Būtingės Chario sapnus nuspalvina ir žvejų laiveliai Baltijoje

Lietuvos priejūriai. Tai čia, 99 kilometrų teritorijoje tarp lietuvių Nidos ir Būtingės Palangos miesto teritorijoje (netoli ir latvių Nida) gyvena drąsiausi ir stipriausi žmonės. Čia jie vieninteliai ir giliai – giliai supranta, kaip sunku išgyventi tarp štormų, uraganinių vėjų, smėlynuose, kur ir didžiulius akmenis jūra krante ridinėja taip lengvai, kaip tu, mielas Vaike, obuoliukus senelių sode.

Jūros žmonių gyvenimas visais laikais yra Pasaka, kurios išgalvoti nereikia. Štai ką sausio 11-ąją Palangos Moksleivių klube prisiminė istorikas Charis Embrektas:

- Gimiau Būtingėje. Esu laimingas, kad mano, brolio Ilmaro ir sesers Lilijos vaikystės prisiminimus tebesaugo tame pačiame mielame name gyvenanti mama Kotryna. Tėvelis Mikelis buvo žvejys. Tai ir mano vaikystė bėgo bendraujant su Šventosios žvejais. Su jūra. Vėjais. Audromis. Miškais. Debesim. Su natūraliausiu, švariausiu, širdies sparnus skrydžiui keliančiu sunkaus, o garbingo gyvenimo Horizontu. Čia man sava viskas – paukščiai, medžiai, žmonės... o ypač jūra, kuri tebelaižo mūsų paaugliškas pėdutes. Daug jai dainų skirta: „O jūra, motule, kokia tu žiauri, tu sujungi širdis ir vėl jas skiri...“

Aš galiu paliudyti, koks labai labai – labai sunkus yra žvejo darbas. Mes gyvenom buvusios TSRS pasienio zonoje. Čia griežtai kontroliavo, ribojo mažiausius net vietos žvejų plaukiojimus („ėjimus“) jūroje. Bet ne kartą tėvelis su savo darbo draugais žvejais Šventojoje ir mane pasiimdavo į laivelį. Šventi vaizdai! Nors tikrai labai nelengva surankioti visas jūroje sugautas daugybe kabliukų žuvis – žuveles nuo ūdų, tada man nebuvo nieko sunkaus. Dažnai sapnavau jūrą, bangas, ir vis svajojau apie naujus kvietimus vėl plaukti su tėveliu ir draugais žvejais iš buvusio Šventosios uosto, - su ilgesiu šį viduržiemį pasakojo ponas Embrektas, kurio sūnūs teisininkai Marius ir Justas, - aš čia galvoju, - Vilniuje tiek įdomaus kiek jų ponas tėvelis nepamatys. O gal jau pamatė? Gal net Atlanto vandenyną? Nespėliokime. Kiekvienam žmogui yra skirta SAVA Laimės ir mažų stebukliukų skrynia, savos jūros, kurios ir atranda sapnų spalvas, taip pat ir jėgų žmogui eiti per Gyvenimą su meile.

P.S. Papildymas iš „Žvejų žodynėlio“ :“Ūdų gyna“ – pagrindinė virvė, ant kurios pritvirtinti ūdų kabliukai („Ant jūros dugno atgulė ilgiausios ūdų gynos“).