoje, Plungėje architektas Pranciškus Juozauskas. Svariai šioje srityje pasidarbavo ir žinomas poetas Dainius Sobeckis. Dabar, kaip žmonės sako, „kiti laikai – kiti vaikai, kiti pavasario žiedai“. Tačiau vertybės nesikeičia.

Apie kruopščiai suregistruotus kultūrinio paveldo objektus Palangoje, Šventojoje, Būtingėje, Anaičiuose daug vertingos informacijos, – ačiū Jai! – suteikė sumani Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistė Kristina Litvinienė. Veikli moteris pasidžiaugė, jog atsakinguose darbų baruose jai noriai talkina ne tik pajūryje žinomi mokslininkai, savo srities specialistai. Su Palangos miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariais šiuo metu yra kaip reta vaisingai pasidarbavęs Palangos apylinkių archeologijoje habilituotas daktaras, profesorius Vladas Žulkus, miesto tarybos nariu buvęs Palangos urbanistinio nekilnojamojo kultūros paveldo žinovas, habilituotas daktaras, docentas Petras Grecevičius, taip pat dailės krypties meno licenciatė Irma Leščinskaitė-Mikulėnienė, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Laima Šliogerienė ir istorinį nekilnojamąjį Palangos kultūros paveldą kuruojanti Janina Valančiūtė. Taigi drąsu tvirtinti, jog diletantizmo, paviršutiniškumo pavojaus tikrai nėra. Išsaugoti praeityje ir dabar Palangos miesto teritorijoje per jos egzistenciją gyventojų sukauptą, sukurtą, kuriamą kultūros paveldą padėjo ir padeda teisinė – įstatyminė bazė.

Štai todėl Palanga irgi tebeturi savą naujaisiais laikais dažnai minimą dviem žodeliais „GENIUS LOCI“ įrėminamą tarptautinį terminą, o populiariai kalbant, tai yra „paminklų ir paminklinių vietovių dvasia“. Būtent šią dvasią jaučia vietos gyventojai, ji traukia svečius, ne tik vasarotojus, o menininkai, savaime suprantama, čia veržiasi, kaip aistringi žvejukai ant tilto į jūrą visais metų laikais, net naktį. „Palangos aura“ magiškai veikia meninę prigimtį, fantaziją, o viso to rezultatas virsta naujais eilėraščiais, knygomis, paveikslais, muzikos kūriniais. Šitaip Palangos kultūrinio paveldo estafetė perduodama vis jaunesnių kartų menininkams ir garantuojamas gyvastingumas.

Menininkams rūpi „jausminės analizės“

2008 metų gegužės 30 dieną Palangos miesto savivaldybės Viešojoje bibliotekoje vykusios mokslinės konferencijos „Palangos kultūros paveldas: būti ar nebūti“ proga tuomečio Kultūros skyriaus vyresniojo specialisto ir žinomo poeto Lietuvos rašytojų sąjungos nario Dainiaus Sobeckio pastangomis susisteminta medžiaga buvo išleista 48 puslapių knyga. Tai jau irgi vertybė ir paspirtis dabarties bei ateities Palangos kultūros paveldo moksliniams tyrinėjimams. Štai, ištrauka iš aktualaus teksto, kurio autoriai – Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto dekanas, doc. Dr. Petras Grecevičius, taip pat KU mokslininkai Romas Marčius ir Jonas Abromas:

„Lietuvos pajūrio kultūrinis kraštovaizdis susiformavo dėl gamtinių ir kultūrinių procesų sąveikos, kuri tęsiasi šimtmečiais. Tokia ilgalaikė kraštovaizdžio raida Lietuvos pajūryje išryškino šiam kraštui būdingus savitus bruožus. Šiandien pajūrio kraštovaizdis pasižymi vizualine ir kultūrine įvairove. Jame išryškėja trys kultūriniu požiūriu gana skirtingos vietos.

Ypatingu grožiu Lietuvos pajūryje išsiskiria Kuršių nerijos pusiasalis, savitu kraštovaizdžiu pasižymi Pamarys, nusidriekiantis palei rytinį Kuršių marių krantą, ir žemyninė pajūrio dalis, besitęsianti nuo Klaipėdos uostamiesčio iki pat Latvijos Respublikos. Šiame ruože yra įsikūręs Palangos kurortinis miestas bei kiek mažesnis Šventosios miestelis.

Kuršių nerijos, Pamario bei žemyninės dalies kraštovaizdžiai vystėsi veikiami skirtingų gamtinių sąlygų ir kultūrinių tradicijų, kurios gerokai turėjo įtakos šioms vietovėms būdingiems kraštovaizdžio tapatumo bruožams.

Nuo seno natūraliai susiformavęs Lietuvos pajūrio įvaizdis: saulė, smėlis, nuo vėjo palinkusios senos pušys, galimybė bendrauti su gamta, senųjų vilų žavesys, įdegę triukšmingų poilsiautojų kūnai, Baltijos bangų šėlsmas audrų metu, stintų kvapas... Taip buvo ne taip seniai, prieš kokius trisdešimt metų. Palangos miesto savivaldybėje šiuo metu fiksuojami 93 kultūros paveldo objektai, įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių sąrašą. Atrodytų daug, bet ar sausa objektų statistika atspindi tikrąją kurortinio miesto būseną?

Kodėl mažai senosios dvasios?

Kodėl šiandien Palangos erdvėse tiek mažai senosios dvasios, kodėl tik ką pastatyti pastatai tokie nejaukūs? Kodėl iš kurorto erdvių genamas žmogus, atvykęs saulės ir jūros? Klaipėdos universiteto Jūrinio kraštovaizdžio mokslo instituto mokslininkai pastaraisiais metais daug dėmesio skiria Palangos kurorto architektūros ir kraštovaizdžių kaitos tyrimams. Rezultatai nedžiuginantys. Tenka konstatuoti, jog pastarojo dešimtmečio miesto planavimo, užstatymo klaidos negrįžtamai ir nepataisomai sunaikino labai svarbias kurortiškumo vertybes. Ypatingai didelę žalą patyrė Senoji Palanga, urbanistinio paminklo erdvės. Pastaruoju metu jau kėsinamasi ir į ypatingai vertingas ir saugotinas Palangos parko erdves. Jei iki 1990 metų kurortas žavėjo vientisumu, erdvių persipynimu, jaukumą darkė tik pavieniai sovietmečio reliktai, tai per trumpą pastarąjį laikotarpį svarbiausi kurortiškumo ženklai įgavo pavienių inkliuzų įspūdį. Daugelis naujai užstatytų kvartalų labiau panašūs į eilinio provincijos miesto chaotišką užstatymą, o ne į šiuolaikinį europietišką kurortą, išsaugojusį ir branginantį vertybes, be kurių kurortiškumo jausmas prarastas“.

Mokslininkų išvados

Tada, 2008 metų gegužėje vykusioje konferencijoje Palangos miesto Viešojoje bibliotekoje palangiškiai, svečiai, tarp jų – daug inteligentų ir aktyviai kuriančių meno žmonių su nemažu dėmesiu išklausėme ne pačias optimistiškiausias Klaipėdos mokslininkų išvadas:

„Pradėjo ryškėti urbanistinės plėtros tendencijos:

– neigiamų kranto dinamikos procesų intensyvėjimas, siaurėjantis apsauginis kopagūbris, nykstantys paplūdimiai ir kopos.

– centrinės kurorto dalies užstatymo intensyvėjimas, prarandant savitą kurortinės architektūros bruožą. Praktiškai nebeliko vilų, „skęstančių“ želdiniuose, t.y. būdingo tarpukario kurortų užstatymo charakterio.

– statybų plėtra naikinant želdinių sistemą.

– vertingiausios kurortinės zonos funkcijos – privatūs kotedžai išstumia sanatorijas, viešbučius, o tai sąlygoja bendro naudojimo teritorijų ir želdinių erdvių nykimą.

– kurorto plėtra 1990-2007 metais vykdoma nesprendžiant individualaus autotransporto srautų reguliavimo bei parkavimo ir apsaugos problemų.

– valstybinių žemių privatizavimas ir grąžinimas vykdomas neturint aiškios, kurortui naudingos, urbanistinės ir želdynų politikos.

– didėja kraštovaizdžio stilistinis chaosas – kurortas vis labiau praranda architektūrinį savitumą bei identitetą.

– 1995-2008 m. laikotarpiu palaipsniui sunaikintas Senosios Palangos istorinių vilų kvartalas.

– dangoraižių „liga“ apėmė ne tik Vilnių, Klaipėdą, bet ir Palangą.

– KVAD neužtikrina jam priskirtos funkcijos vykdymo“.

Šios išvados rodo, kad „Pajūrio ir Palangos sankryžose“ ne visada šviečia pralaidi „žalia“ šviesa, daug kur – grėsmingai mirkčioja „raudona“, o už mokslininkų „persergėjimus“ jiems reikia tik dėkoti. Nes užstatomas, suniokotas „nucivilizuotas“ Palangos pajūris ateityje gali atnešti „Fukušimos lygio“ žalą, panašiai, kaip sovietmečio metais vykdyta priverstinė melioracija kaime: neliko lietuvio valstiečio sodybos, asmenybės individualumo, privatumo, „sielos intymumo“, taigi, ir meniškumo, nes, pasak politologo, „kuo gali sudominti viena šaligatvio Plytelė vienodame, pilkame, „kolektyviniame“ Virbališkės take?“

„Kultūros paveldą reikia saugoti, kaip paukščiams – savą lizdą“

Kultūros skyriaus specialistė, dėkodama „Palangos tilto“ redakcijai už dėmesį ypač aktualioms kurorto kultūrinio paveldo problemoms, kultūros vertybių išsaugojimą, jų priežiūrą, pateikė ir daug pavyzdžių, kaip Palanga pastaruoju metu jau įprasminta dabartiniame mene. Čia Kristina Litvinienė ypač pagyrė jaunųjų kūrėjų – dailininkų plenerų „Senoji Palanga“ sąžiningus ir kruopščius organizatorius – Aušrą Latonienę, Dovilę Oškinytę, o ypač – jaunuosius menininkus moksleivius. „Meno tarnas ne tik rūpinasi, kad Palangos dvasia būtų įprasminta kūrinyje, meno tarnas jautrus, švelnus, mielaširdingas žmogus savaime yra atidus ekologijai, istorinei atminčiai, „ŠVIESTIS ir ŠVIESTI“ yra tarsi idealistų estafetė, Lietuvos kultūroje perduodama iš kartos į kartą, ir tai yra mūsų tautos neįkainojamas dvasinis turtas“, – kalbėjo Palangos kultūros skyriaus specialistė Kristina Litvinienė, linkėdama menininkams šią vasarą Palangoje – prie jūros ar parke sukurti daug meniškų darbelių, kurie ilgainiui irgi tampa kultūros paveldo dalimi.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".