Romualdas RIMA Leičesteris, Didžioji Britanija

Romualdas RIMA Leičesteris, Didžioji Britanija

Devyneri metai Europoje: ko išmokome ir ką pasiekėme?

Romualdas RIMA, 2013 04 29

Gegužės pirmąją švęsime Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą devintąsias metines. Mūsų valstybės istorijoje tai tik akimirka, bet žmonių likimuose – dalis gyvenimo. Kas pasikeitė per tuos metus lietuvių tautinėje sąmonėje ir ką mes sugebėjome parodyti Europai?
Nors Lietuva geografiškai yra pačiame Europos centre, nemaža dalis tautiečių savo šalį vadina Europos užkampiu. Tuo tarpu senieji (vakarų) europiečiai mus įvardija kaip rytų Europos valstybę. Tai lyg savotiškai mūsų politinės sistemos bei pasiekimų nuvertinimas per pastaruosius kelis nepriklausomybės dešimtmečius. Bet mes vis dar esame vieni pirmųjų Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių, ir kaip bebūtų gaila, jų pastaruoju metu tik daugėja. Tačiau bene svarbiausias Europos Sąjungos indėlis Lietuvai, jai įsiliejus į didžiąją bendriją, yra atsivėrusios sienos, darbo rinka ir nemažos Europos struktūrinių fondų lėšos.
Lietuviai, prieš devynerius metus tapę vieningos Europos piliečiais, suskubo pasinaudoti proga laisvai kirsti bet kurią Europos valstybės sieną. Didžiausią tautiečių antplūdį pajuto Airija ir Jungtinė Karalystė, nes šiose valstybėse atsivėrė didžiulė darbo rinka. Nors Lietuvos vardas ten dažnai buvo sutinkamas su nuostaba ir klausimais, kur yra ta mažytė šalis, anglai, airiai ir velsiečiai netruko suvokti, kad lietuviai yra geri darbininkai. Pamažu jie fabrikuose ir sandėliuose pakeitė žmones iš Azijos šalių. Tuo metu senojoje Europoje trūko darbo jėgos, todėl atvykėliai, net nemokėdami anglų kalbos, be didelių problemų surasdavo darbo.
Šiandien situacija pasikeitė. Devyneri metai atnešė nemažų permainų tiek lietuvių, tiek anglų, velsiečių bei airių gyvenime. Daugelis 2004 metais ar šiek tiek vėliau uždarbiauti išvykusių tautiečių jau įsitvirtino svečioje šalyje. Jie turi nuolatinį darbą, pastogę (kai kurie nuosavą), pramoko anglų kalbą. Jei prieš devynerius metus, tarkim, vidury Anglijos tekdavo sutikti lietuvį, būdavo įdomu, iš kur jis ir ką veikia, kur dirba. Atrodo, kad pirmieji lietuviai emigrantai buvo draugiškesni, jie čia gyveno vieni, be šeimų. Tai buvo labiau vyresnio amžiaus žmonės. Šiandien nebekelia nuostabos vieniša jauna lietuvaitė su mažamečiu vaiku ar jauna tautiečių porelė, prasilenkianti Anglijos gatvėse ar visuomeniniame transporte. Neretai užplūsta jausmas, kad gyvenu ne Anglijoje, o savo krašte. Tačiau pasikeitė ir anglų bei airių reikalavimai atvykėliams. Dabar surasti darbą nemokant kalbos beveik neįmanoma. Anksčiau žmogus, angliškai nemokėdamas nė žodžio, gerų tautiečių būdavo išmokomas dviejų trijų angliškų sakinių, ir gaudavo darbą. Įdarbinimo agentūrų atstovai dažniausiai užduodavo tuos pačius klausimus ta pačia eilės tvarka, todėl lietuviams nebuvo sunku išmokti standartinius atsakymus. Be to, iki 2004 metų čia buvo nusistovėjusi tvarka, kad už kiekvieną naują atvestą darbuotoją fabriko vadovybė mokėdavo pinigus. Dabar būna priešingai.
Šiandien įdarbinimo agentūrose apie 90 procentų vadybininkų yra lenkai, o kai kurios jų apskritai įkurtos lenkų. Jie būsimo darbuotojo išsiteirauja išsamesnės informacijos apie žmogaus darbo paieškos tikslą, jo patirtį Lietuvoje ar Anglijoje, kartais pasikalba ir ne su darbu susijusiomis temomis. Tačiau Lietuvos jaunimas jau įrodė pažangą kalbos srityje, todėl dažniausiai jiems tokių problemų nebekyla. Bet su mūsų jaunimu neretai atsiranda kitokių rūpesčių. Vienas didžiausių – besaikis girtavimas ir nusikaltimai. Gėda žiūrėti, kaip būrelis galbūt ką tik vidurinę mokyklą baigusių neblaivių vaikinų Anglijos gatvėje jaučiasi kaip savo namo kieme, demonstratyviai šūkauja, spardo namų duris, ir netgi vidury dienos nesibodi tų durų panaudoti kaip tualeto pisuarą. Ko gero, savo šalyje jie taip nesielgtų, ir policija galbūt prisistatytų laiku. Gėda ir tai, kad pagal anglų surinktą statistiką, lietuvaičiai nusikaltimų skaičiumi rikiuojasi po mūsų kaimynų lenkų. Pasirodo, kad nemažai problemų sukuria net pačių tautiečių, jau senokai įsitvirtinusių Anglijoje, atvykę giminės. Jais pasitiki, padeda surasti darbą ir gyvenamą plotą, rizikuodami savo pažintimis ir garbe. Deja, būna, kad nieko blogo neįtariančiam senbuvio lietuvio draugui anglui, išnuomojusiam naujam atvykėliui kambarį savo name, dingsta daiktai ir pinigai. Tai padeda keisti nuomonę apie emigrantus.
Tačiau ne visi lietuviai tokie blogi. Iš tikrųjų dauguma jų dirba sąžiningai ir užsitarnauja gerą vardą. Be to, emigrantai pamažu įsilieja į svečios šalies gyvenimo ritmą, perpranta sistemą, susipažįsta su įvairiataute šalies kultūra ir aplinka. Šią gerąją patirtį jie, grįžę atostogų ar visam laikui, parsiveža namo. Gal todėl šiandien Lietuvos keliuose jau galima sutikti mandagių vairuotojų, o parduotuvėse – atsiprašinėjančių pirkėjų. Nors Lietuva, mano manymu, dar mažokai save reklamuoja užsienio turistams, tačiau jų srautas pamažu didėja. Ypač anglus vilioja mūsų sostinė ir pajūris. Džiugu, kad Vilnius per porą nepriklausomybės dešimtmečių tapo šiuolaikiniu, šviesiu, švariu, moderniu miestu, kurį tikrai ne gėda parodyti bet kuriam užsieniečiui.
Įkūrus 19 amžiaus pabaigoje Palangos kurortą, vasarą suvažiavę turtingi Lietuvos ir užsienio žmonės pamatė tik Botanikos parką, jūrą ir bažnyčią. Visa kita šiame miestelyje jiems atrodė kaip paprasta, laukinė ir niekuo neišsiskirianti gamta su aplūžusiomis žvejų trobelėmis. Tuo tarpu šiandien Palanga taip pat sparčiai modernėja, o užsieniečiai džiaugiasi vis dar nepaliesta pajūrio gamta, prižiūrimomis kopomis ir saulėje žvilgančiais pliažais. Nors per didelė pajūrio urbanizacija būtų pragaištinga, bet šiokių tokių patobulinimų galbūt ir nereikėtų vengti. Anglai taip pat turi daug kurortinių miestelių, išsidėsčiusių palei salos pakrantes, ir labai panašių tiltų į jūrą. Tik, pavyzdžiui, ant kai kurių tiltų kaip papildoma atrakcija sumontuoti nedideli geležinkelio bėgiai, kuriais kursuoja mažas, bet patrauklus, žaismingas traukinukas. Kol jis važiuoja nuo vieno tilto galo iki kito, poilsiautojai gali pasimėgauti kava, ledais ar gaiviaisiais gėrimais. Kodėl tai nebūtų galima pritaikyti Palangoje?
Bet šiandien Anglija, beveik įveikusi ekonomikos krizę, jau dūsta nuo per didelio imigrantų skaičiaus. Britai padarė specialų tyrimą, kuriame paaiškėjo, kad antroji pagal populiarumą kalba po jų gimtosios yra lenkų. Ja kalba maždaug pusė milijonų imigrantų iš Lenkijos. Lietuvių kalba, deja, dar nepateko net į dešimtuką – ji liko 16 vietoje. Tačiau salos gyventojus jau baugina dar viena imigracijos banga: kitų metų pradžioje į šalį plūstels naujųjų Europos Sąjungos valstybių – Bulgarijos ir Rumunijos piliečiai. Privačiuose pokalbiuose anglai būsimuosius atvykėlius vadina čigonais. Nedaug jų šalyje gyvena ir šiandien, kai kurie čia gimę ir užaugę, tačiau anglų požiūris į juos dėl jų gyvenimo būdo skeptiškas. Todėl Didžiosios Britanijos vyriausybė jau suka galvas kaip apriboti naujų atvykėlių srautą. Šalies žiniasklaidoje atsiranda įvairių nuomonių ir pasiūlymų. Vienas iš jų – įvažiuojant į šalį gali tekti deklaruoti pajamas, kurių turėtų pakakti pragyventi mažiausiai pusmetį. Žinoma, tai nebūtų maži pinigai, todėl manoma, kad toks ribojimas smarkiai sumažintų naujųjų atvykėlių norą prisiglausti svečioje šalyje. Kita vertus, šis įstatymas turėtų paliesti visus Anglijos sieną kertančius žmones, taigi, ir lietuvius bei lenkus. Deja, ne kiekvienas lietuvis, nors ir dirbęs Anglijoje bei grįždamas į ją atgal, galėtų deklaruoti reikiamą pinigų sumą.
Tuo tarpu šiandien mes, lietuviai, esame lygūs su anglais visose gyvenimo srityse. Nuo 2011 metų nebeliko apribojimų dėl socialinių išmokų (bedarbio, būsto ir kitų pašalpų), įsidarbinant nebereikia registruotis ir mokėti pinigų „Home Office“. Malonu, kad prasilenkiant gatvėje policijos pareigūnas santūriai nusišypso. O kai kurių miestų, kaip Peterboro (Peterborough), kuriame nuo pat 2004 metų fiksuojamas didžiausias lietuvių skaičius palyginti su kitais Anglijos miestais, bei Londono policijos darbuotojai jau mokosi lenkų ir lietuvių kalbų pradmenų, kad galėtų susikalbėti su imigrantais. Skamba kiek egoistiškai, bet tokia yra tikrovė. Galop anglai jau senokai yra priėję prie neginčijamos išvados – Europos Sąjungos plėtra davė naudos britų ekonomikai, o lietuviai savo šalyje dėl emigracijos smarkiai sumažino bedarbių gretas.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangiškė Bronislava Giedraitienė vasario 21 dieną pasitiko išskirtinį – šimtas devintąjį gimtadienį. Ta proga sukaktuvininkei perduoti Savivaldybės vadovų sveikinimai.


Į Palangos viešąją biblioteką, nešinas rankraštiniais tarmiškais eilėraščiais, užsuko medicinos mokslų daktaras Vladas Kusas. Jo rankose – Jūratės Klovienės, žymaus kompozitoriaus, operos „Pilėnai“ autoriaus žmonos, žemaičiavimai apie gimtus namus – Palangą bei ranka rašyti atsiminimai. „Gimiau Palangoje. [...] 1944 metai...


Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Palangos skyriaus vedėja, Palangos miesto tarybos narė, visuomenės veikėja Elena Kuznecova švenčia gražų jubiliejų – šešiasdešimtmetį. Nors per tą laiką nuveikta nemažai prasmingų darbų, stengiamės nekalbėti apie tai, kas ne kartą buvo kalbėta ir rašyta – jubiliejaus išvakarėse...


Vakar, spalio 1-ąją, Palangos švietimo pagalbos tarnyba visus garbaus amžiaus palangiškius ir Trečiojo amžiaus universiteto studentus senjorus pakvietė į mokslo metų pradžios šventę. Visa Palangos senosios gimnazijos aktų salė buvo beveik pilna senjorų, trokštančių ne tik pabendrauti, bet ir pradėti naujus mokslo metus bei pasigėrėti gražiu renginiu....


Pernai Lietuvoje kilo 13 324 gaisrai (2013 m. – 11 333). Iš viso Klaipėdos apskrityje kilo 1296 gaisrai (2013 m. – 1706)


Naujųjų metų naktis Palangoje, į kurią palydėti išeinančių metų ir sutikti ateinančių tradiciškai suplūsta aibės žmonių ir iš aplinkinių miestų, ir iš atokesnių Lietuvos kampelių, ir iš užsienio, buvo graži ir rami visomis prasmėmis. Traukusius pasidžiaugti fejerverkais džiugino oras, padovanojęs šilumą ir nuraminęs vėją. Džiaugėsi ir medikai bei...


Gegužės pirmąją švęsime Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą devintąsias metines. Mūsų valstybės istorijoje tai tik akimirka, bet žmonių likimuose – dalis gyvenimo. Kas pasikeitė per tuos metus lietuvių tautinėje sąmonėje ir ką mes sugebėjome parodyti Europai?


Akcentų įvairovė  – žavioji gyvenimo Anglijoje dalis

Mindaugas GRIŠKEVIČIUS, 2013 04 08 | Rubrika: Miestas

„Žinai, kalba vietiniai čia visiškai kitaip, nei buvau mokytas Anglijoje“, - dažnai tenka išgirsti iš tautiečių, gyvenančių Ūkanotojo Albiono šalyje, lūpų. Ypač neseniai atvykusieji, pasiryžę vietinius nustebinti savo gebėjimais, anglų kalba bei dalykinėmis žiniomis, lieka suglumę. Anglų kalba, palyginti su vietiniais, realybėje tampa ne tokia jau...


2010-ųjų metų simbolis – baltasis tigras jau moja letena atsisveikindamas, o į duris netrukus pasibels kur kas mažesnis, švelniakailis gyvūnėlis – triušis. Tik ar visuomet jis toks nepavojingas ir negali varžytis su pačiais tigrais, o gal ir jis parodo savo aštrius dantukus. Triušius auginanti palangiškė Lina Staškutė, save vadina mėgėja, tačiau neneigia, jog auginti triušius yra jos...


Klebonas, įspaudęs gilų pėdsaką miesto istorijoje

Šarūnas Vaitkus, Palangos miesto gyventojas, 2010 08 16 | Rubrika: Miestas

Šį sekmadienį Palanga išlydi Palangos bendruomenės Pilietį. Rytoj per Žolines Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas ir dekanas dr. Algis Genutis atsisveikins su parapijiečiais. Po pajūryje praleistų septynerių metų dr. A.Genutis perkeliamas dirbti į Šilalės parapiją. Tačiau per tuos septynerius metus bažnyčios klebonas savo parapijos tikintiesiems ir pačiam...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius