Aš tikrai nesigailiu pasirinkimo važiuoti gyventi į Palangą

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 07 20

Ant 2015-ųjų „Rudens slenksčio“, ištirpstant rugpjūčio pievų kvapams, ilgėjant nuosavam kiekvieno iš mūsų Šešėliui ir Nakties žingsneliams, jau bandome apibendrinti, į vieną šių metų Atminties skrynutę sukrauti ryškesnius šio „laisvojo smėlynmečio“ „karnavalinius“ vaizdus, dialogus, įspūdžius iš „eiliniausio“ pajūrinio Palangos kurortinių „filmų“ sezono. Nieko naujo. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Vieni smagūs – kiti ne, o vienas rusiukas rėžė: „Chuj nia“. Gal. O mes čia liekame toliau gyventi ir bandyti toliau „groti su žalčiais vydūniškom arfom“.
Ne to matėm.
Buvo „panska sovietska“, dabar – „panska globalska“. Be ponų vis tiek nebūsim. O ponų nėra be tarnų ir tarnaičių. Tačiau politikuoti, filosofuoti, nors labai mėgstu, nesirengiu. Kas yra sąvokos „jūra“, „Palanga“, kad tai – mano, mūsų šeimos gyvenimo, Esaties pastaruosius 30 metų dalys. Kaip kraujo grupė. Tai yra mūsų egzistenciniai horizontai ir gal net Likimo honoraras. Laimės rūmai, kuriuose gyvenama tik sykį. Aš tikrai nesigailiu pasirinkimo važiuoti gyventi į Palangą. Nes juk kiekvienas iš mūsų unikalus „vienkartinis egzempliorius“. O Palangoje aš asmeniškai labai praturtėjau. Kuo? Blaivaus gyvenimo pažinimu, požiūrių įvairove. Anksčiau 15 metų gyventa Kelmėje. Apie tą kraštą šįsyk prabilti ir skatina, va, netikėtai knygų lentynoje atrasti širdžiai dar mieli kuklūs leidinukai, 1969–1985 metų liudininkai. Perkratydamas atminties seifukus, pats sau netikėtai atrandu, jog Kelmę iš arčiau ir giliau pažinti man padėjo bičiuliškas bendravimas su kaip reta darbščiu, ieškančiu, smalsiu ano meto „Komunistinio žodžio“ redakcijos laikraščio fotokorespondentu, tiksliau – jau tada fotomenininku Algimantu Bitvinsku. Idealistas – „fanatas“, neeilinė asmenybe dėl Kelmės kaimelių žmonių ir gamtos vaizdų išsižadėjęs A.Sutkaus siūlomų pareigų pačiame Vilniaus centre.
Jeigu būtų mano valia, aš be dvejonių buvusiam bendradarbiui ir kaimynui A. Bitvinskui suteikčiau Kelmės rajono Garbės piliečio vardą. Tą pilką miestuką Algis savo fotografijomis išgarsino, kaip Europoje garsus akmenkalys Juozas Liaudanskis. Algis 2004 metais pabuvojo mūsų namuose Palangoje, Saulėtekio take. Mudu netrumpai ir vyriškai nuoširdžiai dalijomės mintimis apie sykiu nueitus metus, bendrus darbus, kelmiškius ir visada širdžiai jaukią Kelmę, kuri amžinam yra mūsų Margaritos ir Mindaugo tėviškė, kur Šaukėnuose 36 metus dirbo mama, o mes trys broliai – Gediminas, Kęstutis (1953–2014) ir Vytautas – baigėme vidurinę mokyklą.
Tačiau apsieikime be asmeniškumų. Kelmės gamta savo „žaliais lašais į sielą sulašėjo ir apvaldė“, po rajono kolūkius važinėjant redakcijos „Moskvičiuku“ sykiu su A. Bitvinsku, laisvu, drąsiu vyru, ne skundiku, kantriai ieškančio „geriausio kadro“, „meniško vaizdo“, tokio, kuris nebūtų ideologizuotas, t.y., jokiai Politikai nepavaldus, o turėtų ir išliekamąją vertę, praaugtų rajkomui „subinlaižaujančio“ laikraštuko amžių.
Dar 1969 metų viduržiemyje su A. Bitvinsku slidžiais keliukais „nuvarėm“ į Vaiguvą, po to – į Pikelių kaimą ir parengėme „Komunistiniam žodžiui“ etnokultūrinį fotoreportažą „Mielas lietuviškas kaimas“. Tai buvo tikrumu dvelkiantis tekstas žemdirbiško rajono slavizuotame, bukai socialistiškame laikraštyje. Mums abiems nesitariant rūpėjo išlaikyti dvasinį stuburą ir skatinti nemeluotą kasdieniškumo, kuklių žmonių vergiškos tarnystės Lietuvą klupdančio socializmo viešą atskleidimą, tuo pačiu neišvengiamai liekant Vienos partijos nustatytuose „rėmuose“: „Sėdi šūde – nečirškėk“, nors supranti, kad viskas yra laikina. Bandyk – rask ryšį laisvėti ir galimybių išlikti savimi. Tarp eilučių ir kabučių, žinant, kad, anot pačių rusų, „pizdiec prichodit niezamietno“. A. Bitvinsko proveržiai man patiko, aš juos skatinau, rašiau įžangas bukletams, redagavau 1971 m. pirmosios „Žemaitijos“ foto klubo meninės fotografijos parodos katalogą. Tada, 1971-aisiais, kaip ir gyvenimo draugę Vladą Mariją „Liepsnos“ kolūkyje, medikę dienos šventėje, taip Tytuvėnuose susipažinome su ligi šiol širdyje savu, žinomiausiu „fotoaristokratu“, buvusiu ir ELTOS, TASS‘o fotokorespondentu, ir „Žemaitijos“ foto klubo pirmininku, 1001 kartą palangiškius ir svečius fotografavusiu Bernardu Aleknavičium, nūnai jau rugpjūtyje – jau tik... 85 metų.
Po to net dirbom po vienu stogu Klaipėdoje. Tame kataloge Bernardas Aleknavičius įrašė ir tokį sakinį: „Propaguojant meninę fotografiją nemažai nuveikė buvęs Plungės rajono laikraščio „Kibirkštis“ fotokorespondentas Jonas Ramoška, Plateliuose suorganizavęs fotosaloną „Žemaitija“. Kelmės, Plungės, Šiaulių, Vilniaus ir kitų rajonų fotokorespondentų „užklasinės – podarbinės“ veiklos rezultatų – europietiško žvilgsnio meninių foto darbų jau tada pavydėjo net visasąjunginės „Pressa“ fotoasai pačioje Maskvoje. O A. Bitvinskas „šėlo“, kėlė Kelmėje ir aplinkui, Šiauliuose, vieną „Foto Debesį“ po kito, rengė vieną parodą po kitos. Gandrai, tradicinių liaudies meno švenčių dalyviai, kuklūs, o talentingi tautodailininkai (Kornelija Lopetienė), Kelmės rajono ežerų akys, – Algimantas sau kėlė „ekstremalius“ tikslus – eiti, atrasti, pažinti, išaukštinti tą mažą kelmiškį, žmogų – lietuvį, kuriuo, kaip seniai – seniai Kražių šlove, galėtum pasididžiuoti ir bet kurioje kompanijoje Vilniuje ir net už jo ribų.
Štai už ką aš A. Bitvinską, kaip ir a. a neeilinę poetę, savo bendramintę Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijoje Reginą Biržinytę jau senokai mintyse vadinu Kelmės rajono Garbės piliečiais. Abiejų fotografijose – daug švarios Poezijos. Gamtos. Išjausta. Vaizdais ir žodžiais. Ne garbei ir ne dėl pinigų. Labai daug pažinus apie Palangos žmonėms ir svečiams nedaug pažįstamą Kelmės rajoną yra įamžinta 1974 metais A. Bitvinsko ir Vaclovo Rimkaus „Periodikos“ išleistame fotoalbumėlyje (o tada dar reikėjo gauti ir „Glavlito“ – Cenzoriaus (!) leidimus, – aut.) „Ežerėliai šaukia...“ Štai šio tekstuko ištrauka, patį leidinį išsiunčiant į Elenos Burdulienės Šaukėnų krašto muziejų: „Dabar Lietuvoje apytiksliai – 3000 ežerų (mažiausi – 0,5 ha). Nustatyta, kad po paskutinio apledėjimo jų buvo net 30 tūkstančių. Didžioji dalis uždumblėjo, virto pelkėmis. Jas nusausino, dabar ten – derlingi laukai. Gamta turi savo dėsnius, jų niekas nepakeis: ir ežerai gimsta, bręsta, miršta. Didžiausias pas mus yra Drūkšių ežeras, tyvuliuojąs pačiame Lietuvos šiaurės rytų kampe. Jo plotas – 4500 ha. Giliausias Lietuvoje – Tauragno ežeras, esąs Utenos rajone. Didžiausias jo gylis – 60,5 m. Ilgiausias mūsų šalies ežeras – Asveja (Dubingiai), ištysęs Molėtų rajone. Jo ilgis kartu su atšakomis siekia 29,7 km.
Kuklią vietą Lietuvos ežerų lobyne užima Kelmės rajonas. Mes turime gal tik 30-ąją dalį to, ką turi ežeringieji Zarasai ar Trakai. Ir vis dėlto, nors rajonas išsidėstęs kalvotoje Žemaitijos aukštumoje, turime daugiau kaip pusšimtį didesnių ar mažesnių ežerėlių. Gražus šis margumynas: šalia Vėžežerio – Mergežeris, šalia – Varvalio – Kalnyčia, šalia Miškinio – Medinis, šalia Perdalės – Pirdukas... Turtingiausi akivarais – „Liepsnos“ kolūkis ir Akmenių tarybinis ūkis. O Giliaus, Bridvaičio, Gauštvinio, Kryžbarko, Judlės, Karklėnų ežerai – kiekvienam kelmiškiui puikiai pažįstami perlai. Didžiausias rajone ežeras – Gauštvinis netoli Tytuvėnų. Jis ištysęs daugiau kaip tris kilometrus. Į jį įteka Šimšos ir Sparnupio upeliai, išteka Gryžtuva.
Giliausias ir vienas gražiausių rajono ežerų – Bridvaišis prie Tytuvėnų. Jo gylis siekia net 40 metrų. Iš ežero išteka Tytuvos upelis. Ežere yra dvi gražios, medžiais apaugusios salos, į vieną jų nutiestas tiltelis. Pakrantėje – medžiais apsodintas pliažas, poilsiautojų patogumui pastatytas bufetas „Vėjelis“. Šiaurinėje ežero pakrantėje, buvusių klampių pelkių ir liūnų apsuptas, stūkso piliakalnis vadinamas „Pile“. Lenkų istorikas M. Balinskis teigė, kad čia XII a. buvusi gynybinė pilis, o T. Narbutas „Lietuvos istorijoje“ rašo, jog kryžiuočių minima 1326 m. Cydaro pilis kaip tik buvo prie Bridvaišio ir kad tai esąs iškreiptas Tytuvėnų vardas.
Kitas gražus Tytuvėnų apylinkių ežeras – Gilius. Jis užima apie 37 ha ir tikrai atitinka savo vardo reikšmę, nes yra 32 metrų gilumo. Pagal padavimą jis senovėje iš kažkur atūžęs padangėmis ir užkritęs ant miško. Pasakojama, kad ežero dugne nugrimzdęs miškas ir tinklais žvejoti negalima, nes tinklai užsikabina už medžių viršūnių bei šakų. Kitas padavimas pasakoja, kad 1831 metais sukilime sumušti caro kariuomenės kariai Giliaus ežero pakrantėje užkasę auksą, išplėštą iš Vilniaus banko ir savo ginklus. Giliaus vanduo pasižymi gražia žalia spalva, labai mėgiamas poilsiautojų bei turistų. Kražių apylinkėje vienas didžiausių ežerų yra Dausinas. Tiesa, jis, tiesinant Kražantę, gerokai nuleistas ir aplink telkšo didelės pelkės. Dausino ežeras istoriniuose šaltiniuose minimas 1584 metais. Šalia jo buvęs Padausinio dvaras ir stovėjęs Kunigų kalnas. Dausinas dar vadinamas Baubliu, nes jame veisiasi paukščiai su būdingu baubsėjimu. Ežere yra žaliuojanti didoka sala. Jos šienauti žmonės plaukdavo valtimis, ten sukraudavo milžinišką kūgį, kurį išveždavo, tik ežerui užšalus. Toje pat apylinkėje yra Katežeris su visuomet ramiu, vos raibuliuojančiu, kur lyg veidrodyje atsispindi medžiai. Kalbama, kad ežeras toks gilus, jog turi net du dugnus, kad čia gyvenąs vandenų dievas Ežerinis, kuris valdo ežerą bei žuvis ir jas leidžia sugauti tik numylėtiems žmonėms. Nepageidaujamiems žmonėms bandant žvejoti, ežero dievas sugenąs žuvis į olą ir ten jas užrakinąs. Šią mįslę įspėjęs iš kažkur atsiradęs svetimšalis. Jis pasinėręs ir atrakinęs olą, iš kurios išleidęs žuvis.
Prie Kolainių yra 16 ha ploto Tyklės ežeras. Seniau jis buvo daug didesnis. Tai mėgstama Užvenčio gyventojų poilsio vieta. Pakrantėje stovi gražus žvejų namelis.
Šaukėnų gyventojai myli ir mėgsta miške esantį Judlės ežerėlį. Prie jo aikštelėje vyksta gegužinės, įvairūs masiniai renginiai. Poilsiautojų malonumui pastatyta moderniška suomiška pirtis su poilsio kambariais, svečių, pramogų salėmis.
Netoli Pakievės išlikę nedideli du Kievės ežerėliai, kadaise čia šniokščiusio ežero liekanos. Mokslininkai teigia, kad Kievės vardas yra ugrofiniškos kilmės ir prieš ateinant lietuviams čia gyvenę suomių ir estų proseneliai. Mūsų rajone yra net du Vėžežeriai. Vienas jų Šaukėnų apylinkėje Vėžežerio kaime, kitas – Užvenčio apylinkėje. Iš jo išteka Ventos intakas Vėžys. Yra taip pat ir du Akliukų ežerėliai. O kur dar Apušės, Noruišių, Vainagių, Venių, Gludo, Karklėnų, Žiaunės, Šiaulaičių ir kiti ežerai.
Daugiausia ežerų yra Vaiguvos apylinkėje – vienuolika! Tytuvėnų apylinkėje yra dešimt ežerų, Šaukėnų apylinkėje – 7 ir t. t. O Pašilėnų apylinkėje visai nėra jokių ežerų ir ežerėlių.
Keletas rajono ežerų ir ežerėlių davė vardus iš jų ištekantiems upeliams, tai Šonos ežeras ir Šonos upelis, tekąs pro Šaukėnus į Ventą, Kražių apylinkėje yra Plučios ežeras, iš kurio išteka Plučia. Toje pat apylinkėje yra Kalnyčios ežeras su iš jo ištekančiu Kalnyčios upeliu. Iš Bridvaišio ištekąs Tytuvos upelis teka per Tytuvos ežerėlį. Taip pat yra Vilbėno ežeras ir upelis, Lukojaus ežeras ir upelis, Lukojaus ežeras ir upelis, Gludo ežeras ir upelis ir kiti.
Ežerų pakrantėse įsikūrusios gyvenvietės dažnai turi ežerų pavadinimus ar jų darinius. Pavyzdžiui, Šaukėnų apylinkės Panūdžių kaimas gavo vardą nuo čia esančio Nudžio ežero. Prie Labūno ežero Labūnavos ir Labūnavėlės kaimai, prie Duksto ežero – Padukščio kaimas, Dubėnų kaime – Dubino ežeras“.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Prieš 26 metus iš Telšių atsikėlęs į Palangą slaugyti sergančios motinos Arvydas Monstavičius čia įsitvirtino ilgam. Ne vieną dešimtmetį vairuotoju dirbęs Arvydas ir mūsų mieste įsidarbino įmonėje „Vlasava“. „Sūnus čia dirba jau penkerius metus, labai išgyrė savo darbovietę, prikalbino ir mane ateiti“, – pasakoja vairuotojas.


„Ar jūs galite įsivaizduoti, kad šiais laikais žmogus gali miesto centre gyventi be vandens“, – į redakciją užsukusi retoriškai klausė palangiškė Laimutė, gyvenanti Vytauto g. 98 name. Moteris, gyvenanti socialiniame būste, patikino, kad sąlygos ir taip ten ne kokios, o trečiadienio ryte dar atjungė ir vandenį, tad visai rankos nusviro. Nesulaukusi...


Ar tikrai neatsiliekame niekuo?  2

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2017 04 13 | Rubrika: Savaitės komentaras

Oficialiam asmeniui su žurnalistu bendraujant ir ne viešai, vertėtų atidžiau klausytis, ką pats pasakai. Tokią išvadą turėjo pasidaryti prieš porą savaičių Palangoje nesėkmingai pašnekėjusi Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos (LVRA) prezidentė Evalda Šiškauskienė.


Ant 2015-ųjų „Rudens slenksčio“, ištirpstant rugpjūčio pievų kvapams, ilgėjant nuosavam kiekvieno iš mūsų Šešėliui ir Nakties žingsneliams, jau bandome apibendrinti, į vieną šių metų Atminties skrynutę sukrauti ryškesnius šio „laisvojo smėlynmečio“ „karnavalinius“ vaizdus, dialogus, įspūdžius iš...


Ne vienerius metus sinoptiku išdirbęs Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Palangos aviacinės meteorologijos stoties viršininkas Albinas Liachovičius pasakojo, jog be jo tarnybos specialistų pateikiamų duomenų lėktuvai oro uoste negalėtų nei kilti, nei leistis. Dar daugiau – negavę be galo svarbios informacijos, orlaiviai gali net nukristi, o...


Aktyvi, trykštanti energija, jaučianti savo vertę, nuolat pasiruošusi padėti ir niekados neprarandanti optimizmo – tokia yra aktyvi Palangos visuomenininkė, buvusi Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorė, taip pat anksčiau ėjusi ir Palangos „Santarvės“ bendruomenės pirmininkės pavaduotojos pareigas Lina Birutė Gaudiešienė....


Auganti palangiškių karta tikrai myli Lietuvą

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013 03 14 | Rubrika: Kultūra

„Aš tikrai myliu Lietuvą“ – šios žinomos Marijono Mikutavičiaus dainos žodžiai tapo Kovo 11-ajai skirtų renginių Palangoje leitmotyvu. Ir gražiausia, kad šis leitmotyvas skambėjo ne tik iš vyresnių, bet ir iš jaunesnių, ir visai dar jaunų palangiškių lūpų.


Raimundai, bedarbiu tikrai neliksi!  11

Linas JEGELEVIČIUS, 2013 01 03 | Rubrika: Miestas

  Prieš šventes Talibano mulos tiubeteiką užsimaukšlinęs buvęs vidaus reikalų ministras, Seimo rinkimų nevykėlis ir vis dar sunykusios Liberalų ir centro sąjungos atsakingasis sekretorius (vadinasi, viešas asmuo) Raimundas Palaitis interviu vieno leidinio žurnalistei pasiguodė apie per dvyliką politikoje praleistų metų išvystytą nepasitikėjimo...


Naujametinis noras – gyventi gražiau, turtingiau ir prasmingiau

Agnė LEKAVIČIENĖ, Alfredas PUMPULIS, 2011 12 30 | Rubrika: Miestas

Besibaigiantys 2011 metai dėl užsitęsusios krizės buvo sudėtingi didžiajai daliai lietuvių, tačiau viltis gyventi geriau teberusena kiekvieno širdyje. Pasikeitusi miesto valdžia, o kartu su ja ir miesto veidas – įrodymas, jog nuoširdžiu darbu galima ir kalnus nuversti.


Per pastaruosius keliolika metų itin išpopuliarėjo šeimyninis gyvenimas „susimetus“. Daugumai tai tiesiog daug paprasčiau. Tačiau ar tai visuomenės tobulėjimo išdava, ar tik tradicijų laužymas ir atitolimas nuo bažnyčios? Apie tai svarstė patys paaugliai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius