„Į Lietuvą vėl sugrįšiu, bet tik tuomet, kai tikrai būsiu jai reikalingas...“

Romualdas Rima, 2011 02 02

Niekada neplanavau kur nors emigruoti ir nesupratau tų žmonių, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę, strimgalviais lėkė į svečias šalis ir ten liko. Pirmoji „emigracija“ mano gyvenime buvo priverstinė – teko tarnauti sovietų armijos dalinyje rytų Vokietijoje. Gerai pamenu, kaip po dviejų metų, grįždamas namo traukiniu iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas), išgirdęs pakeleivingoje stotelėje įlipusių lietuvių moteriškių balsus, nesulaikiau ašarų. Man Lietuva reiškė ir, aišku, vis dar šiandien reiškia labai daug. Bet laikas pakeitė mąstymą ir vertybes. Kai po „laimingos, šiltai aprengtos ir sočios“ sovietų vaikystės teko kabintis į gyvenimą, kurti šeimą, uždirbti pinigų, suvokiau, kad  mano pastangos gimtoje šalyje dažnai tampa bevaisės. Tačiau visomis išgalėmis stengiausi likti Tėvynės patriotu. Deja, nebijau prisipažinti, palūžau.

 

Likimas taip susiklostė, kad pirmąjį kartą į Jungtinę Karalystę, šiandien vadinamą savanorišką tremtį, išvykau 2004 metų rudenį, kai Lietuva jau buvo įstojusi į Europos sąjungą. Tais metais Didžiąją Britaniją užplūdo tūkstančiai imigrantų, o darbdaviai fabrikuose trynė rankomis: nebereikėjo „biznieriams“ mokėti po penkis svarus už kiekvieną įdarbinti atvestą nelegalą. Tuomet katastrofiškai trūko darbo jėgos, ir anglų verslininkai nėrėsi iš kailio, kad galėtų įdarbinti kuo daugiau žmonių.

Šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Anglijoje už potencialų darbininką jau senokai niekas nebemoka nė cento, ir niekas į fabrikus nebevedžioja nelegalų. Ten plūstantys tautiečiai kaskart darbo randa vis sunkiau.

Kol dar niekas negirdėjo apie tą stebuklingą krizę, vienoje iš didžiausių kurorto statybos įmonių mano pusbrolis uždirbo tris ar net keturis tūkstančius litų. Šiandien jis begauna vos daugiau nei minimumą. Krizė parodo daug keistų ar juokingų grimasų. Štai visai neseniai vienoje Palangos įstaigoje buvo paskelbtas konkursas valytojos pareigoms užimti. Konkurse dalyvavo net šešiolika pretendenčių! Tačiau be viešai skelbtų reikalavimų turėti aukštąjį išsilavinimą ir mokėti bent porą užsienio kalbų (nes rusų jau nelabai tinka), konkurso rengėjai nebeišmanė kurią pasirinkti. Galop jie nusprendė organizuoti antrąjį konkurso etapą, o jam atrinko dvi pačias geriausias, jų nuomone, būsimas valytojas. Taip suko galvas konkurso komisija, kad galų gale abejoms pretendentėms uždavė vieną klausimą: kuri daugiausiai moka kalbų. Laimėjo ta, kuri dar nebuvo užmiršusi žemaitiškai. Juokinga?

Vis galvoju, ar galėčiau įtikinamai paaiškinti, kodėl nusprendžiau palikti Palangą ir Lietuvą. Prisipažinsiu: nusivyliau ir Palangos švietimo reikalais. Švietimo sistemoje „sukuosi“ gerą dešimtmetį. Jei prieš penketą ar daugiau metų Moksleivių klubo būrelių vadovai dirbdavo kaip nuolatiniai pedagogai, turėdavo 12 ar net 24 akademines savaitines valandas, tai dabar jie laimingi priimami į darbą kasmet nuo rugsėjo arba spalio pradžios, ir atleidžiami gegužę bei gaudami vos tris–keturias savaitines valandas.

Niekam nebeįdomu, kaip būrelio vadovas, uždirbdamas porą ar trejetą šimtinių, gali išugdyti mokinį, o ir pats išgyventi. Bet mūsų palangiškiai pasirodė labai ištvermingi, ir turbūt miesto valdžia galvoja, kad pedagogai galėtų dirbti neatlygintinai, jei tik galėtų pasirodyti įvairiuose konkursuose bei čempionatuose. Ir galbūt dar savo santaupų tam nepagailėtų. Neįmanoma suvokti krizės grėsmėje suraizgytų miesto savivaldybės valdininkų „protingų“ sprendimų. O nesibaigiantys patikrinimai ir didžiulė valdininkėlių arogancija dar labiau visus darbuotojus „išmuša iš vėžių“. Tokio nepagarbaus elgesio su pavaldiniais man dar niekur neteko matyti. Net patys aukščiausi Anglijos fabrikų vadovai nesigėdija sėsti prie to paties stalo su niekam nežinomu ir neįdomiu imigrantu iš Lietuvos, kuris ten dirba juodžiausią darbą. Ir lyg savo draugui ar seniai sutiktam pažįstamam prie kavos puodelio atveria savo praeitį, pasidalina mintimis apie darbą. Ne be reikalo vienas protingesnis mūsų šalies mokslo vyras yra pasakęs, kad krizė baigsis tuomet, kai ji baigsis mūsų galvose ir...piniginėse.

Atvirai sakant, dabar jau suprantu, kodėl žmonės bėga į svetimas šalis, nors nesitikėjau, kad vieną kartą jau emigravus, vėl teks krautis lagaminus. Palangoje man netrūko gerų idėjų ir viltingų planų, kuriuos beveik visus pavyko įgyvendinti. Tačiau likimas vėl pajuokavo, ir aš grįžtu į Angliją, kuri priglaudžia visus. Matyt, ne be reikalo mano draugai „tenai“ juokaudavo, kad anksčiau ar vėliau teks grįžti į savo „namus“, į savanorišką tremtį. Žinau, kad į Lietuvą vėl sugrįšiu, bet tik tuomet, kai tikrai būsiu jai reikalingas.

 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangiškis ornitologas dr. Algimantas Petraitis pastebėjo, jog daugelis neatpažįsta itin populiarių mūsuose paukščių – varnų. Tad jis pateikė įdomių detalių, kuo skiriasi, pavyzdžiui, kovai, kuosos ar pilkvarnės. „Su šiais paukščiais susiduriame ir stebime juos gana dažnai. Nors jų rūšių mūsų krašte nėra daug, vis dėlto varnų...


Palangos poilsio namai, jūros tiltas, eilės prie giros ir čeburekų – taip poilsį pajūryje prisimena vyresnės kartos žmonės. Sovietmečiu žmonės taip pat veržėsi pailsėti į Palangą ar Šventąją, konkuravo su bendradarbiais dėl kelialapių į poilsio namus ar sanatorijas, o likę be jų nuomodavosi kuklius kambarėlius pas bobutes kurorte. Tiesa, buvo ir tokių, kuriems niekada nereikėjo...


Atsiradus Vidaus reikalų ministerijos sistemoje įrašui apie baustumą Italijoje dar 2002 metais, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Palangos skyriaus pirmininkas ir miesto savivaldybės Tarybos narys Danas Paluckas pasitraukė iš partijos skyriaus pirmininko posto, taip pat atsisakė Palangos miesto tarybos nario mandato. Praeities skeletai verčia ant šono dar vieną...


Žinoma žurnalistė, televizijos laidų vedėja, buvusi politikė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Palangos skaitytojams praėjusį penktadienį pristačiusi romaną „Nokstančių bananų kvapas“, sako, kad nuodėmių darome nepriklausomai nuo santvarkų ir laikų, kuriais gyvename. „Tarp gėrio ir blogio paklysti galima vienodai lengvai – ir laisvėje, ir nelaisvėje. Ir jokie laikai čia...


Net ir akylūs miesto poltikos stebėtojai galbūt praleido vieną svarbų įvykį – Palangos miesto Taryba jau įveikė savo darbo 2015–2019 metų kadencijoje pusiaukelę. Šiandien valdančioji Tarybos koalicija ir jos pirmininkas, miesto meras Šarūnas Vaitkus vis dažniau pavarto „žaliąją knygutę“, konservatorių rinkimų programą – ar spės miestas įvykdyti...


Atsikėliau anksčiau už mano ypatingą žmogų. Nusiprausiau ir nusprendžiau trumpam išeiti įkvėpti gryno oro. Praktiškai visos vietos, kuriose teko apsistoti, buvo be langų – kad gyventojai, o dabar ir šalies svečiai, galėtų pasislėpti nuo Afrikos karščio. Tokiose vietose naktį tvyro aklina tamsa, o laiko nuovoka tiesiog ištirpsta erdvėje. Tad ir oro man...


Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto Garbės pilietis Romualdas Budrys šiuo metu stiprina jėgas Palangos reabilitacinėje ligoninėje ir neslepia džiaugsmo dėl čia tvyrančios ramybės ir geros atmosferos. Patinka ligoninės aplinka „Kaip sakydavo mano tėtis, susinešiojo klumpės, reikia padkalėjo. Tai ir man atėjo laikas pasiremontuoti. Čia gera...


„Už ką jūs, lietuviai, taip nekenčiate Rusijos ir rusų? Ką mes blogo jums padarėme – juk tiek metų kartu gyvenome“, – tokie ir panašūs klausimai po daugiau kaip dviejų savaičių, praleistų Rusijoje, naršant jos platybes nuo Maskvos iki Tverės, jau nebestebino Seimo nario Prano Žeimio. „Propagandos mašina ten „įsukta“ kaip...


Kitaip dar vadinamas inkontinencija, šlapimo nelaikymas vargina apie 300 tūkst. žmonių Lietuvoje. Pusė jų niekada neprabyla šia tema. Moterys nelaiko šlapimo du kartus dažniau nei vyrai, tačiau pastarųjų problema yra sunkiau gydoma nei moterų. Viešojoje erdvėje apie šlapimo nelaikymą beveik nekalbama, todėl su tuo susidūrę žmonės tik laikui bėgant...


Niekada neplanavau kur nors emigruoti ir nesupratau tų žmonių, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę, strimgalviais lėkė į svečias šalis ir ten liko. Pirmoji „emigracija“ mano gyvenime buvo priverstinė – teko tarnauti sovietų armijos dalinyje rytų Vokietijoje. Gerai pamenu, kaip po dviejų metų, grįždamas namo traukiniu iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas), išgirdęs...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius