Irena Pakutinskienė: „Reikia išgirsti, ką sako gintaras“

Irena Pakutinskienė: „Reikia išgirsti, ką sako gintaras“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 10 29

Bežiūrint į nenusakomo grožio Irenos Pakutinskienės kūrinius iš gintaro, kyla klausimas: iš kur tas mokėjimas jį prakalbinti? O gal ne prakalbinti, gal išgirsti, ką sako gintaras? „Ko gero, taip. Su juo reikia kalbėtis: neužtenka pamatyti, reikia ir išgirsti, ką jis sako“, – nusišypso menininkė.

Bandė prakalbinti medį
Iš šiaurės Lietuvos, Biržų rajono kilusi I.Pakutinskienė dabar juokauja, kad gintaro jos gimtajame kaime nebuvo. Užtat buvo gipso. O su Lietuvos auksu ji susidraugavo, kai 1957 m. atvyko į Klaipėdą, o dar po poros metų persikėlė į Palangą.
„Aš turėjau puikią dailės mokytoją, – paklausta, kaip atsitiko, kad savo laiku buvo pasirinkti mokslai Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje pasakojo pašnekovė. – Nors buvau dar vaikas, ji nužiūrėjo, kad labai gražiai piešiu. Tai dėjo visas pastangas, kad išsiųstų mane į dailės mokyklą. O aš baisiais bijojau išvažiuoti iš kaimo. Kad taip baisu nebūtų, prisikalbinau dar dvi drauges, su kuriomis penkerius metus kartu prasimokėme“.
Būsimoji gintaro meistrė iš pradžių pasirinko medžio apdirbimo specialybę ir studijavo pas žymų lietuvių baldų kūrėją ir medžio technologijos žinovą Joną Prapuolenį. Mokėsi gaminti papuošalus, dėžutes, suvenyrus, kūrė baldų kompozicijas, įgijo įvairių taikomosios dailės technologijos žinių, meninių įgūdžių. O jos diplominis darbas – vaikiškų baldų kolekcija – Pabaltijo parodoje įvertinti pirmąja vieta.
Medį I.Pakutinskienė mėgo visą laiką. Ir papuošalus iš jo. „Mes iš medžio karolius, sages, kitus papuošalus darėme – vieni iš pirmųjų darbų tokie buvo. Ir vėliau, būdavo, einu kur nors pasivaikščioti, matau, kad kur medžio arba šaknies gabalas gražus – namo nešuosi. Arba matau – krūmus pjauna. Ir iškart mintis: o gal ką nors galima padaryti? Pavyzdžiui, ar atkreipėt dėmesį, koks gražus alyvos medis? Jo mediena tiesiog spalvota, ir pats niekaip tokių spalvų neišgausi. Kokie karoliai gražūs iš alyvos medžio, kokios sagės“, – pasidžiaugia menininkė.

Dukart palangiškė
Pirmoji pažintis su Palanga ir gintaru – dar studijų metais atlikta vasaros praktika mūsų mieste buvusiame gintaro ceche. Mat J.Prapuolenis, pamatęs, kad studentė labai domisi suvenyrais bei papuošalais, tiesiog išreikalavo, kad praktika būtų atliekama būtent čia, kad būtų galima pamatyti, kaip gintaras atrodo, kaip jis apdirbamas. Pasak I.Pakutinskienės, ir jai, ir jos draugėms be galo patiko ir Palanga, ir pajūris. „Labai savotiškas kraštas pasirodė“, – prisimena pašnekovė, pridūrusi, jog šiame savotiškame krašte gyvenanti jau per 50 metų. Ir priminė, kad kalbama, jog palangiškiu gali vadintis tik tada, jei čia pragyvenai 25 metus. Iki tol tu – atėjūnas. Pajuokavusi, kad yra jau dukart palangiškė, I.Pakutinskienė prisipažino, kad tokia ir jaučiasi, ir niekur kitur gyventi nenorėtų...
O paskui, kai mokslai buvo baigti, reikėjo patiems darbus susirasti. Draugė, kuri mokėsi tekstilės, važiavo apsižiūrėti į Klaipėdos „Dailės“ kombinatą. „Tada pajuokavau – parvežk ir man kvietimą Klaipėdoje dirbti. Ir ką jūs manote – parvežė“, – šypsosi moteris, atidirbusi kombinate 33 metus.
Beje, po metų darbo pačiame uostamiestyje vadinamasis suvenyrų skyrius, kuriame gaminius iš medžio kūrė jaunoji meistrė, buvo perkeltas į Palangą, vėliau ją paskyrė į kūrybinę grupę, dirbusią su gintaru, o galiausiai būtent ši tauri medžiaga ir užvaldė menininkę.

Nemokėjo dirbti pagal šabloną
„Kodėl patraukė gintaras? Todėl, kad jis gražus. Net nemoku apsakyti, koks gražus. Iš pradžių, kai paimi, atrodo – akmenėlis. O kai jį prapoliruoji, tai nebegali atsižiūrėti. Ar sunku jį prakalbinti? Man sunku nebuvo“, – sako I.Pakutinskienė.
Ir priduria: nei tada, nei dabar negalinti suprasti tų, kurie gintarą kaitina, presuoja, klijuoja visokiausiais būdais. „Man tai netinka. Kaip ir netinka bei nepatinka vienodus darbus daryti. Net kombinate manęs nesugebėjo priversti dešimties vienodų darbų padaryti. Sakiau: negaliu. Jeigu aš randu tokį gabaliuką, aš negaliu jo skriausti, negaliu jo prievartauti. Negalėjau net apvalių karolių daryti, širdį skaudėdavo – kaip dabar tą gintarą dulkėmis paleisti. Iš pradžių šnairokai į tokį mano nusistatymą žiūrėdavo, kad net pagal savo sukurtą šabloną nedirbu, vis ko nors naujo ieškau. O paskui tai pliusu pavirto: atvažiuodavo pas mus iš Vilniaus meno taryboje esantieji, ir pradėdavo: „Kodėl Irena gali vis naujus darbus kurti, o jūs ne? Juk čia kūrybinės dirbtuvės, o ne štampų gaminimo cechas“, – prisiminė pašnekovė.

Sukūrė naują technologiją
Bedirbdama su gintaru, I. Pakutinskienė, kaip pati sako, pradėjo ieškoti, su kuo jis dera, kokias kompozicijas galima kurti ir kokią technologiją panaudoti. Kurdama suvenyrus, vėliau – papuošalus, panaudodama neapdoroto melchioro ir kitų metalų vielos susuktas formas, apie 1975 m. su vyru Feliksu sukūrė galvanoplastikos technologiją, kurią išradingai pritaikė gintaro dirbiniams – segėms, apyrankėms, vėriniams, medalionams – kurti.
Ar galima sakyti, kad Pakutinskai išrado ne tik naują technologiją, bet ir sukūrė naują gintaro apdirbimo mokyklą? „Beveik. Nes mes ne vien su gintaru dirbame, mes jungiame jį su metalu. Ir tą jungimą su metalu daug kas iš mūsų pasiėmė ir iš to gyvena“, – sako I.Pakutinskienė.
Ar menininkei nėra apmaudu, kad aplink tiek daug kičo iš gintaro kuriama? Pašnekovė tik atsidūsta ir skėsteli rankomis – ne visiems duota meną kurti. Tačiau sako matanti ir įdomių darbų.
„Vienas labai įdomiai dirba su gintaru ir oda. Kitas, matau, irgi įdomiai derina gintarą su misingiu – yra toks metalas. Tačiau jis per daug užsistovėjo vienoje vietoje, neropoja į priekį. Juk kai padarai vieną, yra dar šimtai variacijų. O jis tą patį štampuoja ir štampuoja. Man net gaila, klausiu, o kodėl tu nepabandai va taip ir taip? Pats nežino, kodėl. Pabandė, padarė, žmonėms patiko – jie nupirko, tai viskas: sustojo. Mes kažkaip nestovėdavom vienoje vietoje, netgi konkuruodavome. Savaime konkuruodavome – važiuoji į parodą ir žiūri: mano tokie darbai, o jo va kokie, va, ką jis naujo sugalvojo. Gal reikėtų pabandyti kažką ta linkme. Nebuvome sustingę, ką kartais pastebiu dabar“, – neįvardindama kūrėjų pasidalija pastebėjimais I.Pakutinskienė.

Parodos – po visą pasaulį
Kaip vertinami menininkų darbai geriausiai, ko gero, atspindi Nijolės Tumėnienės straipsnis „Literatūroje ir mene“, kuriame rašyta: „Irenos ir Felikso darbai išsiskyrė iš kitų menišku, stilingu, skrupulingai atliktu gintaro įrėminimu, kuris pabrėždavo natūralų šio „saulės“ mineralo grožį. Jų sidabro technologijos imitacija padėjo sukurti aplink gintarą tokį dekoratyvų ornamentą ar ažūrinį raštą, kuris subtiliai apgaubdavo unikalų turtingo kolorito gintaro gabalėlį, paklusdamas jo formos ir tekstūros plastikai. Jie sugebėjo sukurti gintaro ir metalo (auksinio ar sidabrinio atspalvio) darną. Dailininkai puikiai išmano metalo apdorojimo techniką – išmoko panaudoti senąsias metalo apdorojimo technikas (kalstinėjimą, kalstymą bei kitas) ir savotiškai pasipriešino paplitusiai įprastai grubiai metalo plastikai, būdingai kitų gintaro meistrų darbams. F.Pakutinsko kūriniai – iš stambesnių gintaro gabalų, tvirtai suręsti, įspūdingi ir dekoratyvūs. O I.Pakutinskienės – stebina menišku įrėminimu, kuriame įdomiai susipina ir susilieja barokinė plastika ir secesinis formų judėjimas. Irenos Pakutinskienės gintaro dirbiniai atspindi epochos estetinius idealus, kai atsiradus dizainui, pradėta itin vertinti medžiagų savybes, tarp jų ir gintaro, unikalų dekoratyvumą, niuansuotą koloritą, skaidrumą, vidinį švytėjimą, tekstūros netikėtumus, inkliuzus“.
Kitas kriterijus – parodos. Ir negalima pamiršti, kad tada, kai menininkai sukūrė daugiausiai savo darbų, eksponuoti juos užsienio šalyse buvo labai sunku.
„Ar skaičiavau, kiek surengiau parodų? Apie aštuoniolika. Turiu omenyje tik savo personalines, o jeigu reikėtų suskaičiuoti bendras, tai sunku būtų“, – sako I.Pakutinskienė.
Jos pačios ir kartu su vyru – o kartais ir sūnumis – rengtos parodos nuo Palangos, Kretingos, gimtųjų Biržų, Vilniaus bei Maskvos nukeliavo iki Anglijos, Čekoslovakijos, Japonijos, Jordanijos, Jugoslavijos, Prancūzijos, Švedijos, Vengrijos, Vokietijos. Kūriniai buvo eksponuoti EXPO parodose Kanadoje (1967) ir Japonijoje (1991).
O tie, kurie nori ir dabar pamatyti Irenos ir Felikso Pakutinskų darbus, jų kolekcijas gali išvysti Gintaro muziejuje bei Kretingos muziejuje.

Įsiklauso, ką sako gintaras
„Nedirbu jau dešimt metų, – prisipažįsta I.Pakutinskienė. – Nes man negalima dirbti, ypač ten, kur dulkės. Bet nedirbti irgi negaliu. Kai nueinu į dirbtuves, net silpna darosi, rankos pačios tiesiasi“.
Menininkė sako ir dabar laikas nuo laiko sukurianti gintaro darbų. Tačiau ne visus pati išbaigianti – padeda sūnūs.
Pasak pašnekovės, Tomas, Danas ir Klaidas, kol buvo studentai, visas vasaras ne lakstydavo, o dirbdavo. Turėjo šeima parduotuvę greta dabartinės „Monikos“ kavinės, kur ant prekystalio būdavo tik Pakutinskų darbai. Ir parodas kartu rengdavo.
Tiesa, nei vienas iš jų nepasekė tėvų pėdomis. Vienas pasirinko dizainą, kitas – architektūrą ir dizainą, trečias – interjero dizainą. „Tačiau jeigu reikėtų, bet kuris jų galėtų vėl prie staklių stoti. Paprastai Tomas man padeda darbus užbaigti, tačiau jie visi trys žino, kaip tai padaryti, kaip nuoksiduoti, kaip nupoliruoti – viską moka“, – sako I.Pakutinskienė.
O pasigardžiavimui pereiname pažiūrėti menininkės darbų. Ne tik jos – ir vyro kurtų archeologinius baltų papuošalus primenančių sagių. Ir bežiūrint tiek į papuošalus – vėrinius, sages, apyrankes, – tiek į variu ar nikeliu aprengtus gintaro suvenyrus, kyla vienas klausimas: kaip menininkė pajaučia, kaip ji supranta, kad štai, šis gintaro gabalėlis tinka sage būti, o šiuos sudėjus į kompoziciją ir perpynus metalu išaugs nuostabus medis. „Nežinau. Kartais kompozicijos būna sugalvotos, ir aš jas nešiojuosi metus, kitus – tačiau nieko neišeina. O kartais paimi vieną ar kelis gintaro gabaliukus ir matai: va, šitaip reikia“, – sako gintaro meistrė.
Tai gal ne ji prakalbina gintarą, o gintaras ją? „Ko gero, taip. Su juo reikia kalbėtis: neužtenka pamatyti, reikia ir išgirsti, ką jis sako“, – nusišypso Irena.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Puiku ! 2012-11-18 13:12 (IP: 86.100.60.112)
Labai puiku !!! Grožis išgelbėjo pasaulį! ištvermės ir sveikatos Jums, p. Irena!

Taip pat skaitykite

Trečią vasarą Palangoje organizuojamas „Bagažinių“ turgus greit išpopuliarėjo, jame palangiškiai pamėgo ir apsipirkinėti, ir prekiauti. Šio turgaus iniciatorės – Auksė Buteikienė ir Auksė Kontrimienė–džiaugiasi, kad idėja pasiteisino itin greitai, tad netrukus ėmė žvalgytis naujos vietos, bet geresnės niekur nėra. Kaip patikino moterys, nėra jau...


Rugpjūčio 25 d. 17 val. Palangos gintaro muziejuje atidaroma jungtinė Lietuvos auksakalių paroda „GoldsmithMeetsAmber“ („Akistata: auksakalys ir gintaras“). Parodos metu aštuoniolika auksakalių iš Klaipėdos, Vilniaus, Telšių, Trakų, Kintų, Kretingos ir Šilutės pristatys savo kūrinius, kurių pagrindinis akcentas yra gintaras. Parodą...


Žinoma žurnalistė, televizijos laidų vedėja, buvusi politikė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Palangos skaitytojams praėjusį penktadienį pristačiusi romaną „Nokstančių bananų kvapas“, sako, kad nuodėmių darome nepriklausomai nuo santvarkų ir laikų, kuriais gyvename. „Tarp gėrio ir blogio paklysti galima vienodai lengvai – ir laisvėje, ir nelaisvėje. Ir jokie laikai čia...


Ko reikia statinio statybai užbaigti?

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 01 06 | Rubrika: Miestas

„Palangos tilto“ redakcija nebe pirmą kartą sulaukia skambučių iš tų skaitytojų, kuriems aktualios statinio statybos užbaigimo procedūros. Kaip formuluoja patys skaitytojai: „Ko reikia, norint „priduoti“ namą? Kokius dokumentus reikia pateikti ir kokius veiksmus atlikti, kad statyba būtų užbaigta?“


Bežiūrint į nenusakomo grožio Irenos Pakutinskienės kūrinius iš gintaro, kyla klausimas: iš kur tas mokėjimas jį prakalbinti? O gal ne prakalbinti, gal išgirsti, ką sako gintaras? „Ko gero, taip. Su juo reikia kalbėtis: neužtenka pamatyti, reikia ir išgirsti, ką jis sako“, – nusišypso menininkė.


„Jie niekada manęs nesistengia suprasti, viskas, ką darau yra blogai. Kad ir kaip apsirengčiau – niekada neįtiksiu, nepatinka mano draugai, pyksta, kai namo grįžtu pusvalandžiu vėliau nei susitarėm. Kartais jaučiuosi, jog gyvenčiau kažkokiame kalėjime, jie niekada niekur nenori manęs išleisti”, – taip apie savo tėvus kalba penkiolikametė Kristina. Tačiau...


Meilė - tai muzika: jos negalima apsakyti žodžiais, ją reikia išgirsti

Mokyklos darželio „Pasaka“ direktorės pavaduotoja ugdymui Irma Kuojienė, 2011 04 20 | Rubrika: Kultūra

Balandžio 10 dieną Ukmergės rajono Taujėnų dvare vyko Respublikinė kamerinių ir vokalinių ansamblių šventė-konkursas ,,Šventosios gaida“, kuri  vyksta nuo 1999 metų. Keletą kartų konkursas buvo tarptautinis. Šiais metais dalyvavo net 22 kolektyvai iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų. Jame varžėsi dalyviai nuo aštuoniolikos metų. Šventėje-konkurse dalyvavo kameriniai (mažieji –...


Palangos gyventojų pilietiškumo ir sąmoningumo būtų gerokai mažiau, o savivaldybės Tarybos priimami sprendimai taptų kur kas mažiau skaidresni, jei miesto savivaldybės Taryboje nebūtų susitelkusios, garsios ir dažniau nuodugniau nei valdantieji sprendimų projektus išanalizavusios opozicijos, kurios pagrindą Taryboje sudaro Tėvynės Sąjungos –Krikščionių Demokratų partijos nariai. Apie...


Rugpjūčio pabaiga - geriausias metas plaukioti jūroje su jėgos aitvarais, žmonėms daugiau žinomais „kaito“ pavadinimu. Kadangi plaukioti su jais reikia tinkamo vėjo, reikia turėti kantrybės sulaukti tinkamų oro sąlygų.


Sausio 26 dieną vaikų reabilitacijos sanatorija „Palangos gintaras“ minėjo 20 metų jubiliejų. Pasak vyriausiojo gydytojo Zigmo Paulausko, pradžia buvo sunki, tačiau pasiekimais gali didžiuotis visas kolektyvas, o ir toliau gyvenimas nestovi vietoje – sanatorija nuolat tobulėja.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius