Irena Kvedarienė: „Viską darau savo malonumui“

Irena Kvedarienė: „Viską darau savo malonumui“

2018 09 06

Tautodailininkės Irenos Kvedarienės pomėgis medžio raižiniams, kaip ir daugelis kitų dalykų, kuriuos ji gyvenime surado, yra neatsitiktinis. Šiandien moteris taip pat savęs neįsivaizduoja be dainos, šokio, bendravimo su žmonėmis, savo sodo, naujai atrasto pomėgio – audimo, poezijos. Už tai, kuo ji šiandien gyvena – dėkinga Aukščiausiajam, nes „Dievas veda ir globoja mane“, – įsitikinusi ketvirtą dešimtį Palangoje gyvenanti ir gyvenimu besidžiaugianti brandaus amžiaus sulaukusi moteris. Svetingai atvėrusi savo namų duris „Palangos tilto“ skaitytojams, taria: „Viską, ką darau gyvenime, darau savo malonumui“.

„Nesu parėjūnė“
Iš Plungės rajono į Palangą atvykusi gyventi I. Kvedarienė „parėjūne“ save nelaiko. Daug metų moteris dirbo apželdintoja Palangos botanikos parke, Dailininkų kūrybos namuose, „Baltijos“ poilsio namuose. Užaugino ir į gyvenimą išleido dvi dukras ir sūnų, šiame mieste ji sutiko puikių žmonių, turi draugų, kurie bėdoje jai ištiesė pagalbos ranką.
Anot jos, viskas gyvenime vyksta cikliškai (ar taip turėjo būti – ji nežino, bet jei įvyko – faktas, jo nenuginčysi). Kaip kiekvienam žmogui, taip ir jai duoti išbandymai skirti tam, kad įvertintum gyvenimą ir nebekartotum savo ar kito žmogaus padarytų klaidų. Ponia Irena nuo vaikystės visada norėdavo pateisinti žmogų. Jaunystės metais buvo sugalvojusi studijuoti teisę, nes norėjo kovoti už teisybę. Anot jos, ir nusikaltėlis yra Dievo kūrinys, „jeigu tą gėrį matai, tai jį ir iškeli“. Moteris prisiminė atvejį, kai trumpam buvo įsidarbinusi vaikų darželyje. Prabėgo daug metų, bet ji iki šiol mena žydraakį berniuką, kuris grupėje ištisai krėtė įvairias „zbitkes“ (šunybes). Jos manymu, jis tai darė todėl, nes gerai žinojo, kad jį vis tiek nubaus. Irena žiūrėdavo į tą neklaužadą ir galvodavo, jog reikia tą vaiką imti ir pagloboti. Prieš užmiegant jam ką nors papasakodavo, ar kokią knygą paskaitydavo, už gerus darbus visada pagirdavo. Ilgai netrukus jos Linelis tiesiog prie ponios Irenos sijono prisirišo.
„Kas yra brangiausio žemėje?“ – klausė ji manęs, ir tuoj pat pati įvardijo: vaikai, šeima, augalai. „Kuožnas medis yra kap vaks, kiekviena gėlelė tavo ronkomis nučiupinėta“, – jau apie savo sode užaugintus medžius ir augalus gražia žemaitiška tarme pasakoja I. Kvedarienė. Sodas poniai Irenai teikia atgaivą, o gamtoje ji pailsi.

Atgijęs medis
Anot tautodailininkės, drožimas – tai medžio gyvenimo pratęsimas. Rodydama darbui paruoštą liepos medžio (liepa – minkščiausias medis) keturkampę lentą pasakojo, jog prieš dešimt metų sūnaus mokytojo padovanota tokia lenta ir buvo jos pirmasis darbas, kurį ji atliko pasirinkusi religinę temą. Prieš tai ponia Irena buvo prakalbinusi ąžuolinį medį – ąžuolinę skulptūrą „Rūpintojėlis“ skyrė tėvelių atminimui.
2013 metais Kretingoje įvykęs seminaras norintiems išmokti medžio raižinių meno paskatino ponią Ireną imtis medžio raižybos. Atliktas medžio raižinys grafikos būdu yra perkeliamas ant popieriaus lakšto. Tokiu būdu ant popieriaus perkelti medžio raižiniai šiandieną atgyja šventųjų paveikslais, kurie sukabinti ant ponios Irenos namų sienų, Darbėnų bažnyčioje, kartas nuo karto eksponuojami parodų salėse. Tautodailininkė yra surengusi daugiau kaip dešimt personalinių parodų, kasmet dalyvauja respublikinėje parodoje-konkurse „Aukso vainikas“. Klaipėdos zonos meistrų parodose yra laimėjusi trečią ir pirmą vietas. Irenos Kvedarienės darbai eksponuoti respublikinėje parodoje „Pasaulis namuose“ ir tautodailės 50-mečio jubiliejinėje parodoje Vilniuje.
Tautodailininkė – kuklus žmogus, nemėgstanti girtis. 2015 metais Klaipėdos zonoje I. Kvedarienei buvo suteiktas geriausios metų liaudies meistrės vardas. „Seniai tas buvo, nerašykit, galvos, kad pasigirti noriu“, – sako ji ir skuba papasakoti apie kitus savo darbus. Štai (rodo), „Sopulingoji“ yra dalyvavusi respublikinėje parodoje, štai kitas, Palangos bažnyčios Šv. Marijos altoriuje esantis atvaizdas, šiandien eksponuotas Vilniuje.
– Ponia Irena, ko norėtumėte palinkėti jauniems žmonėms, kurie norėtų pradėti kalbinti medį?
– Kuo beužsiimtų, viską darytų su didžiule meile.
– O ką dar Irena mėgsta daryti?
– Geriau jūs paklauskite, o ko aš nemėgstu daryti? (Juokiasi ir skuba mane pavaišinti rugine douna (duona), kurią ką tik pati iškepė.)

Kaip išlaikyti meilę?
Besišnekučiuodamos prie puodelio kavos ir tepdamos medų ant gardžios duonos riekių kalbamės, jog lietuviai iš tiesų yra menininkų tauta. Juk malonu gatvėje pasižiūrėti, kaip skoningai apsirengusios mūsų moterys, kaip jos gražiai tvarko savo buitį, turi įgimtą grožio supratimą. Bėda ta, kad galbūt mes ne visada sugebame savyje tai atskleisti. Dažnai šeimoje esame piktos ir nelaimingos.
– Šeima yra valstybės pagrindas. Kaip, ponia Irena, iki pat gyvenimo pabaigos išsaugoti gražius tarpusavio santykius šeimoje, gal žinote kokį savą „receptą“?
– Žinau. Tai – tikėjimas į Dievą. Gyvenant pagal dešimt Dievo įsakymų išlaikysite tą meilę. Lankau bažnyčią ir dažnai pastebiu, kaip kunigo ištarti žodžiai atėjo man tiesiai širdį. Šių žodžių man labai reikėjo. Esu atradusi „Marijos radiją“. Kiekvieną vakarą pasiklausau jos, yra ko pasimokyti iš kitų žmonių išgyventų istorijų, atrandant kelią į Dievą.
Ne viską ir aš žinau. Jei paklaustumėte apie prekybininkus – nieko nepasakyčiau. Savo gyvenime esu susidūrusi su miškininkais, gėlininkais, tautodailininkais, poetais. Jaunystėje rašiau eiles apie meilę, ir dabar kai kada žemaitiškai užrašau.

„Mėguva“ – mano namai“
Folkloro ansamblį „Mėguva“ I. Kvedarienė lanko jau dešimtį metų. Ji nė neabejojanti, jog šis ansamblis yra tapęs jos antraisiais namais. Ką tik ansambliečiai sugrįžo iš tarptautinio folkloro festivalio „Ant vandens“, kuris vyko Jurbarke. Pasak Irenos, kiekvienas festivalyje dalyvavęs ansamblis reprezentuoja savo kraštą dainomis, muzika, tarmėmis. Šiais metais folkloro ansamblis „Mėguva“ važiuos į Graikiją. Kretoje ansambliečiai pristatys savo kraštą.
„Jei medžiui ar „skudurėliui“ gali pratęsti (neišmetant) jo egzistavimą, tai folkloras – žmonių bendravimas, žinios, naujos dainos“, – sako ji.
Daina yra jungianti, todėl, anot Irenos, festivalio dalyviai „turavodami“ (pritardami) kalbos barjero nė vienas nejaučia. Tarp liaudies dainą mylinčių žmonių to niekada nebūna.

„Tikiu Lietuvos ateitimi“
Irena – septintas vaikas gausioje tėvų šeimoje. Ji gimė ir augo „kolchozų metais“. Kiek save prisimena, duonos jai užteko, tačiau vyresniems broliams yra tekę sunkesni laikai: eidami į mokyklą kartais ir viena pora batų dalindavosi. Irenos tėvai daug iškentėję. Gyveno kaime, vienkiemyje, prie miško. Naktimis ateidavo tai stribai, tai apsimetėliai ar partizanai.
Sovietiniais metais daugelis žmonių taikėsi prie valdžios. „Esame mes visi apvogti, – liūdnai taria Irena. – Tėvukas eidavo pirmas į balsavimą, kad parsineštų bulkelę, o teisybę bijojo pasakyti net savo vaikams“.
I. Kvedarienė – sausio 13-osios prie Parlamento dalyvė ir liudytoja (niekas nežinojo, kad taip įvyks). Ji skubėjo į Baltijos kelią kartu su milijonais kitų bendraminčių, norėdama apginti savo artimuosius, kurie savo laku negalėjo savo vaikams pasakyti tai, ką akyse matė, o širdyje jautė.
– Ponia Irena, ar tikite dabartinės Lietuvos šviesia ateitimi?
– Tikiu. Reikia tikėti, nes jei netikėsi, tai žiūrėdamas į pelkę – pelkę ir matysi, o jei į dangų – žvaigždes pamatysi. Džiaugiuosi nauju Lietuvos gyvenimu.
– Ar neerzina jūsų nesutarimai dabartinėje valdžioje?
– Ne, visais laikais buvo nesutarimų.

„Kaip reikės viską sutalpinti?”
Apžvelgusi savo kambarėlyje bareljefines medžio lentas, šūsnis paveikslų, sukištų į popierines dėžes, liaudies meistrė suka galvą, kur reikės viską padėti, nes darbų jos namuose vis daugėja ir daugėja. Ranka parodžiusi ant žemės jos rankomis išaustą kilimėlį, prisipažįsta: „Patinka labai austi, norėčiau namuose savo stakles turėti, norėčiau pabandyti ikonas daryti, bet ten labai dideli reikalavimai (jos vaikai – dukra su žentu – tuo užsiima), juk Irena buvo Bizantijos imperatorienė, ikonų saugotoja”. Kampe, už „pasoginės” (kraitinės) spintos ir verpimo ratelio ji man rodo skulptūrą, kurią padarė savo dukrai, kai ši laukėsi vaikelio. Ilgisi močiutė savo anūkės. Šiandien ji gyvena ne Lietuvoje, bet tiki, jog ilgai netrukus šeima sugrįš į namus.
Atsisveikinusi ir uždariusi šios mielos, talentingos ir dvasiškai stiprios moters namų duris, pagalvojau: pasisekė Saulėtekio tako gyventojams, – ir lietui lyjant šioje gatvėje visada bus jauku ir šilta.

Irena VALUŽĖ


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Tautodailininkės Irenos Kvedarienės pomėgis medžio raižiniams, kaip ir daugelis kitų dalykų, kuriuos ji gyvenime surado, yra neatsitiktinis. Šiandien moteris taip pat savęs neįsivaizduoja be dainos, šokio, bendravimo su žmonėmis, savo sodo, naujai atrasto pomėgio – audimo, poezijos. Už tai, kuo ji šiandien gyvena – dėkinga Aukščiausiajam, nes...


Įsiminkite šį vardą ir pavardę: Justė Veronika Jocytė. Ji – viena perspektyviausių Palangos jaunųjų krepšininkių. Ji neseniai grįžo iš tarptautinės Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) organizuotos Europos perspektyviausių krepšininkų stovyklos Slovėnijoje. Justė Veronika atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.  


Ką veikti jauniems žmonėms mažame miestelyje? – tokį klausimą prisipažino ne kartą išgirdę neseniai šeimą sukūrę Rūta ir Lukas Gaudėšiai, gyvenimą drauge kuriantys Palangoje. Tačiau jauna pora nė neabejojo savo sprendimu. Jie nedideliame ir itin skirtingu pulsu skirtingais metų laikais gyvuojančiame mieste jaučiasi itin gerai. Politologijos mokslus abu baigę naujieji...


„Esu labai dėkinga savo tėveliui už viską: už sukurtą gražią, darnią šeimą, užaugintus mus keturis vaikus, parodytą puikų pavyzdį, kaip reikia mylėti ne tik savo šeimą, bet ir savo šalį. Šiemet, kai visi taria „ačiū“ artėjant Lietuvos šimtmečiui, norėčiau ir aš padėkoti savo tėveliui“, – kreipusis į redakciją...


Kai galvoje knibžda įvairiausių idėjų, kurios galbūt kai kam praverstų, gal padėtų pažvelgti į kai kuriuos dalykus visai kitaip, kaip jomis pasidalinti. Ogi galima suguldyti į knygą. Ką ir padarė Plungės rajone šiuo metu gyvenanti, tačiau savo gyvenimą siejanti su kurortu, kur ne tik leidžia vasaras, bet čia praleido ir visą vaikystę, Adelė Daukantaitė. Jos išleista knyga...


Palangos „BC Palanga“ ekipa kartu su krepšinio naujienų puslapiu „BasketDream.lt“ tęsia 2016/2017 metų sezono komandos pristatymą. Šį kartą apie artėjantį sezoną, komandos jaunimą ir unikalumą kalbėjo 64 metų specialistas, „BC Palanga“ fizinio rengimo treneris Arvydas Dočkus. Gerai Lietuvoje žinomas treneris Palangos klube dirba jau nuo 2011...


„Palangos tilto“ laikraščio balandžio 11 dienos numeryje straipsnis („Šunų vedžiotojų sąmoningumas auga: 53 iš 60-ies turėjo maišelius kakučiams surinkti“, – red. past.) apie augantį šunų vedžiotojų sąmoningumą nepaliko manęs abejingos.


„Tai, kad Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios išvakarėse atvyko oficialaus vizito į Palangą ir dalyvavo „Palangos stintos“ šventėje, išties svarbus ir neeilinis įvykis, – „Palangos tiltui“ sakė meras Šarūnas Vaitkus. – Neeilinis jau ir todėl, kad, kiek man žinoma, nuo Nepriklausomybės...


Už viską Tau, Mokytojau, ačiū...  14

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013 10 07 | Rubrika: Miestas

Penktadienio vakarą jauki „Ramybės“ kultūros centro salė vos talpino šypsenomis ir džiaugsmu švytinčius Palangos mokytojus: čia profesinės šventės – Mokytojo dienos – išvakarėse rinkosi Palangos pedagogų bendruomenės, skaičiuojančios per 400 narių, atstovai ir juos pasveikinti atvykę garbūs svečiai. „Už viską Tau, Mokytojau...


Skaitau Palangos kredito unijos valdybos pirmininko Vytenio Tomkaus pamąstymus praėjusiame „Palangos tilto“ numeryje, straipsnyje „Palangos kredito unija augs ir šiais metais“, ir man jie sukelia šypseną.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius