Svarbiausia „įjungti“ kritišką mąstymą – ar tikrai taip, kaip sako?

Svarbiausia „įjungti“ kritišką mąstymą – ar tikrai taip, kaip sako?

Linas JEGELEVIČIUS, 2017 08 07

Žinoma žurnalistė, televizijos laidų vedėja, buvusi politikė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Palangos skaitytojams praėjusį penktadienį pristačiusi romaną „Nokstančių bananų kvapas“, sako, kad nuodėmių darome nepriklausomai nuo santvarkų ir laikų, kuriais gyvename. „Tarp gėrio ir blogio paklysti galima vienodai lengvai – ir laisvėje, ir nelaisvėje. Ir jokie laikai čia niekuo dėti“, – intrigavo pašnekovė, sutikusi pakalbėti su „Palangos tilto“ redaktoriumi.
– Ar dažnai pasiekiate Palangą?
– Labai dažnai. Paskutiniais metais, vasarą, su šeima čia tiesiog gyvenu. Kaip sakau, birželio mėnesį iškilmingai iš Vilniaus persikeliame į Palangą. Paskui mus pasikeisdami atvažiuoja ir anūkai, ir draugai, ir giminės. Palangoje turime savo butuką ir kiemą.
– Ar J. Basanavičiaus šurmulys jūsų neerzina?
– Tikrai ne, juolab, kad Palangoje yra didelis pasirinkimas. Aš apskritai mėgstu žmones ir šurmulį, todėl man įdomu nueiti ir į J. Basanavičiaus gatvę. Kai šurmulys įkyri, visada gali pasukti į dešinę ar kairę ir nueini į Botanikos parką ar pajūrį. Aš už Palangą guldau galvą – čia yra du viename: ir jūra, ir bangos, ir vėjas, ir parkai, ir visa miesto infrastruktūra. Man ji čia patogesnė nei Vilniuje. Su dviračiu čia galiu nuvažiuoti iki bet kurios parduotuvėlės, man ypač jauki gatvelė prie turgaus.
– Nors gyvename mažoje Lietuvoje, didelė dalis lietuvių negali sau leisti prabangos atvykti į Palangą, jau nekalbu apie tai, kad jie galėtų išvykti į tolimesnius kraštus. Ar jus tai liūdina?
– Man tikrai dėl to labai liūdna. Ir aš turiu labai daug klaustukų dėl Lietuvos ateities. Mes vis atsiduriame įvairių nepalankių statistikų viršuje – ir vienomis didžiausių kainų, jų augimo, mažiausio atlyginimo, didžiausios infliacijos, o kur visos socialinės rykštės. Ieškau atsakymų, kas su mumis atsitiko?
– Taigi, kas nutiko?
– Pati buvau politikoje – negalima sakyti, kad joje buvo ir yra tik žmonės savanaudžiai. Tačiau kiek yra kuriama vilčių, kiek tikėta, kad kiekviena valdžia gali padaryti daug gero dėl žmonių, vis kažkas neišeina. Manau, kad to bėda yra ta, kad mes esame pernelyg susipriešinę, akivaizdu, kad pernelyg daug dalykų atsinešėme iš sovietmečio, ir jie mūsų nepalieka. Apie tai rašau savo knygoje „Nokstančių bananų kvapas“.
Sovietmečiu, pavyzdžiui, nebuvo nuodėmė vogti – net katalikui. Visi iš fabriko tempė, ką galėjo, tai buvo norma. Dabar kai kurie mūsų vis dar nesuprantame, kad valstybei turime mokėti mokesčius. Nesuprantame, kad iš valstybės negalima vogti – per kraują, matyt, iš kartos į kartą vis perduodama ta pati žinia – iš valstybės galima imti.
Kitas dalykas, kad mūsų identitetas netinkamas konkurencingai aplinkai. Konkuruojant reikia rasti galimybes bendradarbiauti. Pas mus visa konkurencija remiasi tik pavydu ir kito išstūmimu – nėra solidarumo. Tikrai žinai, kad daugybė jaunų žmonių iš Lietuvos išvažiuoja ne tik dėl mažų atlyginimų, bet ir dėl labai prastų žmonių santykių savo darbo vietoje. Nemokame kartu būti ir kartu siekti bendrų tikslų.
– Neabejoja niekas, kad sovietinė sistema buvo baisi ir ji amžiui nubloškė Lietuvą nuo vystymosi kelio. Vis tik ar pasigendate kai kurių dalykų iš sovietmečio? Ar viskas jame buvo tik labai blogai?
– Mes visi, didžiąja dalimi, buvome lygūs. Kaip mano klasiokai pastebėjo, kad pas bet ką ateitum, rasi vienodą sekciją ar vienodą sofą ar paveikslus. Buvome standartizuoti – neturėjome galimybės išsišokti. Nebuvo vartotojiškos visuomenės – visi mes buvome draugiškesni, nes nebuvo privatizacijos, turtinių santykių, aiškios socialinės nelygybės.
Prisiminkime, eidavome į svečius net nepranešę – tai buvo norma. Dabar to neišvysi. Žmonių santykiai tapo žymiai sudėtingesni, šaltesni.
– Ar Lietuvoje yra palankus psichologinis klimatas? Ar nėra mūsų žiniasklaidoje pernelyg daug dėmesio skiriama esamoms ir nesamoms geopolitinėms įtampoms, blogos valdžios ir nuolat augančių kainų temoms?
– Ką išvardinote, yra labai blogai, bet tai – tiesa. Susikoncentravimas blogoms žinioms demoralizuoja ir demotyvuoja, net nesuvokiame kiek. Dėl to pykstu ant savo kolegų, komunikacijos srityje dirbančių žmonių, žurnalistų taip pat, kad mūsų viešoje informacinėje erdvėje yra tiek negatyvizmo, pykčio ir nevilties. Man kolegos sako: „Mes, Dalia, gi atspindime gyvenimą“. Ne, brangieji, jūs neteisūs – yra atrankos principas ir esame laisvi jį rinktis. Kai per dieną gauni 300 pranešimų, nuo tų, kuriuos pasirinksi ir praneši žiūrovui, skaitytojui ar klausytojui, priklauso milžiniškai daug. Mieli žurnalistai užmiršta kelis dalykus. Pirma, technologijos pagreitina ir pagausina informacijos srautą – atsikėlusi ryte, pažvelgusi pro langą ir išvydusi puikų rytmetį, aš kuriu dienos planus nueiti prie jūros, bet įsijungusi radiją ar televizorių, aš girdžiu, kad įvyko avarija prie Kaišiadorių, kad prezidentui ištikima armija traiško demonstrantus Venesueloje – iš viso pasaulio, ne tik Lietuvos, mane pasiekia blogos naujienos. Nenuostabu, kad man pasaulis aplinkui pradeda atrodyti nedraugiškas ar net baisus.
– Kokią žinią jūs siunčiate savo studentams? Ko mokote juos?
– Dėstau ne tik žurnalistams, bet ir kitų specialybių studentams. Kartoju tą patį: „Mieli jauni žmonės, nebūkite inertiški. Jeigu vienam žmogui žiniasklaida klijuoja etiketę, kad jis – žavus, o kitam, kad jis – bjaurus ir nevykėlis, trumpam pamąstykite ir „įjunkite“ savo kritišką mąstymą – ar tikrai taip?“ Gal tas svajonių jaunikis nėra jau toks svajonių jaunikis, o žavi atlikėja nėra verta itin didelių aplodismentų? Abejoti yra labai gerai, tačiau kritinio mąstymo mumyse mažai. Deja, mes, kaip ir senais laikais, esame skatinami mąstyti vienodai, mes tik kalbame apie laisvą žodį, bet mes jį neretai uždarome į narvelį. Blogai, kai kitoks kalbėjimas ar matymas mums yra nepriimtinas. Tai mane liūdina.
– Kalbame apie Rusijos propagandą – ir jos yra daug, tačiau ar jūs matote daug lietuviškos propagandos?
– Be abejo, jos matau. Ir daug! Kai kurios temos nutylimos, kitos eskaluojamos, nepagrįstai neretai kurstomos grėsmės temos. Gal tam reikalinga, kad būtų padidintas finansavimas gynybai, ginklavimuisi? Tam aš nepritariu, nors rizikuoju, kad kas nors apšauks, kad nesu lojali Lietuvai. Esu, bet mąstau kritiškai. Kritiškai mąstyti linkėčiau visiems.
– Kur žmogui šiandien ieškoti atramos, paguodos? Į bažnyčias vaikščiojame rečiau, knygų skaitome mažiau, mažiau ir bendraujame, kalbamės. Kokia išeitis?
– Atramos reikia ieškoti savo artimiausioje aplinkoje – šeimoje, mūsų šaknyse. Mūsų vertybinė sistema, net sovietmečiu, buvo stipri. Kai dabar pasikalbu su savo bendraamžiais, daug jų su nostalgija prisimena laikus, kai bendravome gerokai daugiau ir nuoširdžiau. Grįžusi iš Sibiro aš augau pogrindiniame moterų vienuolyne Kaune – jam vadovavo mano teta. Gyvenau dvigubą gyvenimą – bet tikrasis buvo mano namuose, kuriuose šnekėjo apie laisvą Lietuvą, apie Dievą, apie kitokį požiūrį į žmogų.
Ieškoti atspirties ir paguodos reikia savo šaknyse – šeimoje – kuriant jos tvirtą aplinką, laikantis tradicinių dalykų. Kartais sakau nepopuliariai: nukenčiame nuo musulmonų teroro išpuolių, bet jų tėvų ir vaikų santykiai, požiūris į tėvynę, šeimą nesikeičia šimtmečiais. O mes, europiečiai, esame pametę vienas vertybes, bet neradę kitų. Banalu, bet pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs.
– Ką jūs patartumėte vyresnės kartos žmonėms, kai šių dienų pasaulyje yra didelis jaunystės kultas, kai darbo rinkoje net keturiasdešimtmečiai jau turi ne itin daug šansų?.. Ką daryti tiems, kam yra virš 50?
– Dar viena skaudi tema. Deja, senukams nėra daug vietos šiame moderniame pasaulyje. Skirtumai Lietuvoje ir Vakarų Europoje – kalbu apie senjorų gyvenimą – yra milžiniški.
Galėsime sakyti, kad esame laiminga demokratinė su šviesia ateitimi šalis, kai matysiu čia tokius pat laimingus senukus, galinčius sau kiekvieną sekmadienį eiti pietų į restoraną, kaip, tarkime, Vokietijoje. Kai tai pasieksime, būsime Europoje.
Prisiminsiu vieną tikrą atsitikimą – jis man, kaip komunikacijos ekspertei, svarbus. Vienas pirmųjų Estijos vadovų po vieno užsienio vizito surengė ypatingą spaudos konferenciją – ji įvyko viename viešųjų Talino tualetų. Regis, tai buvo estų premjeras. Atlėkusiems ir sunerimusiems žurnalistams jis teturėjo trumpą žinutę: „Grįžau iš laimingos demokratinės valstybės. Mes būsime laimingi, kai šis apleistas, dvokiantis tualetas taps toks švarus kaip toje šalyje“. Beje, kalbant apie viešuosius tualetus, mes esame čia padarę labai didelę pažangą.
– Galėjote pasinaudoti savo įvaizdžiu žiniomis ir „paleisti“ kokią nors kampaniją už, tarkime gyvūnų teises, o jūs savo mintims skleisti pasirinkote tradicinį kelią – parašėte knygą. Kas ją skaitys? Ar netuščiai švaistėte laiką?
– Tiesą sakant, lankydamasi pas Palangos merą (Šarūną Vaitkų), jo prašiau, kad jis pagalvotų apie galimybę paplūdimyje įrengti „pliažuką“ gyvūnų mėgėjams ir jų augintiniams. Jis sakė pagalvosiąs.
Knyga yra vienintelis būdas su žmogumi atvirai pakalbėti dviese. Tai bus tarsi mūsų dviejų pokalbis. Suprantu, kad knygas šiandien tradiciškai labiau skaito vyresnioji karta. Būtent su ja pirmiausia kalbuosi apie sovietmetį – su humoru, šypsena. Dėkoju Dievui, kad galiu apie gyvenimą, praeitį kalbėti su humoru. Tikiu, kad ir jaunos kartos žmonės norės knygą perskaityti – aš net sudėjau sovietmečio žargonus į žodynėlį knygos pabaigoje. Nė viena kita mano knyga nesulaukė tiek daug dėmesio kiek ši – man skambina įvairiausi žmonės. Rašydama knygą turėjau gan savanaudišką tikslą: palikti ženklą, o humoras labai svarbus bet kokiame pasaulyje, bet kokioje santvarkoje. Tai – tiesiog smagi knyga. Man buvo smagu ją rašyti, o dabar matau, kad žmonėms yra smagu ją skaityti. Nuoširdžiai tuo džiaugiuosi.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Atostogų meto laukia kiekvienas ir kaip apmaudu tampa, kai kažkas jas ima ir sugadina, kad ir kokia smulkmena „pakiša koją“. Taip nutiko ir vienai šeimai, išsiruošusiai autobusu iš Palangos į Žemaičių Kalvariją. Nekantriai laukę autobuso, nugabensiančio jų į norimą vietą, turėjo nusivilti, nes įlipo į visai ne šia kryptimi važiuojantį...


Žinoma žurnalistė, televizijos laidų vedėja, buvusi politikė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Palangos skaitytojams praėjusį penktadienį pristačiusi romaną „Nokstančių bananų kvapas“, sako, kad nuodėmių darome nepriklausomai nuo santvarkų ir laikų, kuriais gyvename. „Tarp gėrio ir blogio paklysti galima vienodai lengvai – ir laisvėje, ir nelaisvėje. Ir jokie laikai čia...


Efektyviame savivaldybės įmonių valdyme šiuolaikiški, turintys viziją ir iniciatyvūs įmonių vadovai – svarbiausia, įsitikinęs miesto savivaldybės Tarybos narys Dainius Želvys, kuris yra dviejų miesto įmonių – UAB „Palangos šilumos tinklai“ ir VšĮ Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro (PASPC) stebėtojų tarybos narys.


  Ar Palangai reikia reprezentacinės krepšinio komandos „Palanga“? Ar verta tikėti Palangos, kaip didžiausio šalies kurorto, ekonominiu pakilimu, jeigu vietos verslininkai skėsčioja rankomis ir sako, kad padėti klubui jiems – pernelyg didelė prabanga? „Palangos“ vadovai neslepia nusivylimo ir nuostabos: po labai sėkmingo praėjusio sezono...


Toli nuo vietos politinių intrigų, labiau primenantis didmiesčio, o ne kurorto kurios nors įmonės vadovą ir neretai miesto savivaldybės Taryboje balsuojantis kitaip nei politiniai bendražygiai opozicijoje. Kas? Kas seka vietos kurorto gyvenimą, nebūtų sunkumų įvardinti politiką, kurį turiu omenyje


Bežiūrint į nenusakomo grožio Irenos Pakutinskienės kūrinius iš gintaro, kyla klausimas: iš kur tas mokėjimas jį prakalbinti? O gal ne prakalbinti, gal išgirsti, ką sako gintaras? „Ko gero, taip. Su juo reikia kalbėtis: neužtenka pamatyti, reikia ir išgirsti, ką jis sako“, – nusišypso menininkė.


„Jie niekada manęs nesistengia suprasti, viskas, ką darau yra blogai. Kad ir kaip apsirengčiau – niekada neįtiksiu, nepatinka mano draugai, pyksta, kai namo grįžtu pusvalandžiu vėliau nei susitarėm. Kartais jaučiuosi, jog gyvenčiau kažkokiame kalėjime, jie niekada niekur nenori manęs išleisti”, – taip apie savo tėvus kalba penkiolikametė Kristina. Tačiau...


Niekada neplanavau kur nors emigruoti ir nesupratau tų žmonių, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę, strimgalviais lėkė į svečias šalis ir ten liko. Pirmoji „emigracija“ mano gyvenime buvo priverstinė – teko tarnauti sovietų armijos dalinyje rytų Vokietijoje. Gerai pamenu, kaip po dviejų metų, grįždamas namo traukiniu iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas), išgirdęs...


Triušio metais svarbiausia nesiblaškyti kaip triušiui

Rasa GEDVILAITĖ, Ugnė RAUDYTĖ, 2010 12 29 | Rubrika: Miestas

„Manau, kad ateinantys Triušio metai tikrai bus ne blogesni, o tik dar geresni“,- kalbėjo „Pušyno“ vadovas V. Nesteckis. Tigro metai buvo kupini įtampos, įvairių pasikeitimų ir nebūtinai gerų, tą galėtų patvirtinti ne vienas lietuvis. Palangoje taip pat nuvilnijo ir smagių, ir tragiškų nutikimų banga. Susiduriantys su Palangos visuomenės kultūrinimu palangiškiai pamatė ir gerų perspektyvų...


Visame pasaulyje spalio mėnuo minimas kaip kovos su krūties vėžiu mėnuo. Į šią kovą stoja vis daugiau moterų, o jei liga diagnozuojama laiku, tuomet įmanoma ją sustabdyti. Kaip patvirtino gydytoja akušerė ginekologė Svaja Kundrotienė, neabejotinai laiku pastebėjus ligą galima pagerinti gyvenimo kokybę, tačiau svarbiausia – nepamiršti savimi pasirūpinti. „Juk moters krūtis – pati...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius