Kas geriau: „emigracinis lėktuvas“ ar Palangos parko darbininko kastuvas?

Kas geriau: „emigracinis lėktuvas“ ar Palangos parko darbininko kastuvas?

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 02 27

Lyg monetos į išputlėjusios sintetinės taupyklės – Kiaulaitės subinikę, o literatūriškai – pasturgaliuką, šitaip į mano galvą sprygtelėjo ir aidingai skimbtelėjo Gaidmečio sausio vidurnakčio mintys apie Palangos žurnalistus, su kuriais pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu (1997–2017) ilgiau ar trumpiau sykiu tarnavome kurorto redakcijose, „auginome nuo Nulio“ 1991-01-01 atgimusią Palangos žurnalistiką, plėtėme informatyviąją ir švietėjišką erdvę, į kurią nukreipti ne vien tik palangiškių skaitytojų žvilgsniai.
Mintis prikelia mintį, taip pat atgaivina ir veidus, šypsenas tų idealistų švenčiausia prasme, su kuriais puoselėjome vaivorykštės margumo vizijas ir iliuzijas – ak, tik Palangos ir Lietuvos žmogui savo laisvoje valstybėje būtų lengviau! Gana, prisikentėjo sibiruose, kolhozuose – sovchozuose ar čia, Imperijos pasienio zonos vandenyse, kur be leidimo, žvejy – ku – kū! – nė rublio nesusižvejosi, o žvalgysies žuvikės... su kariškių žmonom eilėje sykiu Palangos žuvų parduotuvėje.
Tačiau visais laikais žurnalistika (be egoistinės eseistikos) yra ir privalo būti konkreti.
Šiandien vardiju tuos Rašto kolegas, kurie ilgai dvejoję, numojo ranka į bet kokius Palangos uabinių valdytojų ir „darbabiržių lakštingalų“ pažadus ir, nusipirkę bilietus, žinoma, su didele nostalgija, taip pat didele sterble įvairiausių nuoskaudų – sielų stigmų, lėktuvais ramiai ir konfortabiliai išskrido kas – kur, – čia buvo, čia – nėra, gaila, bet... „juk ir paukščiai nežino sienų, o laisvoje Lietuvoje jau galima nužvalgyti ne tik Varšuvos bažnyčių varpines“. Asmenybės laisvė nevaržoma. Kiekvienam skirtas savas „Breksitas“ – apsisprendimo teisė VISAME KAME. Ar teisingai pasielgė išskridusieji? Gerbiu jų kiekvieno pasiryžimą. Jie pasielgė ne tik teisingai, bet labai teisingai. Tai drąsių, sveiko proto, intelektualių, save ir savo namiškius gerbiančių žmonių žingsniai. Nes, – Laikas įrodė, – „savame kieme pranašu greitai tikrai nebūsi“. Praturtėjimo kryptimi visada redakcijų darbuotojams, Lietuvai laisvėjant ir moderniai šnekant, – „bešansovai“. Tai ką, klusniai nuleidus galvelę, už Darbo biržos pašalpą perkasinėti kastuvu botanikos parko oranžerijos juodžemį, sėdėti kiemo „stebėtojų“ taryboje ant suoliukų su vynelio, alaus buteliu ar žvelgtelėjus į dangų, tarus – „Papūskit, draugponiai“... skristi, kas bus – tas bus, blogiau smerties ar „Patyčių kultūros“ parapijose tikrai nebus“.
Žmogui būtina psichologinė pusiausvyra, jis turi ne tik kaloringai pavalgyti, bet ir VISAME KAME jaustis saugiai. Žmogus privalai išgyventi ir su meile Nemeilei. Tikėti ir pasitikėti ne tik savimi, bet ir kitais. Neverkšlenti, neinkšti, užsiauginus kapitalistėjimo – kovos už Būvį, už kasdieninės duonos kąsnį vaikams šarvus, jaustis visaverčiu Lietuvos valstybės gyventoju.
Šito nepatyrę, išskrido – išplasnojo Žanas Rysevas ir Ilona Raudytė, Romualdas Rima, Meilė Sposmanytė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys ir Anglijoje lietuviškąją spaudą savo tekstais gaivinęs politologas Mindaugas Griškevičius, Irena Valužė, Irena Songailienė, Ieva Songailaitė... Patirties ir Pažinimo horizontų aš jiems nuoširdžiai pavydžiu. Jie žino, kada jiems parskristi į Lietuvą ar nebūtinai. Nedramatinkim savo gyvenimo. O kad visi dar vasariškame ieškojimų kelyje – labai gerai „Sehr gut“ (vokiškai „Labai gerai“), „Očenj chorošo“ (rusiškai „Labai gerai). Nei jie – didvyriai, nei mes – pralaimėję. Šia proga rūpi įterpti sprindžio dydžio „atmintinę“ iš Mato Šalčiaus knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ („Vaga“, Vilnius, 1989), kuriai įvadą parašė iškilusis Lietuvos politikas, geografas, keliautojas ir publicistas Česlovas Kudaba:
„Dabar, kai sėdžiu namie ir žiūriu į ramius laukus, debesuotą dangų, medinius namelius ir į klampų kelią po langu, pats nenoriu tikėti, kad visai neseniai buvau toli nuo čia. Pakanka tačiau atitraukti dėmesį nuo darbų, tuojau atsiminimai nešte mane nuneša iš gimto krašto į tolimas šalis ir nebaigiamu kaspinu atskleidžia prieš akis žmonių ir vietų, miestų ir kaimų, kalnų ir slėnių, dykumų ir džiunglių, sausumų ir jūrų, nuotykių ir pergyvenimų vaizdus, o labiausiai šimtus visokių kliūčių ir sunkumų, kuriuos teko nugalėti kelionėje.
Štai, kaip šiandien matau lapkričio šlapdribos rytą, kai išvažiavau motociklu iš Kauno. Tiesus Veiverių – Vinčų plentas skrodė žalius pušų ir eglių miškus. Lingavo naujos tuopos Vilkaviškio – Virbalio paplentėse. Ilgi sūduvių vežimai nesitraukė iš kelio. Skaroti beržai ir gluosniai pakelėm tarp Gumbinės ir Labguvos varvino šaltas vėlyvo rudens rasas“. Šitaip daugiau nei prieš 50 metų baigęs didžiulę ketverių metų (1929–1933) kelionę, rašydamas įžangą šiai knygai, prisiminė savo klajonių pradžią Matas Šalčius.
„Svečiuose pas 40 tautų“ pripažinta geriausia 1935 m. knyga. Koks tikslas skatino leistis į tokį drąsų žygį? Lakoniškai tai paaiškina pats knygos autorius – pamatyti, kaip žmonės kituose kraštuose gyvena, apie ką galvoja, ko siekia ir tikisi, kaip jie tvarkosi, „kad pats žinočiau ir kitiems galėčiau aprašyti“. Prie šių žurnalisto norų prisidėjo sporto pomėgis. Svajojo apkeliauti Žemę motociklu, pagarsinti savo nuošalų kraštą.
Sumanytos kelionės maršrutas gerokai skyrėsi nuo vėliau įvykdyto ir knygose aprašyto. Realybėje jis tapo daug sudėtingesnis, painesnis, ilgesnis. Ketino važiuoti daug tiesiau: Kaunas –Konstantinopolis – Kairas – Kalkuta – Australija – Pietų Amerika – Šiaurės Amerika – Ispanija –Prancūzija – Vokietija – Kaunas. Kaip matome savo kelionę M. Šalčius įsivaizdavo kiek kitaip, gal kiek paprasčiau. Tikrovėje ji buvo beveik be romantiško nerūpestingumo, visą laiką su nežinia priešakyje, su vėsa, lietumis, sniegais ir kaitromis, be užtikrintos pastogės nakčiai, dar daugiau – be pinigų. Iš kur tiek imtų!.. Reikėjo užsidirbti, reikėjo kelionėje ir apie šeimą (žmoną su keturiomis dukromis) galvoti. Todėl šiandieną, gėrėdamiesi atliktu žygiu, turime pagalvoti ir apie neeilines pastangas – energiją, valią, užsispyrimą, begalinį darbštumą ir kantrybę. Lėšų (kiekvienoje šalyje kita valiuta) užsidirbo rašydamas į vietos laikraščius, skaitydamas paskaitas apie Lietuvą, duodamas kalbų pamokas, talkindamas ūkininkams laukuose, imdamasis kitokių darbų. Nuolat rašė korespondencijas į Kauną, į vietos laikraščių redakcijas, kurių honorarais laikėsi namai.
Kelionėje M. Šalčius ne tik atrado sau naujus kraštus, bet ir propagavo savo Tėvynę. Ne vienoje šalių jo žinia apie Lietuvą buvo pirmoji. Iš kitos pusės, ką patyręs svetur, toli nuo Tėvynės, skubėjo aprašyti ir siuntė, dalinosi su savo žmonėmis. Jo pasakojimai apie tolimus kraštus buvo patrauklūs, tolerantiški. A. Vienuolis, vertindamas M. Šalčiaus žurnalistinį sugebėjimą, pastebėjo, kad jis „kelionėse ne tik ieškojęs gilių įspūdžių bei smagių pergyvenimų, bet kaip jautrios sielos žmogus mėgo visa, kas kilnu ir gražu, ir su savo atvira širdimi patraukė kitus prie to grožio“. M. Šalčius buvo „gilus žurnalistas, gamtos mylėtojas ir pasaulinis keliautojas“. Tai – fenomenas mūsų kultūros istorijoje, kuriuo reikia didžiuotis. O ši keliautojo knyga yra iš tų mūsų žurnalistinių kūrinių, kurie pateikia autentiškos publicistikos pavyzdžių.
Jis gimė 1890 m. Prienų rajone, Čiudiškių kaime, seniau priklausiusiame Klebiškio valsčiui. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau „Saulės“ draugijos mokytojų kursuose, 1905 m. įvykių metu buvo kartu su aktyviausia moksleivija, todėl suimtas ir tardytas. Dar mokydamasis pradėjo bendrauti spaudoje. Įvairiais slapyvardžiais ir kriptonizmais (Juozas, Mokytojas, Motiejus, M. Švendras, M. Š., M ir B ir kt.) spausdino savo straipsnius kultūros klausimais „Naujoje gadynėje“, „Vilniaus žiniose“, „Žarijoje“, „Darbininke“, „Vienybėje“, „Tėvynėje“, „Mokykloje ir gyvenime“ ir kituose. 1910–1914 m. redagavo Mokytojų sąjungos laikraštį „Mokykla“. Su spauda savo veiklą siejo visą gyvenimą, nemažai redagavo pats. Nuo 1908 m. M. Šalčius mokytojavo įvairiose Žemaitijos vietose, Mosėdyje, Skuode, Vytogaloje, Bundzuose ir kitur. Mokytojaudamas pradėjo bendrauti su mokytojais švietėjais A. Krutuliu, G. Petkevičaite-Bite, F. Bortkevičiene, A. Bimba ir kitais. Prisijungė prie reikalavimų greičiau grąžinti lietuvių kalbą į Lietuvos mokyklas. Dalyvavo pogrindinėje kuopelėje, kur, kaip pats rašo, „slaptuose posėdžiuose nežinomi pavardėmis asmenys, matyt, patyrę revoliucionieriai, dėstė rusų visuomeninį judėjimą ir įvairias santvarkų teorijas“. Aktyviai dalyvavo Šiaulių miesto lietuvių ruošiamose gegužinėse, kurios vykdavo artimose apylinkėse. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą 1914 m. buvo sušauktas Visos Rusijos mokytojų suvažiavimas. Ten dalyvaudamas M. Šalčius pasakė kalbą apie mokyklų sąlygas Lietuvoje, apie prievartinį nutautinimą. Po to ne tik negalėjo dirbti mokytoju – teko palikti Lietuvą. Per Sibirą, Kiniją, Japoniją emigravo į Kaliforniją (JAV). Amerikoje iš pradžių bandė studijuoti Bostone, bendradarbiavo su išeivija. Kartu su K. Račkausku–Vairu rinko nukentėjusiems nuo karo Lietuvoje aukas. Aktyviai bendradarbiavo Amerikos lietuvių laikraščiuose, 1918 m. Bostone redagavo „Ateitį“. Be to M. Šalčius rašė šviečiamojo pobūdžio knygeles, brošiūras, skaitė paskaitas. Išvertė (mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbas) šviečiamojo pobūdžio brošiūrų, išleido jas ir rūpinosi platinti Lietuvoje. Jo domėtasi kalbos klausimais, žodynu, tautosaka, istorija. Iš korespondencijos matyti turėjus ryšių su K. Būga, J. Basanavičiumi, B. Sruoga, M. Jankumi, Vydūnu, L. Vaineikiu, J. Savickiu, J. Herbačiausku, J. Tysliava, L. Gira, A. Griciumi, J. Šliūpu, J. Paleckiu ir daugeliu kitų.
„... Saulutė šviečia lygiai ir katalikui, ir protestantui, ir žydui“, – rašo jis, keliaudamas po Australiją. Tad visur jam buvo atvertos durys, o jis pats visur buvo svetys. Kad ir po didelių sunkumų, patirtų svetur, grįžęs tarėsi buvęs svečiuose. Sirijoje, Irane, Indijoje, Javoje, Filipinuose, Kinijoje, kur uždarbiavo, jam buvo siūlyta pasilikti nuolatiniam darbui. Matyt, buvo to vertas, kaip ir tie daugelyje kraštų sutikti lietuviai, apie kuriuose jam tekę išgirsti kalbant gera ir kuriais jis nuoširdžiai džiaugėsi ir didžiavosi. Didelę sėkmės dalį lėmė jo paties būdo savybės, be kurių joks žygis tiesiog neįmanomas. Juk po didžiausių nesėkmių, bent laikinai nerimui pasišalinus, o priekyje ir toliau laukiant nežiniai – jis, likęs vienas... dainuodavo lietuviškas dainas“.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos Birutės parko paplūdimyje vos prasidėjus vasarai ir vėl suplevėsuos Mėlynoji vėliava. Tai – visame pasaulyje pripažįstamas įvertinimas, liudijantis, kad paplūdimys atitinka aukščiausius aplinkosauginės kokybės reikalavimus. Sprendimą Palangos miesto savivaldybės Birutės parko paplūdimį 2019 m. vasaros sezonui apdovanoti Mėlynąja vėliava priėmė Mėlynosios vėliavos...


Lyg monetos į išputlėjusios sintetinės taupyklės – Kiaulaitės subinikę, o literatūriškai – pasturgaliuką, šitaip į mano galvą sprygtelėjo ir aidingai skimbtelėjo Gaidmečio sausio vidurnakčio mintys apie Palangos žurnalistus, su kuriais pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu (1997–2017) ilgiau ar trumpiau sykiu tarnavome kurorto redakcijose...


Paskui „Wizz Air“ lėktuvą, nusileidusį Palangos oro uoste praėjusią savaitę, antradienį, kovo 29-ąją, Palangos oro uoste nusileido bendrovės „Rynair“ orlaivis „Boeing“. Juo iš Londono Stanstedo oro uosto atskrido 172 keleiviai. Visame „Boeing“ lėktuve – 180 vietų.


Birutės parko diena


Palangos Birutės parko Sodininko namelyje (ties centriniu įėjimu į parką, Vytauto g. 19) duris atvėrė unikali paroda, skirta šio parko istorijai. Pasak parodos koordinatorės Aušros Latonienės, parko istorija besidominčiųjų šią vasarą lauks ne vienas renginys, o jų ciklas.


Praėjo vos aštuoneri metai, kai pusmetį vyniojausi darbininko pareigose su grėbliais, kastuvais, karučiais, žemaičių karneliu vadinamu Palangos botanikos parko takais, vos aštuoneri nuo 2006-ųjų, o pokyčių – vienu mažu karneliu nebepaveši, jau net gero „gruzoviko“ neužtektų. Labai šviesi darbinė patirtis. „Trydmolį dėk“! –...


Nykiai ilgą ir sausai visus iškankinusią „Tryliktųjų žiemą“ be pavasariško kovo, pajūrio pievas, miškelių samanynus pavertusią plūktine asla, net plentu, Lietuvos ir Palangos gyventojus suglumino dar ir „speiguotas „Vytauto Ališausko teiginys spaudoje: „Birutė nebuvo Vytauto Didžiojo motina, ir apskritai neaišku, koks jo motinos...


Lietuvoje viešintis Suomijos Prezidentas Sauli Niinisto šiandien atskrido į Palangą. Tarptautiniame Palangos oro uoste Suomijos vadovą sutiko kurorto meras Šarūnas Vaitkus.


Kartais pats gyvenimas pamėtėja gerą progą, kuria pasinaudojus jis tampa tik turiningesnis. Botanikos parko direktoriaus pareigas užėmęs Valdas Pakusas patikino, jog jo nuoširdaus darbo dėka pavyko pakilti karjeros laipteliais. Gamtos apsuptyje – gražiausiame kurorto kampelyje besisukiojantis miestelėnas papasakojo, jog ir laisvalaikį jis taip pat gamtoje leidžia, tad viena aišku, naujasis...


Botanikos parko paplūdimys pasipuoš Mėlynąja vėliava

„Palangos tilto“ informacija, 2010 05 12 | Rubrika: Miestas

Botanikos parko paplūdimys pasipuoš Mėlynąja vėliava.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius