Jau ketvirtas pavasaris, kai mamos dovanotą gėlę – pelargoniją – išnešu į lauką. Noriu, kad ši paaugtų, sustiprėtų, pasilepintų saulės spinduliuose. Pelargonija – ne tik gražius žiedus užauginantis augalas.Jis – mano draugas, –mamos nebėra (iškeliavo į savo kalnelį), o pelargonija gyvenamano namuose...
Misija – būti mama
Motinos diena visame pasaulyje minima skirtingu laiku. Lietuvoje ji švenčiama nuo 1928 m. pirmąjį gegužės sekmadienį.Kartu su lietuvaičiais Motinos dieną mini vengrai,portugalai, ispanai, Pietų Afrikos gyventojai ir rumunai.
Kiekviena tauta turi savą istoriją.Moters – motinos įvaizdis. Ji susijusi suišskirtinėmisvienosar kitos šalies istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis: švietimu, kultūra, ekonomika, morale.
Būti mama – garbė ir atsakomybė. Motina –kaip Žemė: vientisa, nedaloma, svarbi visiems ir atskirai kiekvienam iš mūsų.Kokius vaisius ji užaugina, tuo ir džiaugiasi.
Pamenu,mano anyta, žinodama,kad jos liga sunki ir nepagydoma, susiruošusi į ligoninę pasiėmėtik savo trijų sūnų nuotraukas,kurias įsidėjo į maldaknygę, daugiau nieko...Motinos meilę priimame kaip kasdieninę duoną. Galvojame,jog ji niekada nesibaigs. Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, o laiko ratas,kaskart atsinaujinęs,nepaliaujamai juda į priekį.Gaila,kad besisukdami šiame kosminiu greičiu lekiančiame laiveatsikvošime tada,kai ant palangės pražysta kažkada mamos padovanota gėlė...
Šeima – medžio šaknys ir šakos
Besidalindama savo nostalgiškais prisiminimais, gavau nuo savo draugės, gyvenančios Anglijoje, elektroninį laišką. Šis laiškas sugrąžino mane į realybę.Ji rašė: „Šeima – tai mūsų šaknys. Iš jų mes išaugome. Ir ne tik tėvai,seneliai, bet ir proseneliai,propropro… seneliai. Mes turime jų genus (faktinis įrodymas – ligų paveldimumas siekia septynias kartas), mes esame jų nemirtingumas, o mūsų vaikaiyra mūsų nemirtingumas(ne kiekvienam duotas nemirtingumas, nekiekvienam duoti Vaikai). Negalime teigti, kad tai yra biologinis nemirtingumas,nes ir talentai ir charakterio savybės irgi kažkiek persiduoda iš kartos į kartą.Todėl ŠEIMA, kurioje gimėme, yra tai,kas jau buvo šimtmečiais iki mums gimstant joje. Tai – tarsi medis: su gilios praeities ir dabarties(praeityje – proproproseneliai, dabartyje – dar gyvi seneliai, tėvai) šaknimis ir su artimesnėmis ar tolimesnėmis šakomis (broliais, seserimis,pusbroliais,pusseserėmis,tetomis, dėdėmis).Ir kiekviena giminė stengiasi saugoti savo medį (sąlyginai vadinkim – medžiu) ir visas jo šakeles, nes nukirtus bet kurią šakelę, visas medis daugiau ar mažiau kraujuoja,kenčia. O ar šakelė gali gyventi be medžio? Gali,jei pati išleidi tokias šaknis, kad jokios audros jai nebaisios. Bet kol išleidžia tokias tvirtas šaknis pati– vėtros ją gerokai aplaužo (jei visai nesulaužo). Bet net išleidusi savas šaknis, šakelė lieka būtent to medžio dalis.Išuosio šakelės išaugs uosio medis,iš obels šakelės–obels medis (tegul ir sulaukėjusios obels su kitokiais obuoliukais,bet obels).
Paradoksas tame,kad šakelė pati pradės tos pačios rūšies naują medį kada nors tapdama to medžio gilia šaknimi. Panašu į filosofiją? Gal,bet tai tikra,tai egzistuoja nepriklausomai nuo to, norim mes to ar ne –tiesiog taip radom,taip ir paliksim”.
P.S.
Parašiusi šias eilutes, nutariau palaistyti gėles („gėlių batus“), kuriuos prieš keletą dienų pasodinau kartu su savo anūkėmis. Nepamiršau ir pelargonijos. Kaip galėčiau, juk ji pražysta per Motinos dieną!
Irena VALUŽĖ
Jau ketvirtas pavasaris, kai mamos dovanotą gėlę – pelargoniją – išnešu į lauką. Noriu, kad ši paaugtų, sustiprėtų, pasilepintų saulės spinduliuose. Pelargonija – ne tik gražius žiedus užauginantis augalas.Jis – mano draugas, –mamos nebėra (iškeliavo į savo kalnelį), o pelargonija gyvenamano namuose...
Šeštadienį Palangos universaliame sporto komplekse vyko 10-oji Klaipėdos aukštaskraidžių ir 1-oji Aukštaičių burbulių balandžių bei dekoratyvinių paukščių (vištų, kanarėlių ir papūgų) paroda-mugė. Atvykusieji į parodą turėjo galimybę pasigrožėti įspūdingais dekoratyviniais paukščiais, o išradingi balandininkai užsukusiems padovanojo ir...
„Olimpizmas – vertybių ugdymui“ – tai pavadinimas mokymų, kuriuose praėjusi atranką Druskininkuose dirbo Palangos senosios gimnazijos mokytoja Dalia Rakauskienė.
Palangos atsakingos tarnybos artėjančiai žiemai yra pasirengusios – tai konstatuota Savivaldybėje vykusiame pasitarime su miesto vadovais – mero pavaduotoju Rimantu Antanu Mikalkėnu ir administracijos direktorės pavaduotoja Violeta Staskoniene.
Savaitgalį Kėdainiuose vyko Lietuvos karatė kiokušin federacijos didžiausias metų renginys – Lietuvos moksleivių taurės finalinės varžybos, į kurias susirinko daugiau nei 700 dalyvių iš 43 Lietuvos klubų. Varžybose dalyvavo moksleiviai nuo 10 iki 18 metų, kurie kovojo ne tik asmeninėje įskaitoje, bet ir komandinėje.
Trečiadienį iki Valstybės atkūrimo šimtmečio likus lygiai šimtui dienų, Prezidentūros Baltojoje salėje vyko speciali Lietuvos jubiliejaus šimtadienio ceremonija. Jos metu Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė paleido simbolinį atbulinį laikmatį, kuris skaičiuos iki valstybės gimtadienio likusias dienas ir pakvies šalies gyventojus, bendruomenes...
Po praėjusiame „Palangos tilto“ numeryje pasirodžiusio straipsnio apie ilgą laiką lietui lijus patirtus palangiškių nemalonumus, viena skaitytoja pastebėjo, jog būta ir daugiau negandų, nei kad aprašyta.
Į krantą išmetė ruonį Daiva Perminienė socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „Mano Palanga“ įdėjo į krantą Palangoje išmesto ruonio nuotrauką ir parašė: „Einant nuo „Medūzos“ link „Lino“... Gal kas sureaguos?“ Vėliau moteris informavo, kad pranešė „Nuarui“, kuris avažiavo ir ruonį paėmė.
Palangoje, ramioje Žemaitės gatvelėje, savo rankomis pastatytame name gyvena 97-erių sulaukęs Jurgis Kuzmickas. Jis – seniausias Lietuvos balandžių augintojas. Į klausimą, kaip sulaukus tokio garbingo amžiaus išlikti tokiu jaunu, senolis, primerkęs savo žydras akis pakelia jas į dangų ir juokdamasis sako: „Ką žinosi, gal suradome eleksyrą amžinai...
