Z. Dokšas švenčia 80-metį.

Z. Dokšas švenčia 80-metį.

Kas vienija iškilius lietuvius ir Palangos gražintoją Zigmantą Dokšą?

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 05 02

Du dešimtmečius ant Baltijos kranto, Palangos centre su nuoširdžia, kaip ir jis pats, gyvenimo drauge, bendraminte Benedikta gyvenantis ir šios gegužės pirmosiomis dienomis iškilesnę metų aukštumėlę pasieksiąs Zigmantas Dokšas, pernai savo jaukiuose namuose bičiuliškai pravėręs „Būtojo laiko duris“, supažindinęs su asmeniniu muziejėliu, žvelgiant į apdovanojimus, be kita ko, ramiai tarstelėjo: „Žvaigždės čia tik tarp kitko. Jei žmogus elgiesi galvotai, dirbi sąžiningai, nepamesdamas vidinio padorumo ir nepamiršdamas kitų, tai nereik sukt galvos, kas valdo rajone ar Vilniuje. Lietuva ir jos gerovė prasideda kiekvieno iš mūsų, jos gyventojų, namuose, protingoje elgsenoje, gerovę visiems užtikrinančiais kuriančiais veiksmais, darbais. Kas, ko vertas, tas tokį ir atlygį gauna, dėkingas žmogaus širdies „ačiū“ dažnai yra vertesnis už auksinę „Didvyrio žvaigždę“.

Tikėjimas – kur pasitikėjimas
Supratingas, meniškos sielos, jautrus, atjautus ir pirmiausiai maksimalius vertybinius reikalavimus sau keliantis, garsioje poeto Vytauto Mačernio Šarnelėje 1933 metais gimęs lietuvis, puikių tėvų sūnus Z. Dokšas pagarbiai vertinamas ne tik jo gyvenimui pažadintuose Juknaičiuose, kur yra Garbės pilietis, ar Palangoje, bet ir visoje Vakarų Lietuvoje, nes gerųjų darbų tikrai ne mažiau negu margaraščių akmenėlių, kuriais širdys gėrisi, einant pajūriu, tarkim, nuo Palangos iki Karklės.
Smagi pažintis ne vien tik žurnalistui, literatui. Džiugina neeilinei asmenybei, lietuviško darbštumo autoritetui dėkingieji, kurių ir šiandien nemeluotai daug. „Palangos šeimoje“ dažnas architektas, menininkas, bičiulis ar bičiulė iš kraštovaizdžio sambūrio paprastai, bet širdingai tarsteli: „Įdomu, o ką šiuo klausimu pasakytų mūsų Zigmas?“
Jis yra daugelio iš mūsų moralinis autoritetas, kurį pakylėja bendruomenėse vienas kuklutis, o taip talpus žodis – „gerbiu“. Tikėjimas ten, kur ir pasitikėjimas.
Palangai mielas, savas ir kuklus jos inteligentiškasis tarnas, žingeidus, energingas senjoras Z. Dokšas.

Iš sesers Reginos Dokšaitės-Šakalienės prisiminimų
„Brolis Zigmantas iš visos mūsų šeimos skyrėsi savo linksmu būdu ir įžvalgumu. Gimė jis 1933 metų gegužės 2 dieną. Buvo septintas vaikas šeimoje. Jo krikštynos buvo labai didelės ir gražios, į jas buvo sukviesta labai daug svečių iš kaimo ir Žemaičių Kalvarijos. Krikšto tėvais buvo pakviesti garsiausi apylinkės žmonės iš Amerikos – neseniai grįžusi ir šalia mūsų ūkį nusipirkusi kaimynė Dargienė ir Žemaičių Kalvarijos bankelio valdytojas Izidorius Valančauskas, vėliau 1944 m. emigravęs į Ameriką. Zigmantas augo labai gražus, judrus, komunikabilus ir didelis išdaigų mėgėjas. Jo krikšto mama Dargienė negalėjo juo atsigėrėti ir vis sakydavo, kad mano Zigmantėlis kaip iš paveiksliuko. Žadėjo jam palikti savo didelį ūkį ir turtą, juo labiau, kad jos dukra Adelė 1939 m. išvažiavo atgal į Ameriką. Zigmantas tą suprato ir labai didžiavosi. 1938 m. pradėjo lankyti Žemaičių Kalvarijos vaikų darželį, o vėliau ir senąją Žemaičių Kalvarijos mokyklą, kuri buvo už Varduvos upės šalia vaistinės. 1940 m. perėjo mokytis arčiau namų į Šarnelės pradžios mokyklą. Šarnelėje gyveno Vytautas Mačernis, pas kurį 1944 m. vasarą buvo apsistoję Panevėžio dramos teatro aktoriai – D. Banionis, J. Miltinis ir V. Blėdis bei dailininkas Telesforas Valius.
Gyvenamasis namas iš tikrųjų buvo senoviškas, didelis ir ilgas, iš kurio šiandien beliko vos trečdalis. Liko ir poeto Vytauto Mačernio kambarys, kuriame jis paskutines gyvenimo dienas kūrė ir rašė. Išliko dar dalis tvartų, o visų kitų pastatų šiandien nebėra. Sunku šiandien ir įsivaizduoti to buvusio didelio gražaus ūkio didybę. Sodyboje, dar menu, buvo du sodai, vienas jų – pietų pusės, jaunesnis, apsodintas eglėmis, kurias pasodino Vytauto tėvas. Kiemas apsuptas didelių klevų, liepų. Aplink sodybą daug pelkių, miškų, kalnelių. Čia – Vytauto Mačernio numylėtas Girios kalnas, kuriame dabar ilsisi jo palaikai – šalia kuklus lauko akmens paminklas. Į pietus – aukštasis Ganyklėlės kalnas, kuriame Vytautas vaikystėje ganydavo gyvulius. Toliau – Molkalnis, Meilinčkalnis ir kt. Šioje senoje gražioje sodyboje jis parašė daugiausiai savo eilėraščių: iš 209 žinomų eilėraščių apie 200 parašyti Šarnelėje, kurioje jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus, netoli nuo čia žuvo, ir palaidotas kalnelyje po medžiais.
Ir šiandien man akyse stovi vaizdas iš jaunystės, kai 1944 m. spalio 7 dieną, priartėjus frontui ir rusams puolant vokiečius, eidama per Žemaičių Kalvariją, kapinėse matau jau nebejauną, žilagalvį senelį, bėgantį ristele į bažnyčią paskambinti už Vytauto Mačernio vėlę, prieš valandą žuvusio šalia Jurkienės sodybos.
1948-1951 metais brolis Zigmantas mokėsi Žemaičių Kalvarijos septynmetėje mokykloje. Ją baigęs įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, kurį baigė 1955 m., įgydamas zootechniko specialybę. (Ten mokėsi ir žinomas lietuvių rašytojas, daugelio įsimintinų pjesių kūrėjas Kazys Saja, – G. G.). Vėliau Lietuvos žemės ūkio akademijoje įsigijo ir ekonomisto – organizatoriaus specialybę.
1964 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas Juknaičių tarybinio ūkio, vėliau Juknaičių eksperimentinio ūkio direktoriumi. 1992 m. išrinktas turizmo ir sveikatingumo bendrovės „Juknaičiai“ direktoriumi ir valdybos pirmininku. 2000 m. gegužės mėnesį, pablogėjus sveikatai, išėjo į pensiją.
Zigmantas sugebėjo išnaudoti anuometinės valdžios galimybes ir sukurti didelį architektūrinį-landšaftinį paminklą – Juknaičių gyvenvietę – parką. Jo nuopelnai plačiai žinomi ir aukštai įvertinti tiek valdžios, tiek plačiosios visuomenės. Zigmanto veikla, sutelkiant geriausių Lietuvos menininkų pajėgas, Juknaičiuose tapo kultūriniu reiškiniu, kurį jis sugebėjo apsaugoti nuo politinės konjunktūros. Sukurti meno ir architektūros darbai neįgavo sovietizmo bruožų ir turi išliekamąją vertę. Juknaičiai buvo ir išliks pavyzdžiu kelioms kartoms, ką gali padaryti žmogus, puoselėjantis grožį, nepriklausomai nuo supančios sovietinės gyvenimo pilkumos ir komunistinės ideologijos spaudimo. O juk prieš jam ateinant vadovauti čia buvo skurdus pamario kaimelis su nederlingomis žemėmis, pelkėmis ir krūmokšniais. Dirbdamas Juknaičiuose daug dėmesio skyrė žmonių kultūriniam gyvenimui, buitinių ir darbo sąlygų gerinimui, naujų vakarietiškų technologijų įdiegimui ir gyventojų sveikatingumo lygio kėlimui. Keturiolika kartų ūkis buvo pripažintas Respublikinio socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju: augalininkystėje, gyvulininkystėje ir mechanizacijos kiemų apžiūroje. Už aplinkos pavyzdinį tvarkymą ūkis buvo įrašytas į Respublikos garbės knygą. Buvo konkurso „Duona ir grožis iš vienų rankų“ respublikinis laureatas. Septynis kartus ūkis įrašytas į sąjungos garbės lentą už gamybinius rodiklius ir pažangių technologijų diegimą. Zigmantas sutelkė didelę architektų ir menininkų grupę. Gyvenvietėje pastatyta mokykla, vaikų darželis, kultūros namai, labai gražus ir originalus sveikatingumo centras, prekybos centras, suformuotas parkas – tvenkiniai, pastatyta dešimtys skulptūrų. Juknaičiuose buvo organizuojami seminarai, dailininkų simpoziumai, nuolat vyko parodos. Juknaičiuose rado prieglobstį tremtinys A. Kiškis su žmona R. Kiškiene. Jie suprojektavo nuostabios gyvenvietės – parko struktūrą. Landšafto architektas A. Kiškis iki pat savo mirties dirbo ir tobulino gyvenvietę. Vėliau į kūrybinį darbą įsijungė daug žinomų ir garsių Lietuvos menininkų: talentingas skulptorius S. Kuzma, keramikė L. Kuzmienė, vitražistas K. Šatūnas, tapytojai A. Banytė, J. Vosylius, tekstilininkė V. Gabrielaitienė. Pastačius sveikatingumo centrą įsijungė ir daugiau menininkų architektų: S. Kalinka, E. Vičius, P. Grecevičius, dizaineris G. Augaitis, vitražistai A. Dovydėnas, A. Stoškus, skulptoriai G. Karalius, R. Midvikis ir kt. Juknaičiuose nuolat savo darbus eksponavo grafikai, tapytojai. Daug jų darbų ūkis įsigijo. Direktoriaus Zigmanto iniciatyva buvo kaupiama senosios dailės kolekcija. Paveikslai buvo įsigijami komisuose, antikvariatuose, Lietuvoje ir už jos ribų, ir ūkio lėšomis restauruojami. 1986 m. gyvenvietėje pastatyti senelių namai su 150 vietų koplyčia – katalikų bažnyčia. Nepriklausomybės metais čia buvo įkurta Romos katalikų Juknaičių parapija. Zigmantas kiek galėdamas materialiai rėmė bažnytėlę įrengiant altorių, suolus, klausyklas, vargonus. 1998 m. Juknaičių bažnyčiai savo lėšomis nuliedino naują varpą ir finansavo varpinės sutvarkymą. Zigmanto dėka ūkis prisidėjo prie Vyžių evangelikų bažnyčios remonto. Už Juknaičių gyvenvietės – parko statybą ir gamybinius rodiklius jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio ūkio darbuotojo vardas.
Atsikėlęs gyventi į Palangą, jis ėmė svajoti, kaip atgaivinti šalia esantį buvusį Skulptūrų parką. Jis išreiškė viltį, jog jei tam pritars miesto valdžia ir menininkai, skveras tikrai peraugs į tikrą skulptūrų parką. Idėjai realizuoti jis pasikvietė garsų skulptorių S. Kuzmą. Moters ir vandens stichiją simbolizuojantis kūrinys „Jūrė“ įsikūrė skverelyje Vytauto gatvėje. Tai Zigmanto dovana Palangos miestui. Jo svajonė pildosi, parkas, padedant daugybei patriotiškai Palangai nusiteikusių asmenybių, taip pat ir architektams, kraštovaizdžio specialistams jau sutvarkytas ir pasipuošė naujomis skulptūromis. Mes visada jaučiame jo gerą širdį ir dosnią ranką“.

S. Kuzma: „Gyvenimo grožybės mūsų vis dar laukia“
Daugybę Lietuvos kampelių savo širdies talentais ir darbštumu įprasminęs iškilusis skulptorius, šviesios atminties Stanislovas Kuzma ant jo „vardinės“ knygos – albumo 2012 metų sausio 27-ąją dedikacijoje gerbiamiems Zigmantui Dokšui ir Benai, kuriems dėkingumą jautė iki paskutinio savo saulėlydžio, užrašė: „Nuostabiam mūsų gyvenimui prisiminti. Gyvenimo grožybės mūsų vis dar laukia. Kiekviena pabaiga yra ko nors naujo pradžia“. Toje knygoje irgi skaitėme apie talentingojo kūrėjo atradėją Zigmantą Dokšą ir pirmąjį erdvų Stanislovo Kuzmos kūrybinį „aerodromą“ Juknaičiuose, ilgainiui užauginusį galingus sparnus, pelniusius lietuvių skulptoriui neregėtą pasaulinį pripažinimą.
„Užbaigęs Dailės institutą trejus metus dirbau Piešimo katedroje. Tačiau partinės nomenklatūros ir sovietinio saugumo spaudžiamas 1976 metų pavasarį nutariau mesti pedagoginį darbą. Ryžausi tapti laisvu profesionaliu dailininku.
Aplinkybės taip susidėliojo, kad mane ir visą mano šeimą pakvietė Juknaičių tarybinio ūkio direktorius Zigmantas Dokšas. Apie Juknaičius tuo metu nežinojau, bet džiaugėmės pakviesti vasarą praleisti kaime. Kai po ilgos kelionės su dviem mažais vaikais autobusu per visą Lietuvą galiausiai pasiekėme tą „kaimą“, mane tiesiog pribloškė pirmas įspūdis: vejos, gėlynai, fontanas. Tvarkingi raudonų plytų administraciniai pastatai, kultūros namai, atkreipiau dėmesį į didžiulius langus su vitražais. Gėlynai ir krūmai buvo sukomponuoti, jautėsi profesionali landšafto architekto ranka. Gyvenvietė lygumoje, į visas puses matėsi švarus horizontas – medžiai dar nebuvo suvešėję. Supratau, kad atvažiavau dirbti, o ne ilsėtis.
Ėmiau galvoti apie skulptūrą Juknaičiuose. Man buvo suteikta visiška laisvė, kokios tik reikėjo darbui. Mano partneriai buvo laukai, dangus, namai, medžių masyvai. Važinėjau dviračiu po gyvenvietę – pasirodo, sunku buvo rasti vietą tose erdvėse, skulptūrų ten neprojektuota. Tad pirmieji darbai atsirado vaikų darželio teritorijoje, – ilga, šešių metrų storo ąžuolo skulptūra, abstrakčių formų, tarsi žaidimų suolas vaikams. Tamsiai tonuotą skulptūrą pagyvinau baltos ir raudonos spalvos intarpais. Tuo metu statyti abstrakčią skulptūrą viešoje verdvėje buvo drąsu, bet įspūdį švelnino tai, kad ji buvo vaikų darželio teritorijoje. Apsidraudimui Zigmantas Dokšas pasiūlė padaryti skulptūrą ir darželinukų tėvams. Atokiau, pratęsiant žaidimų suolo liniją, atsistojo vertikali motinos su vaiku ant peties ąžuolo skulptūra. Šios skulptūros buvo ryškus Juknaičių erdvės akcentas. Jų stilistika gerokai skyrėsi nuo tuo metu plintančių Lietuvoje „naujųjų liaudies meistrų“ darbų. Gyvenimo įvykiai klostėsi taip, kad 1979 metais apsigyvenau Juknaičiuose su šeima. Ši vieta apskritai darėsi tarsi jaunų menininkų priebėga“, – knygoje „Stanislovas Kuzma“ prisiminė.
Stanislovas Kuzma, be visa ko dar įterpdamas ir unikalią atminties „nuoskilą“ apie tai, kaip buvo „laikomasi“ kvailokų ideologinių to meto direktyvų: „Šilutės rajono partinės valdžios spaudimas Juknaičių direktoriui išprovokavo skulptūros „Liepsna“ atsiradimą. 1980 metais, artėjant gegužės šventėms, gavome priekaištą, kad gyvenvietėje nėra sovietinio meno. Buvau šio pokalbio liudininkas. Direktorius partiniam sekretoriui pareiškė, kad jo žmonės ne buliai ir jis raudonu skuduru nemosuos, ragindamas geriau dirbti... Situacija kėlė grėsmę besiformuojančiai Juknaičių gyvenvietės – parko idėjai. Man galvoje sukosi įvairios mintys: buliai, korida, raudona spalva, modernizmo klasiko Alexanderio Calderio raudonos plieno lakštų skulptūros... O kodėl gi ne? Taigi atsirado proga padirbėti mechaninėse dirbtuvėse: pagal kartono lekalus pjaustėme storo metalo lakštus, konstravome, montavome plieno skulptūrą, galop nudažėme ją oranžiniu švino suriku. Gyvenvietėje tarp naujų čerpėmis dengtų namų skulptūra atrodė įspūdingai“.
Koks sakinys dar būtų reikalingas šiame tekste? „Gerbtinos visos visų laikų sąžiningų kūrėjų pastangos Juknaičiams, Palangai ir Lietuvos valstybei, jos gyventojų gerovei“.
Už tai mes ir gerbiame mūs besišypsantį, pavasarišką palangiškį – jubiliatą Zigmantą Dokšą, su malonumu prisijungiame prie sveikintojų.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



alfonsas 2013-05-04 06:55 (IP: 78.61.37.75)
1938 pradejo lankyti Zemaiciu Kalvarijos vaiku darzeli...

Taip pat skaitykite

Palanga, šventiškai pasipuošusi, pasitinka Kalėdas ir Naujuosius metus. Pagal kinų horoskopą, paskutines dienas skaičiuojantys Šuns metai Palangai didesnių šunybių neiškrėtė – priešingai, Palanga augino raumenis ir įvaizdį: metų gale pakvietė Signatarų alėja, netrukus duris atvers Palangos baseinas. Tačiau kokie bus 2019-ieji, Kiaulės...


Atsitraukiant šaltiems orams ir pamažu atkeliaujantpavasariui, palangiškiaiskuba įvertinti žiemospaliktuspadariniussodybose ir vasarnamiuose. Tačiau rūpinantis užmiesčio turtu, reikėtų nepamiršti skirti dėmesio ir butui ar gyvenamajam namui. Kokių darbų svarbu nepraleisti namuose ir sodyboje? Patarimais dalijasi Vida Norkūnienė, „Compensa Vienna Insurance...


Palanga kviečia švęsti – gegužės 20-22 dienomis mieste šurmuliuos Kurorto šventė, skelbianti aktyviojo poilsio sezono pradžią.


Su kokiu įkarščiu kurorto šešiamečiai-aštuonmečiai, stebimi kai kurių tėvų, praėjusį trečiadienį gainiojo futbolo kamuolį, reikėtų pamatyti savo akimis. O prieš treniruotę, lyg sekant geriausias Ispanijos ar Anglijos futbolo tradicijas, mažieji skubėjo fotografuotis su savo treneriu Marseliu Balasanovu. „Na, Mesi, ateik čia, dabar tavo, Ronaldo...


Užkrečiamųjų ligų pacientų asociacija LIDPA, atkreipdama dėmesį į vis dar aukštus sergamumo ir mirtingumo nuo gimdos kaklelio vėžio rodiklius, ragina Lietuvos moteris aktyviau rūpintis savo sveikata ir tirtis dėl gimdos kaklelio vėžio.   Lietuvos moterys jau greitai galės pasinaudoti galimybe didelės onkogeninės rizikos žmogaus papilomos virusus, kurie yra vieni iš...


Du dešimtmečius ant Baltijos kranto, Palangos centre su nuoširdžia, kaip ir jis pats, gyvenimo drauge, bendraminte Benedikta gyvenantis ir šios gegužės pirmosiomis dienomis iškilesnę metų aukštumėlę pasieksiąs Zigmantas Dokšas, pernai savo jaukiuose namuose bičiuliškai pravėręs „Būtojo laiko duris“, supažindinęs su asmeniniu...


Šios kadencijos savivaldybės taryba politinio gyvenimo vandenyne pasiekė pusiaują. Nors šiandieninė opozicija ir mėgino kelti bangeles, tai yra, darė tą, ką ir turi daryti stipri opozicija, bet didesnės audros, kaip audra stiklinėje, nesukėlė. Kai kuriais atvejais ta audra stiklinėje buvo labai nemaloni ir politikams, o ypatingai vienam iš savivaldybės vadovų, turinčiam...


Tradiciniame ketvirtajame praėjusių metų gruodį Palangos moterų klubo „Lions“ surengtame labdaros vakare „Sapnuok baltai“, kuriame rinktos lėšos palangiškių šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, svečiai buvo itin dosnūs: paaukota apie 10 tūkst. Lt. Dosnių aukotojų ir „Lions“ moterų dėka Deividas Kavalskis ir jo mama gali gyventi savo...


Šių metų spalio pirmą dieną sukanka dvidešimt metų, kai Palangoje įsikūrė Dainiaus Kepenio vadovaujama sveikatos mokykla. Pasak jos vadovo bei įkūrėjo, „įkurti šią mokyklą nebuvo sunku, nes kai žmogus jaučiasi esąs savo vietoje bei darantis tą darbą, kuriam atėjo į šį pasaulį, kai savo veikloje mato gyvenimo prasmę, viskas susiklosto natūraliai.“ 


Netekčių ir mažų džiaugsmų namuose

Rasa GEDVILAITĖ, 2009 12 05 | Rubrika: Miestas

Sunkiausia – pasijausti esant kažkam našta, tarsi savi namai jau būtų ne savi, o kūnas sustingęs laike. Tik jausmai išlieka gilūs ir kur kas jautresni, ašaros pasirodo akyse daug dažniau nei norėtųsi jas rodyti, nes nuolat atmintin grįžta patys skaudžiausi prisiminimai, kuriuos nuslopinti stengiamasi trumpomis atsipalaidavimo akimirkomis. Daug tokių potyrių kupinų žmonių gyvena Globos...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius