Jonas Pranas Aleksa – iškilus tarpukario Lietuvos valstybės veikėjas, palaidotas Palangoje

2015 01 05
1. S. ir J. P. Aleksos. 1925. Nuotrauka iš knygos Margi gyvenimo puslapiai: Salomėja ir Jonas Aleksos / Vladas Žukas. Vilnius, 2003.

1. S. ir J. P. Aleksos. 1925. Nuotrauka iš knygos Margi gyvenimo puslapiai: Salomėja ir Jonas Aleksos / Vladas Žukas. Vilnius, 2003.

Jonas Pranas Aleksa – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, filosofas, ekonomistas, profesorius, Žemės ūkio akademijos garbės daktaras, ministras. 2014 m. gruodžio 25 d. sukako šimtas trisdešimt penkeri metai nuo J. P. Aleksos gimimo.
J. P. Aleksa gimė 1879 m. gruodžio 25 d. turtingų ūkininkų Jono ir Uršulės Aleksų šeimoje Kumetiškių vienkiemyje, Kalvarijos (dabar – Marijampolės) apskrityje. Čia praėjo mažojo Jonuko vaikystė. Jis mokėsi namuose, po to – Marijampolės gimnazijoje. Nuo mažens buvo tėvų, ypač motinos, skatinamas domėtis lietuvių liaudies dainomis, rinkti tautosaką, ugdyti savyje lietuviškumo, patriotiškumo jausmus. Išsilavinimą įgijo ne tik mokydamasis Lietuvoje: Maskvos universitete studijavo gamtos mokslus (1900–1904) ir sociologiją (1904–1907), Varšuvos aukštojoje žemės ūkio ir pramonės mokykloje – agronomiją ir zootechniką (1914–1915). Maskvoje jaunuolis įsitraukė į politinį lietuvių studentų judėjimą, dalyvavo nelegalioje Maskvos lietuvių studentų draugijoje. 1902 m. jis buvo carinės Rusijos žandarų areštuotas ir kalintas.
1918 m. Vilniuje jis aktyviai dalyvavo ką tik paskelbtos Lietuvos Respublikos kūrime. 1918–1920 m. J. P. Aleksa dirbo Žemės ūkio departamento direktoriumi, rengė įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Jis užėmė Žemės ūkio ir valstybės turtų ministro (1920–1923) bei direktoriaus pareigas Lietuvos prekybos ir pramonės, taip pat Kooperacijos bankuose. Ministro pastangų dėka 1922 m. priimtas Piniginio vieneto įstatymas ir Lietuvoje įvesta nacionalinė valiuta – litas. 1925 m. patyręs žemės ūkio specialistas buvo išrinktas Lietuvos agronomų sąjungos vicepirmininku, po metų – pirmininku. 1924–1927 m. jis buvo bendrovės „Lietūkis“ tarybos pirmininku. 1926 m., įsteigus Žemės ūkio rūmus, turėjusius svarbią reikšmę ekonominiam krašto pakilimui, valstybės veikėjas tapo pirmuoju jų valdybos pirmininku. Jis siekė padaryti Žemės ūkio rūmus kompetentinga, pajėgia įstaiga spręsti sudėtingus žemės ūkio reikalus, tikėjo, kad šie rūmai gali užtikrinti glaudų ryšį tarp pačių ūkininkų ir Vyriausybės, perimti krašto žemės ūkio modernizavimą ir finansines įtakos priemones.
1925 m. jis su bendraminčiais įsteigė Lietuvos ūkininkų partiją, tapo vienu iš jos lyderių iki 1927 m. pavasario. Būdamas pirmuoju šios partijos rinkimų sąraše, 1926 m. politikas pateko į Trečiąjį Seimą. 1926–1935 m. kvalifikuotas žemdirbystės specialistas užėmė Žemės ūkio ministro pareigas. Būdamas ministru pasiekė, kad Lietuvoje prasidėtų kraštui reikšmingi darbai – melioracija, žemės reforma, žemės dalijimas savanoriams. Jis skyrė daug pastangų, vienijant ūkininkus, diegiant žemės ūkio gamybos pažangą. Ministras rūpinosi žemės ūkio produktyvumo kėlimu, rėmė gyvulininkystės plėtrą. Jam vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, Lietuvos vyriausybė turėjo subalansuotą biudžetą net ir sunkiais krizės metais.
J. P. Aleksa buvo išskirtinė asmenybė, pasižymėjusi didele žemės ūkio specialisto kompetencija, puikiais organizaciniais gabumais. Jis pelnytai vadinamas „ministru sąžine“: dirbdamas ministru, gyveno labai kukliai, imdavo tik dalį atlyginimo, likusią sumą palikdamas valstybei, o jo veikla, žinios ir patirtis buvo skirta lietuvių tautos gerovei. J. P. Aleksa samprotavo: „Dvasinės vertybės turi valdyti visą kitą ir visų pirma joms tenka dirbti, bet ne joms tarnauti. Tad ne kuris nors medžiaginis daiktas ir ne abstrakcija, o gyvas žmogus turi būti dedamas tautos ir valstybės gyvenimo pagrindan <...>“.
Profesoriaus amžininkas Albertas Zubras apie J. P. Aleksą pasakojo: „<...> jis buvo žmogus, kuris apie save beveik niekad nekalbėdavo, asmeninių išgyvenimų neatidengdavo ir savo jausmų neparodydavo. Šitaip jau bendruomeniniais lietuviškais reikalais būdavo šnekus ir savo nuomonę pareikšdavo, nežiūrint, ar tai populiaru, ar ne“.
Užimdamas aukštas valstybines pareigas, jis ne tik aktyviai vykdė tuo metu kraštui reikalingas žemės ūkio reformas, bet, suprasdamas pokario Lietuvos situaciją, kai žemės ūkis faktiškai buvo sugriautas ir jį atstatyti turėjo patys valstiečiai, intensyviai rūpinosi agronomijos specialistų rengimu. 1921 m. jo ir kitų bendraminčių rūpesčiu suremontuoti Dotnuvos žemės ūkio mokyklos rūmai, kurie 1924 m. perorganizuoti į Žemės ūkio akademiją. 1922 m. J. P. Aleksa su kitais VII Ministrų kabineto nariais priėmė reikšmingą Lietuvos mokslui ir kultūrai istorinį sprendimą – steigti Lietuvos universitetą, kuris atidarytas 1922 m. Akademikas dirbo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo) Kaune (1925–1940) docentu, taip pat Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje. 1940–1942 m. Vilniaus universitete jis dėstė žemės ūkio ekonomiką. 1942 m. rudenį jam suteiktas profesoriaus vardas.
J. P. Aleksa buvo aktyvus visuomenininkas ir ekonomistas: 1919 m. su kitais visuomenės veikėjais (tarp jų – Roku ir Jonu Šliūpais) jis įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę, 1921 m. su Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu ir kitais įkūrė „Romuvos“ draugiją, užsimojusią ugdyti Lietuvoje tautinę krikščioniškąją kultūrą. 1925 m. su kitais įkūrė draudimo sąjungą „Kooperacija“, 1926 m. – Kiaulių augintojų draugiją. 1927 m. jo iniciatyva įkurta visuomeninė „Ūkininkų vienybės“ organizacija (pirmininkavo 1928–1936 m.). Tuo metu, kai ministras vadovavo šalies žemės ūkiui, Marijampolėje pastatytas pirmasis Lietuvoje cukraus fabrikas, Kaune įsteigtas Žemės ūkio muziejus.
Greta valstybinių klausimų sprendimo, visuomeninio ir pedagoginio darbo, J. P. Aleksa visada skirdavo laiko rašytiniam žodžiui, publicistikai. Jis buvo ne tik valstybės veikėjas, bet ir mokslininkas, aktyviai dirbęs agrarinės ekonomikos, kaimo sociologijos, tautos ir valstybės politinės raidos tyrinėjimų srityse. Jis skelbė publikacijas periodiniuose leidiniuose „Varpas“, „Vairas“, „Židinys“, „Mūsų ūkis“, „Ūkininkų balsas“, „Lietuvos dirva“, redagavo žurnalą „Žemės ūkis“ (1925–1927) ir savaitraštį „Ūkininkų žodis“ (1936). Be straipsnių spaudoje ekonomistas Lietuvos ūkio klausimais išleido knygas: „Kiaulių auginimas ir kiaulių ūkis“ (1919), „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“ (1924), „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“ (1926), „Kuriuo keliu eisime?“ (1927), „Ūkininkai ir jų jėga“ (1929), „Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje“ (1929), „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (t. 1-2, 1925–1933). Būdamas tremtyje Krasnojarsko krašte, parašė filosofinę studiją „Mano testamentas lietuvių tautai“ (1951). Šio darbo didesnę rankraščio dalį žmona S. Aleksienė išsaugojo ir parvežė į Lietuvą.
1929 m. už ypatingą atsidavimą Lietuvos žemės ūkiui, Lietuvos žemės ūkio akademijos taryba jam vienam pirmųjų Lietuvoje suteikė agronomijos garbės daktaro laipsnį. Profesorius apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ir Latvijos Trijų žvaigždžių 1-ojo laipsnio ordinais (1931), „Artimui pagalbon“ kryžiumi (1934), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties, 2011).
Susiklosčius tragiškiems XX a. pirmos pusės pasaulio ir Lietuvos istorijos įvykiams, lietuvybės propaguotojas neišvengė krašto okupantų jam pritaikytų represijų už didelį savo krašto patriotiškumą, lietuvybės idėjų puoselėjimą. Į Lietuvą įžengus sovietų Raudonajai armijai, 1940–1941 m. J. P. Aleksa buvo kalintas Marijampolės ir Kauno kalėjimuose. 1941 m. į Sibirą išvežta jo šeima – žmona ir trys dukrelės.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1942 m. J. P. Aleksa su buvusiu Lietuvos prezidentu Kaziu Griniumi ir profesoriumi Mykolu Krupavičiumi lietuvių tautos vardu įteikė memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune Adrianui von Rentelnui. Tai buvo drąsus žingsnis, išreiškęs visos Lietuvos ir jos piliečių, etniniu požiūriu – ne vien lietuvių, o taip pat žydų bei kitų tautybių – požiūrį ir protestą prieš vokiečių okupacijos sukeltas skaudžias pasekmes, masines piliečių žudynes ir krašto grobimą. Areštas ir tardymai 1942 m. pabaigoje baigėsi jo tremtimi į Vokietiją, kur atliko priverčiamuosius darbus.
1945 m. birželio pabaigoje jis grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos TSR Mokslų Akademijoje. Profesorius įsitraukė į pogrindinės organizacijos – Lietuvių tautinės tarybos – veiklą. Ši taryba išrinko J. P. Aleksą šešėlinės Lietuvos vyriausybės pirmininku. Visą šį laiką profesorius Lietuvoje buvo vienas – žmona su dukterimis vis dar gyveno tremtyje Svetlozelionojės kaime Tomsko srityje. 1948 m. jis buvo čekistų areštuotas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Tik labai pablogėjus sveikatai, 1953 m. J. P. Aleksai leista persikelti pas šeimą. Tremtyje jis kentėjo fiziškai, bet jo dvasia nebuvo palaužta. Žmona Salomėja, prisimindama sunkų Sibiro laikotarpį, pasakojo: „Didžiausias profesoriaus J. P. Aleksos rūpestis iki pat gyvenimo saulėlydžio buvo savo tautos ir Lietuvos likimas“.
Žmonos Salomėjos Aleksienės (Šauklytės) dėka valstybės veikėjo gyvenimas buvo susijęs su pajūriu. 1921 m. Lietuvai susigrąžinus Palangą iš Latvijos, kurorte vyko iškilmės, Vyriausybės atstovų priėmimas, kuriame dalyvavo ir tuometinis žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. Likimas lėmė, kad iškilmių metu ant Birutės kalno prasidėjusi ministro bei palangiškės S. Šauklytės pažintis prasitęsė, ir nusipelniusio Lietuvos veikėjo svečiavimasis kurorte tapo kasmetinis. Apie pirmą apsilankymą būsimo vyro namuose Kaune S. Aleksienė pasakojo: „Užėjusi į Laisvės alėjoje nuomojamą kambarį, išvydau daug knygų – pagal visas sienas, ant palangių, stalų. Buvo du stalai, abu rašomieji, vienas be kojų, knygomis paramstytas, kėdė prie stalo kiaurai prasėdėta ir nuo grindų iki skylės knygų prikrauta. Pamačiusi, kaip skurdžiai viengungiškai gyvena, supratau, kad jam sunku, ir sutikau ištekėti“. 1925 m. spalio mėnesį Palangos bažnyčioje jie susituokė ir išvažiavo į Kauną. Atvykę į Palangą, jie gyvendavo iš Salomėjos tetos paveldėtame name. Apie tai liudija ne tik S. ir J. P. Aleksų artimųjų atsiminimai, bet ir Palangoje, Vytauto g. ant 52-uoju numeriu pažymėto namo esanti memorialinė lenta, atidengta 2009 m., minint profesoriaus 130-ąsias gimimo metines.
1955 m. J. P. Aleksa mirė tremtyje, Svetlozelionojės kaime (Tomsko sr.), atidavęs visą save, mintis, protą ir pastangas Lietuvai. 1990 m. liepos 24 d. jo palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti senosiose Palangos kapinėse. Kurorte ne tik poilsį, bet ir amžinąją ramybę randa Lietuvai ir jos žmonėms nusipelnę asmenys, todėl šiame krašte jų atminimas neturi būti pamirštas.
Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, J. P. Aleksos vardas sugrąžintas į taurių, pasišventusių Lietuvai asmenybių gretas.

Parengė Lina ŠILGALYTĖ, Bronislava SPEVAKOVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka

Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Populiari miesto interneto svetainė www.palangoje.info ieško pirkėjo - parduodama už 2 500 eurų.


Eidamas 66-uosius metus Palangoje vakar mirė iškilus kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Vidmantas Bartulis,.


2019 m. gruodžio 25 d. sukako 140 metų, kai Kumetiškiuose (Kalvarijos apskrityje), gimė būsimas agronomas, sociologas, ekonomistas, publicistas, filosofas, Pirmosios Lietuvos Respublikos žemės ūkio didysis architektas, lietuvių pilietinės visuomenės, ūkininkų savivaldos ir moderniosios strateginio valdymo metodologijos pradininkas, 1920–1923 m. Lietuvos žemės ūkio ir valstybės...


Palangos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius primena miesto gyventojams vieno svarbiausių kiekvienos suverenios valstybės atributų – valstybės vėliavos – iškėlimo tvarką. Valstybės vėliava – oficialus Lietuvos valstybės simbolis. Valstybinės vėliavos naudojimą reglamentuoja įstatymas.


Šiemet, lapkričio mėnesį, minime kraštiečio Vlado Jurgučio – kunigo, politiko, ekonomisto, valstybės veikėjo, finansininko, lietuvių finansų mokslo pradininko, finansų terminijos kūrėjo, akademiko, mokslininko, pirmojo Lietuvos banko valdytojo, Lietuvos nacionalinės valiutos – lito – tėvo, Lietuvos mokslų akademijos nario, profesoriaus gimimo 130-ąsias...


Jonas Pranas Aleksa – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, filosofas, ekonomistas, profesorius, Žemės ūkio akademijos garbės daktaras, ministras. 2014 m. gruodžio 25 d. sukako šimtas trisdešimt penkeri metai nuo J. P. Aleksos gimimo.


Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje  2

Alvydas ZIABKUS, "Lietuvos rytas", 2012 04 16 | Rubrika: Miestas

11  milijonų litų. Tokią sumą prokurorai siekia priteisti iš buvusio Palangos tarybos nario Vaido Šimaičio, kuris praturtėjo parduodamas valstybei turėjusius priklausyti žemės sklypus pajūryje. Daugiau kaip 210 mln. litų turtą prieš kelerius metus deklaravęs ir turtingiausiu šalies politiku tuomet pripažintas buvęs Palangos savivaldybės tarybos narys...


Paveldosaugininkai pagrasino kurhauzą perimti valstybės nuosavybėn

Dalia JURGAITYTĖ, Linas JEGELEVIČIUS, 2010 11 17 | Rubrika: Miestas

Ar gali atsitikti taip, kad valstybėje, savo Konstitucijoje įtvirtinančioje nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, yrantis kurhauzas galėtų būti paimtas valstybės nuosavybėn? Būtent apie tai įspėjo pastarosiomis dienomis  valstybės saugomo kultūros vertybės  kurhauzo bendrasavininkius Palangos miesto savivaldybę ir Jackų šeimą pasiekęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros...


Prie Palangos tilto - palaidotas gyvas vyras

Linas JEGELEVIČIUS, 2010 07 14 | Rubrika: Kriminalai

Pirmadienio ankstų rytą Palangos gelbėjimo stoties gelbėtojai prie tilto, nusileidus nuo kopų, pastebėjo iš smėlio kyšančią žmogaus galvą. Priėję arčiau gelbėtojai išvydo iš šviežiai supilto smėlio krūvos pūpsančią, maždaug 30 – 45 metų vyro kruviną galvą.


Paminėta valstybės atkūrimo diena

„Palangos tilto“ informacija, 2009 02 18 | Rubrika: Miestas

Užvakar palangiškiai paminėjo Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas