Kaip aš pakliuvau į galingiausios pasaulyje žvalgybos – CŽV – akiratį

Kaip aš pakliuvau į galingiausios pasaulyje žvalgybos – CŽV – akiratį

Linas JEGELEVIČIUS, 2014 05 15

Ištraukos iš naujos knygos „Kaip aš pakliuvau į galingiausios pasaulyje žvalgybos CŽV akiratį."

Kaip aš, žurnalistas su tarptautine karjera, prieš 10 metų pakliuvau į Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos CŽV akiratį? Žinau, kad kai kurie skaitytojai, vien išgirdę žodžius- stebimas užsienio žvalgybos- suskubs pirštą pasukioti palei smilkinį: "Vyruke, nekliedėk..." Bet mano gyvenimas- ryški keturiasdešimtmečio vyro gyvenimo istorija, supynusi likimą, asmenybę, laikmetį ir likimo mostelėjimą. Kita vertus, vien dėl tokios savo gyvenimo spalvų paletės kažin ar galėčiau švaistytis tokiais skambiais žodžiais. Dėl paprastos priežasties: kiekvieno mūsų gyvenimas yra ypatingas..
.Mano dešimt metų priklauso Amerikai. Nesigailiu „svajonių šalyje“ praleistų metų vien dėl to, kad esu užsispyręs ir man gailėti savęs ar savo pasirinkimo – nebūdinga.
Ši istorija apie vaikiną iš buvusios Sovietų Sąjungos, kuris atvykęs į "pažadėtąją žemę", Ameriką, buvo priblokštas jos laisvės, bet vargiai buvo jai pasiruošęs...Apie vaikiną, kuris jau nuo ankstyvos vaikystės, praleistos viename gražiame Dzūkijos kaime, svajojo apie Ameriką- svajonių šalį...


Apmaudu dėl sutrikdytos rimties
Jeigu kas nors pastebėtų mane Palangoje, viliuosi, kad dėl neblogos sportinės formos.Galiu atrodyti „naglos“ fizionomijos, bet mano akys šiltos.
Aš – Linas. Gimęs ir užaugęs Dzūkijoje. Ne ufonautas, ne kosmonautas. Ne bandelių kepėjas, ne baleto šokėjas. Ne viena iš kurios nors gerbtinos knygos reikšmių.
Amerikoje buvau – ir, matyt, gyvenime vis dar kartais esu keistuolis ar užsispyrėlis.
Nuplėšus visas kaukes, vis dar labai jautrus.
Net kai dirbant Majamy apsauginiu didžiausiuose naktiniuose klubuose, teko „sukalinėti“ kokį nors į labiau įmitusį veršį panašų žaliūką, buvau jautriai žiaurus. Taikiau į sėdmenis ar kojas.
Mane Majamy laikė geriausiu apsauginiu. Aišku, perdėtai.
Tikiu į vienintelį kosmoso protą. Jei pavadinsite jį Dievu, nesuklysite.


Čia – mano istorija
Tada dar „žalias“ berniokėlis, po pirmojo anglų kalbos studijų Vilniaus universitete kurso – jį žymėjo Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias ir tragiškoji Sausio 13-oji, kurią sustiręs, spaudžiant bene 20 laipsnių šalčiui stypsojau prie barikadų prie Seimo – visi laukė sovietų tankų puolimo. Pabūgau mirti toks jaunas ir pasitraukiau atokiau nuo įtvirtinimų, ryte išdžiūvusiomis akimis leisgyvis stovėjau troleibuse į Saulėtekį. Visų galvos buvo panarintos ir kai kurie keleiviai šniurkščiojo – visi sunkiai budo iš krauju paženklintos nakties. Kai kuriose akyse kaupėsi ašaros – baisiąją naktį prie televizijos bokšto po sovietų tankais žuvo drąsiausi lietuviai. Saulėtekio filologų bendrabutį stingdė šaltis – Rusija buvo paskelbusi ekonominę blokadą. Radiatoriai buvo šalti kaip numirėliai. Nepatriotiškai nusiteikęs kambariokas tįsojo po antklodžių krūva – apie tragediją prie bokšto jis nesapnavo...
Būtent po tokių įsimintinų metų susikroviau lagaminą ir degančiomis akimis lėkiau į Ameriką – padavėjo padėjėjo (busboy) kontraktui kruiziniame laive.
Jau praeityje buvo atranka – mane joje „tempė“ anglų kalba, o pažymėjimas apie darbo patirtį restorane buvo suklastotas.
Buvau vienas pirmųjų lietuvių po nepriklausomybės atkūrimo atvykusių legaliai dirbti į Ameriką.
Majamis – ypač naktinis – niekada nemiegantis, beprotiškas, žaižaruojantis, stulbinantis man, postsovietiniam vaikui, buvo nauja civilizacija.
Iki šiol prisimenu jame pirmąjį vakarą: kaitra alsuojantį vakarą sėdėjau susigūžęs „Fairmont“ viešbučio Collins aveniu terasoje ir baikščiomis akimis nuo kėdės po palme stebėjau naują pasaulį – dar nematytus atvirus „Corvette“ automobilius. Mano tėvas, visą gyvenimą triūsęs šaldytuvų gamykloje, tik po šešerių metų laukimo prieš kelis metus buvo gavęs paskyrą „Žiguli“ automobiliui, bet kai beliko ją įsimesti į kišenę, paskyrą paskutinę akimirką iš jo panosės nušvilpė kažkoks gamyklos viršininkėlis – tėvui laikinai pašlijo nervai... „Corvetėse“ sėdėjo įdegę, raumeningi, pusnuogiai vaikinai ir tokios pačios merginos, šaligatviu turseno margaspalvė minia, ji valiūkiškai pokštavo, klegėjo ar žvengė. Angliškai, vokiškai, ispaniškai, rusai buvo tylesni, kaip ir aš.
Ar aš, vaikis, ką tik kartu su visa Lietuva pasprukęs iš Sovietų Sąjungos, nemiegu?
Įsižnybiau. Ne. Aš – Majamy.
Kitoje laiko juostoje liko Sąjūdžio mitingai, bendrabučio šurmulys, žvilgčiojimai su kambariokais pro skylutę dušo duryse į besimaudančias filologes merginas. Mes valiūkiškai krizenome įvirtę pas jas šlapias, apsigobusias chalatais, į kambarį, o jos nieko nenutuokdamos, šypsojosi..
Dar ankstesnėje laiko juostoje liko krepšinio treniruotės – mokykloje turėjau Sabo (Sabonio) pravardę, „arklių“ ristynės trečioje klasėje – buvau tvirtas, aš, „arklys“ ir mano „raitelis“ jas dažniausiai laimėdavome. Kaip klasės pirmūnas užsitarnavau klasės „blogiukų“ pagarbą... Liko mažesni ar didesni sovietinio ar ką tik iš sovietinės erdvės pasprukusio vaiko džiaugsmai..

„Aš – lietuvis...“
Mano domėjimąsi Amerika vaikystėje skatino priešiškos vieno tuometinio žymaus Tarybų Sąjungos tarptautinio apžvalgininko laidos apie kapitalizmą Amerikoje. Manęs propaganda neveikė – žavėjausi Niujorko dangoraižiais, žmonėmis, stebėjausi TV ekranuose šmėsčiojančiais ilgaplaukiais vaikinais. Vėliau sužinojau, jie vadinami hipiais.
Fanatiškai domėjausi anglų kalba. Bandžiau kalbėti amerikietišku akcentu. Bendramoksliai juokdavosi, kad manęs nesupranta.
Dėdei žvejybai valą, kabliukus ir plūdes giminės atsiųsdavo iš Amerikos – jie jį, ir mane – žavėjo savo patvarumu ir grožiu.
Bene ketvirtoje klasėje parašiau pirmąjį laišką angliškai – į Ameriką. Kaip dabar sakau – NIEKAM.
Ant voko užrašiau: „Number 1 Correspondence Service. New York. USA“.
Užlipdžiau ir išsiunčiau. Jokio atsakymo nesulaukiau.
... Darbas kruiziniame laive buvo pragaras. Nuo beprotiško bėgiojimo į virtuvę ir atgal į restoraną vaikinams tino kojos, aš šlubavau dėl nuospaudų. „Broleli, tarnavau Tarybinėje armijoje, bet ji buvo semečkės (saulėgrąžos) palyginti su šia galera“, – braukė nuo kaktos prakaitą Gintaras iš Panevėžio.
Tada, 1990-ųjų pradžioje, beveik niekas nebuvo girdėjęs apie Lietuvą. Kai mane kas nors pavadindavo rusu, kibdavau į atlapus: „Aš – lietuvis“.
Po pirmojo kontrakto parlėkiau į Alytų, gimtąjį miestą, ir mamai nupirkau butą. Tai buvo mano maža dovana jai už skyrybų pragarą, kurį jai ir mums, vaikams, teko patirti.
Susižavėjęs dideliais (vieno kambario butas tuomet kainavo apie 3 tūkstančius dolerių), bet kruvinais pinigais, vėl, išdegęs akis, lėkiau į Majamį.
Bet medicininės komisijos daktaras, kažkoks ispanakalbis, man paskelbė mirties nuosprendį: „Jūs turite ŽIV (Žmogaus imunodeficito virusą), turite važiuoti namo...“
Mane iki Majamio oro uosto palydėjo kruizinės kompanijos apsauga. Kaip kokį nusikaltėlį.
Devynios valandos lėktuve atgal į Varšuvą buvo pačios ilgiausios mano gyvenime.
Bet net keli pakartotini testai Lietuvoje parodė, kad amerikiečiai žiauriai suklydo.
Lengviau atsikvėpiau.
Dabar galvoju: gal tai buvo įspėjimas, kad veržtis į Ameriką nereikėjo?
O aš vėl už paskutinius pinigus pirkau bilietą į Ameriką – 1990-ųjų pradžioje jis kainavo apie 1000 dolerių, o žurnalisto atlyginimas siekė apie 150 dolerių, ir kroviausi lagaminą.
Buvo daug gražių akimirkų kituose kruiziniuose laivuose, bet nusibodus išlipau iš laivo Jamaikoje ir atskridau į Majamį. Priėjęs Imigracinės kontrolės punktą tirtėjau: mano jūreivio viza galiojo tik su kontraktu dirbti kruiziniame laive.
O jo aš neturėjau.
Man pasisekė: mieguistas JAV imigracijos inspektorius abejingai taukštelėjo antspaudą.
Lengviau atsidusau.

Žurnalistas tapo apsaugininkas
Bet mane, kruizinio laivo „žiurkę“, įpratusią prie nemokamo gyvenimo, užtrukusios darbo paieškos erzino. Keliskart žioplinėdamas praėjau pro neseniai Linkolno kelyje atidarytą svingerių klubą, skirtą tradicinėms poroms, kurios mėgo keistis partneriais. Į klubą užsukdavo ir nemažai biseksualų, gėjų, kitų mėgėjų „pažaisti“. Šovė į galvą darbo pasiteirauti jame.
Neprašoviau: drūtas klubo savininkas patapšnojo per petį: „Turėsi pasisekimą čia – esi kaip nulietas“.
Drebančia širdimi įkišau jam už 150 dolerių įsigytą padirbtą socialinio draudimo pažymėjimą.
Pavartė, mirktelėjo ir įsikišo į kišenę.
„Ateik ryt vakare aštuntą. Būsi apsauginis. Spėju, kad geriausias“, – vėl mirktelėjo.
Tirpau iš laimės. Tuomet kiekvieno svajonė – įsikurti svajonių šalyje – tapo tokia pasiekiama.
Kitądien atlėkiau lekuodamas. Savininkas mane pastatė kampe prie galinių durų.
Nosį kuteno smilkalai, žaismingai žaižaravo besisukantys gaubliai ant lubų, pracimpindavo pusnuogės merginos ir vaikinai.
Jie šypsojosi, kai kuris vaikinas man pasiuntė oro bučinį, suglumau, visi buvo draugiški ir siekė susipažinti.
„Aš... Alexas, iš Rusijos, Maskvos“, – suvapėjau klausiamas iš kur esu. Tarsi kažkas pakuždėjo: „Nesakyk, kad iš Lietuvos, dar nusklis žinia per Atlantą į namus, draugams, kad dirbu tokiame klube“.
Per rekordiškai trumpą laiką tapau klubo įžymybe. Nes buvau kitoks: tikras, man rūpėjo kiekvienas kolega, jų gyvenimai, buvau šiltas ir dėmesingas klientams, užuot išvilkęs įkaušėlį už kojų, išvesdavau už durų už pažastų.
Dar ir vandens buteliuką į burną įkišdavau.
Bet bendradarbių ir lankytojų klausimai – ar man patinka moterys, ar vyrai, ar abudu – ir kvietimai pabandyti kitaip mane, vaikiną, tik ką atitrūkusį nuo Tarybos Sąjungos grandinės, trikdė.
„Aš turiu merginą“, – juokiausi.
„Tai kas? Juk ji – labai toli“, – girdėjau.
Pinigų vien iš šio klubo pragyvenimui stigo, tad netrukus įsidarbinau apsauginiu tradicinėms poroms skirtame naktiniame klube „Living Room“.
Mano fiziniai duomenys buvo pastebėti ir čia – laikiau virves į VIP įėjimo zoną, stovėjau prie durų.
Į klubą rinkosi elitinė Majamio publika, mynė taką įžymybės Denis Rodmanas, Maiklas Taisonas, kiti.
Įsidarbinau ir kituose naktiniuose klube – „ariau“ beveik be poilsio.
Aplink sukosi tūkstančiai lankytojų – vietiniai, atvykėliai. Kai kurie jų maklinėjo iš vieno naktinio klubo į kitą, mane atpažindavo, tapšnodavo per petį, kviesdavo pratęsti nakties linksmybes po darbo. Kvietimų nepriimdavau, bet kiek leido galimybės, domėjausi klientų gyvenimais, prisiminęs pasiteiraudavau, kaip jų studijos, kaip gyvena artimieji toli nuo Majamio, suregzdavau kokį nors sąmojį.
Dažnai susilaukdavau jų komplimentų: „O, tu toks mielas! Kiti apsauginiai tokie buldogai, o tu – labai kitoks”.

Buvau nepritapėlis
Tiesą pasakius, man tas klubinis pasaulis buvo labai svetimas, dirbtinis, pasipūtėliškas. Aš, žurnalistikos studentas iš Lietuvos, nors ir užsiauginęs raumenis, jam visai netikau.
Norėjosi ramybės, gelmės, tikrų, ne bižuterijos blizgučiais spindinčių žmonių, kurie kaip drugeliai suplasnodavo naktinių klubų neonų šviesose ir pranykdavo.
Žinoma, ne visi tokie buvo – sutikau ir daug šaunių, inteligentiškų žmonių juose.
Apsaugininko darbas mane žavėjo dėl vienintelio dalyko: stebėti žmones.
Bičiuliai apsaugininkai – afroamerikiečiai kultūristai, modeliai ispanai ar ką tik iš kalėjimo išėję ir apsaugininko duoną krimsti nusprendę vyrukai, man tapšnodavo per petį: „Aleksai, tu dirbi akimis...“
Gal jie buvo ir teisūs. Bet kai jos negelbėdavo, pasitelkdavau iš stipraus tėvo paveldėtą jėgą – „surakindavęs“ žaliūką, tempdavau jį besispyriojantį link durų. Kai kildavo muštynės, įvertindavau padėtį ir puldavau kaip Sibiro tigras, ištempdavome pro galines duris ne vieną „meitėlį“. Kai kiti spardė juos į galvą, aš buvau jautriai žiaurus – taikiau į kojas ar sėdmenis.
„Šauniai padirbėjai, Aleksai“, – darbo pabaigoje ranką pakratydavo kolegos.
„Mm, – mykiau, mano mintys buvo kitur. – Po galais, koks gi aš apsauginis...“
Ant rankų nešdavau nuo narkotikų perdozavimo susmukusius vaikinus ir juos gaivindavau – bijojau, kad jie gali numirti. Kviesti greitosios niekas niekada neskubėdavo. Tokios būdavo naktinio klubo taisyklės
Kai bendradarbiai baigus darbą penktą valandą ryte, traukdavo pratęsti linksmybių, aš traukdavau namo vienas.
Majamy Beach benamių tuomet buvo daug, kaip Palmeto tarakonų – juos užšnekindavau, į delną ne vienam įsprausdavau dolerį. Buvau žinomas apsauginis – dažniausiai visuomet įsimesdavau nemažai „arbatos“. Prisimenu pamišusią ispanę, kažkada Kuboje studijavusią rusų kalbą. Ji man deklamuodavo Nekrasovą. Kai mes prašnekdavome rusiškai, jos protas, regis, pragiedrėdavo.
Grįžęs į studiją, sukrimsdavau pakeliui nusipirktą bandelę, ir nužingsniuodavau į dar naktinį paplūdimį, vos per kelis šimtus metrų nuo mano butelio. Mano siela paplūdimyje atsigaudavo: Atlanto vandenynas alsavo drėgme, danguje žaidė žvaigždės.
Pavargęs savęs klausdavau: „Linai, ar tokią įsivaizdavai Ameriką? Ko nori joje iš savo gyvenimo? Ir, po velnių, koks gi tu apsauginis?“
Atsakymų nerasdavau. Gal dėl to, kad būdavau jau mieguistas.
Prieš užmigdamas skaitydavau Naująjį Testamentą. Skaičiau selektyviai, bet mane žavėjo Jėzaus figūra.
Buvau mesianiškas, bet tai suvokiau tik gerokai vėliau.
Išsiropšdavau iš lovos apie pietus. Nukakdavau į sporto salę ir vėl – į naktinių klubų areną...
Užrašų knygelėje turėjau tūkstančius adresų ir telefonų. Regis, po penkerių metų Majamyje mane pažinojo kone kiekvienas. Bet širdyje buvau vienišas. Tiesa, turėjau kelis draugus, bet jie mane tempdavosi „tusintis“ į tuos pačius naktinius klubus. Jų vis labiau nemėgau.

Šalia nieko nebuvo
Mano asmeninis gyvenimas buvo gan suknistas. Minios gerbėjų, bet nieko tikra.
Buvau viešbutyje susipažinęs su didžiaake, didelėmis stangriomis krūtimis lotyne. Man ji patiko. Bučiavomės naktį paplūdimį – ji buvo apžergusi mane, kai akies krašteliu pastebėjau šalia stovintį nuogą vaikinuką... Įsiutęs pašokau ir pasileidau paskui jį. Pavijęs norėjau jam skelti, jis buvo išsigandęs.
Užmerkiau akis. „Ei, vaikine, c‘mmon...“, – tyliai pasakiau. Vis žiūrėjau į jį.
„Tu dirbi apsauginiu“, – jis tyliai pasakė.
Linktelėjau galva: „Po velnių, net homo nuogaliai naktį pliaže mane atpažįsta...“
Parsliūkinau pas lotynę, bet pratęsti glamonių nebuvo nuotaikos. Vis tik vėliau, dėl žalios "kortos", vedžiau kitą lotynę, Lizetę, ir nors mes susilaukėme nuostabios dukros, Loros, savo jausmuose buvau gerokai pasiklydęs. Kokie galėjo būti jausmai, kai aš savo žmonai turėjau mokėti po daugiau kaip tūkstantį dolerių kiekvieną mėnesį, kad galėčiau būti Amerikoje? Lora, atleisk, aš tave iki šiol labai myliu, nors mes matėmės jau labai labai seniai. Aš kartais verkiu...
 Buvau keistuolis. Tai buvo mano, ne Majamio bėda. Gal šioks toks keistuolis ir likau, bet jis netrukdo man gyventi.
Majamis – fantastiškas miestas, o aš jame buvau pastabus, dėl  to ir išsiskyriau.
Galbūt į Ameriką pakliuvau keliais dešimtmečiais per anksti...
Pradėjau leisti savo laikraštį, rašiau apie tai, apie ką iki tol nedrįso rašyti nė vienas leidinys – AIDS, prostituciją, narkomaniją, steroidus, "sukalinėjau" netradicines mažumas, nors pats buvau mažumų mažuma- keistuolis ir nepritapėlis vaikinas iš Sovietų Sąjungos. Majamy jaučiausi svetimas.
Man atrodo tuomet išgirdau anglišką žodį, kurio pusėtinai tinkamas vertimas būtų žiniuonis. 
„Matyt, paskutinė draugužė, man pašiko. Mūsų santykiai nesiklijavo“, – tada smilktelėjo.
(bus daugiau)

Perspausdinti galima tik su  autoriaus leidimu


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

  Palangos krepšinio sirgaliai tokio viesulo krepšinio aikštelėje kaip kurorto reprezentacinio krepšinio klubo „Palangos kuršiai“ legionierius Jalen Ross Riley dar nematė. Per dešimt žaistų rungtynių Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) ketveriose jis pelnė daugiau kaip 30 taškų. Net dukart per mėnesį jis tapo...


Septintą pavasarį, nė viena mašina, net kibiru (!) juodžemio nepadedant „neetatiniams“ savanoriams – tik savo širdžių sprendimu gėlynėlių kiemuose tvarkytojams, o daug 2008 metais žadėjusiems komunalininkams (net lūžusio gluosnio „neapkarpė”!) su darbščiosiomis mūsų kiemų moterimis be vieno lito, bet ir dabar – euro...


  27 -erių metų alytiškis Martynas Kaškonas, sveikos gyvensenos guru, atletinės gimnastikos ir fitneso treneris bei modelis, liepą Kanarijoje filmuotame TV3 realybės šou „Meilė ar pinigai?“ nužengė labai toli (Martyno įsipareigojimai šiai televizijai dar neleidžia atskleisti detalių), bet pripažinimas Martyno galvos neapsuko. „Pastebėjo...


Galiu dėvėti dešimt kaukių, bet kaip vaikas naiviai stebiuosi šio mūsų pasaulio vaikiškai mažu pažįstamumu.


Kaip aš,  dabar žurnalistas su tarptautine karjera,  prieš 10 metų pakliuvau į Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos CŽV akiratį? Prisipažinsiu: sunku tai trumpai paaiškinti. Mano, keturiasdešimtmečio vyro gyvenimo istorija, gan ryški- jos dešimt metų priklauso Amerikai. Nesigailiu „svajonių šalyje“ praleistų metų...


Paskutinį ką tik praėjusio lapkričio penktadienį netikėtai patekau ir sykiu su vaikais bei jų auklėtojais, svečiais iš kitų ikimokyklinių įstaigų į „Gintarėlio“ šventę „Spalvų pasaulyje“. Už lopšelio-darželio langų – nuobodūs, dar besniegiai rudens debesys, o tarp vaikučių, auklėtojų ir tėvelių žaismingai sukiojosi, šoko, dainavo...


Šeštadienį, pro simboliškai prie naujojo įėjimo į Gintaro muziejų Tiškevičių rūmus projektavusio vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno suprojektuotą, bet tik dabar, praėjus daugiau nei šimtui metų, pastatytą ir lygiai 17 val. įžiebtą žibintą Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis Romualdas Budrys kvietė...


Lipdamas savivaldybės laiptais, šnopuoja kaip šernas, pavalgęs pietus „Pas Feliksą“, gadina orą kaip šeškas, bet... apskritai – visai neblogas žmogus, nors tinkamas tik bokso kriaušei daužyti. Spėkite kas toks? Ogi Palangos vicemeras Saulius Simė. Kas dar nori „pavaryt“ ant kurorto vicemero?


Ar gali būti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) samdytas lėktuvas su slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje kaliniais leidosi Palangoje? Tokią versiją iškėlė Londone įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Reprieve“, kuri paviešino duomenis apie CŽV samdytų lėktuvų skrydžius, kuriais įtariamieji terorizmu iš Lietuvos buvo gabenami į...


„Alkoholizmas yra liga. Beveik tokia pat sudėtinga kaip vėžys, tačiau žmogaus sergančio vėžiu mūsų visuomenė gaili, o alkoholikus smerkia. Tapti alkoholiku gali kiekvienas. Ši liga nesirenka nei lyties, nei amžiaus, nei išsilavinimo, nei statuso visuomenėje. Ši liga naikina visas gyvenimo vertybes. Ji paliečia kiekvieną esantį šalia: šeimą, draugus...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius