Knygoje „Atžalyno“ dvasia gyva“ pagerbti ir patriotiškieji palangiškiai

Knygoje „Atžalyno“ dvasia gyva“ pagerbti ir patriotiškieji palangiškiai

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 05 18

Vėl maloni dovana pasiekė mūs namus Palangoje iš Klaipėdos. Tai – šviežut šviežutėlė VšĮ „Bernardinai.lt“ nepriekaištingai poligrafiškai gyveniman išlydėta 240 puslapių apimties knyga „Atžalyno“ dvasia gyva“. Neabejojau, kas siunčia. O, taip, tai nemilstantys tautos istorinės atminties žadintojai, kalbos ir patriotinių – humanistinių tradicijų gynėjai, okupacinės sąmonės nutylėtų asmenybių viešintojai Antanina ir Palangoje daug asmenybių įamžinęs Bernardas Aleknavičiai, seniai – seniai prie Baltijos, Klaipėdoje, prigiję aukštaitė ir zanavykas, už fotopublicistiką pelnęs ir pirmąją V. Kudirkos, ir Lietuvos Vyriausybės premijas. Ačiū ir pagarba jiems, idealistams ir altruistams, kurie ne tik pinigų – savųjų širdžių negaili, kad tik Lietuvoje dominuotų sąžiningumas, tikrumas ir nefalsifikuotas istorinis teisingumas. Sielą paglostė knygoje rastas lakoniškas p. Aleknavičių raštelis:
„Mielas Bičiuli,
Su Pavasariu!
Pasiilgome.
Kol kas tik viena knygelė.
Jei reikės, bus ir daugiau...“
Knygoje „Atžalyno“ dvasia gyva“ pasakojama apie 1950 – 1954 m. Panevėžyje veikusios moksleivių pogrindinės organizacijos „Atžalynas“ (vėliau - „Laisvės kovūnai“) narių gyvenimus ir likimus, prisimenamus pačių dalyvių ir liudininkų.
Visa ko, net likimais rizikavusiųjų jaunasielių Lietuvos patriotų „ašis“, vedlys buvo ir amžinam liko Pasvalio dekanas ir parapijos klebonas monsinjoras Jonas Balčiūnas (1927 11 06 – 2008 05 02).
Straipsnyje „Visiems laikams į gimtinę“ laikraštyje „XXI amžius“ 2008 05 30 Tikinčiųjų bendruomenės vardu Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas, be kita ko rašė:
„Gimė mons. Jonas Balčiūnas 1927 m. lapkričio 6 d. Pasvalyje. Jo krikšto tėvai labai jau simboliškai naujagimį krikštyti laiveliu atplukdė į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje būsimasis kunigas pradėjo ir baigė savo gyvenimo sielovados darbą. „...Pūtė žvarbus lapkričio vėjas. Šiaušėsi Lėvuo, tarsi pranašaudamas nelengvą mažojo kataliko gyvenimo kelią...“
Mokydamasis Biržų gimnazijoje, Jonas Balčiūnas aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje. Čia jis pajuto pašaukimą sielovados darbui. 1945 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1949 metais jį įšventino į kunigus Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Pirmoji jaunojo vikaro parapija buvo jo gimtajame Pasvalyje. Apie pirmuosius pastoracinio darbo žingsnius kun. Jonas rašė: „Kunigavimo pradžia yra pirmoji pražydusi gėlė, kurią paprastas kasdieninis gyvenimas savo rutina džiovina. Ir apima liūdesys, kad nepasieki trokštamų aukštumų, kad reikia žengti prie altoriaus apsunkintam kasdienine našta. Bet, manau, toks liūdesys yra geras ženklas. Jis parodo, kad žmogus nepasiduoda, po silpnybėmis nepasirašo, kad nori kopti vis į aukštesnį gėrio pasaulį. O kas labiausiai mane guodė ir stiprino? Tai meilės Jėzui spindulėliai savyje ir kituose. Lankant parapijiečius mieste ir kaime buvo jaučiamas gilus tikėjimas, pagarba, meilė, domėjimasis viskuo, kas kilnu ir šventa. Pavienės negerovės tarsi ištirpdavo gėrio saulėje, ir buvo smagu darbuotis, aukotis, melstis, mylėti Dievą ir žmones.“
Po metų kun. Jonas išvyksta į Linkuvą, kur darbuojasi keletą mėnesių. Paskui Panevėžio Katedra (1951-1954 m.). Joje šv. Mišios, pamokslai, Dievo malonių per sakramentus teikimas ir dar Panevėžio pogrindinės tautinės – religinės organizacijos „Atžalynas“ dvasios vado pareigos.
„Sovietų valdžia neigė Dievo buvimą, - prisimena buvusi „Atžalyno“ narė, Vilniuje gyvenanti ekonomistė, katechetė Irena Paulavičiūtė – Marcinkevičienė, - bet mums tai neturėjo įtakos. Mes tikėjome į Dievą, ėjome į bažnyčią, mylėjome tėvynę ir svajojome apie jos laisvę. 1953 metais džiaugėmės sužinoję, kad Panevėžio Katedros vikaras kun. Jonas Balčiūnas sutiko būti mūsų organizacijos „Atžalynas“ dvasios vadu. Sekmadieniais daugelis mūsiškių eidavo į Katedrą pasiklausyti kunigo Jono Balčiūno sakomų pamokslų, kurie įkvėpdavo mylėti Dievą, Tėvynę, stropiai vykdyti savo pareigas.
1954 m. sovietinis saugumas mūsų organizaciją išaiškino.
Prieš akis iškyla teismo salė Aukščiausiajame teisme Vilniuje. Mes sėdėjome teisiamųjų suole. Priešais - teisminė kolegija. Kiekvienam kaltinamajam pirmiausia pateikdavo klausimą „Ar tiki į Dievą?“ Visi nedvejodami atsakėme „Taip“. Po to vedė po vieną liudininkę iš mūsų organizacijos narių. Joms pirmas klausimas buvo tas pats. Visos drąsiai atsakė „Taip“. Sėdint teisiamųjų suole, širdį užliejo šiltas jausmas, kad nė viena nepabijojo prisipažinti tikinti į Dievą. O juk buvo gilus sovietmetis. Kunigo Jono Balčiūno dvasinis vadovavimas mums nenuėjo veltui. Jis davė pirmuosius vaisius teismo salėje“.
Atvykusi mokytis į Panevežio pedagoginę mokyklą Marytė Medišauskaitė įstojo į „Atžalyno“ organizaciją. Ji prisimena: „Mylėdama Dievą ir Tėvynę, troškau būti mokytoja ir padėti vaikams išlaikyti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai pasiekti tikėjausi per savo asmenį. Svajojau išsiugdyti tokius bruožus, kad manyje matytų Dievą ir jį pamiltų. Susiradau Katedrą ir joje dirbantį kun. J. Balčiūną. Jo pamokslai kėlė dvasią, buvo kupini Dievo ir Tėvynės meilės. Klausykloje buvo ugdoma sąžinė. Vakarais prie jo klausyklos nusidriekdavo jaunų žmonių eilutė. Išpažinčių klausydavo iki vėlaus vakaro. Viskas atitiko mano dvasią. Apvaizdai lėmus, mano priklausymą šiai organizacijai Dievas panaudojo kaip priemonę atvesti mane į vienuolišką gyvenimą“.
Už darbą su jaunimu kun. Jonas Balčiūnas 1954 m. gruodžio 24 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas 10 metų lagerio. Šį sprendimą jis priėmė ramiai, tvirtai įsitikinęs, kad kryžiaus keliai Sibiro gulaguose taip pat reikalingi, kad tokia yra Dievo valia.
Kalėjimas kun. Joną padarė savotišku misionieriumi. Jis ėjo ten, kur buvo reikalingas. Lageryje katalikų kunigai buvo susibūrę į grupelę, kuriai vadovavo kun. Petras Rauda. Tai kunigai Petras Račiūnas, Stasys Kiškis, S. J. Markaitis. Į lietuvių kalbą jie vertė religinio turinio literatūrą ir rankraščius siuntė į Lietuvą. Čia jie buvo dauginami ir perduodami tiems, kam labiausiai reikėjo.
Kun. Jonas Balčiūnas iš Vokiečių kalbos išvertė Lellote knygą „Gyvenimo problemos sprendimas”, „Jėzaus širdis ir kunigystė“, parašė poemą „Šventajam Kazimierui”. Rašė teminius, laiškus artimiesiems, kurie, tarsi įkalinto kunigo pamokslai, susilaukdavo plataus atgarsio Lietuvoje.
Grįžęs į Lietuvą kun. Jonas Balčiūnas skiriamas Sakalo parapijos vikaru, vėliau administratoriumi. Bendrauja su vietos jaunimu, organizuoja bažnytinį chorą, miestelio gatvės šventes, Užgavėnes. Pastato klėtelę, kurioje įrengia muziejų pravažiuojantiems turistams. Sekmadieniais ir švenčių dienomis bažnyčioje prie altoriaus patarnauti šv. Mišioms išeidavo 6-8 ministrantai. Kunigas rasdavo bendrą kalbą ir su mokyklos mokytojais, ir su kolūkio bendruomene.
Tokia padėtis erzino KGB darbuotojus ir su aktyviu kunigu buvo nutarta susidoroti. Ir tik atsitiktinumo dėka pasikėsintojų auka tapo kunigo motina Ona Balčiūnienė. Po tokios tragedijos Salaką teko palikti.
Atgautos nepriklausomybės aušrą kun. J. Balčiūnas pasitiko Alantoje (1986-1992). Plevėsavo trispalvės vėliavos, skambėjo himnas, riedėjo džiaugsmo ašaros. Mokykloje pradėtas skelbti dieviškas mokslas.
Pagaliau vėl Pasvalys (1992-2008). Įgyta daug patyrimo ir praktiškos išminties. Kadangi nebegali grįžti darbo pradžios palaima, lieka noras tikėjimu ir malda palaikyti jautrią sąžinę, suprasti kunigystės didingumą, turėti gilios meilės dvasinei tarnybai.
Kun. Jonas Balčiūnas skiriamas ne tik parapijos klebonu, bet ir Pasvalio dekanu. Šiltas parapijiečių sutikimas suteikia jėgų ir ryžto. Jo neslegia ir visuomeninių darbų našta: Panevėžio vyskupijos kunigų tarybos narys, bažnytinės nuosavybės priežiūros ir remonto komisijos narys, Pasvalio dekanato katechetų mecenatas, Pasvalio parapijos pastoracinės tarybos pirmininkas, kelių Pasvalio sambūrių - „Caritas“ angelaičių, katalikių moterų sąjungos skyriaus, Pasvalio parapijos Marijos legiono - dvasios vadas. Visur suspėta, visiems pagal galimybę padėta.
1994 metais Popiežius Jonas Paulius II kun. J. Balčiūnui suteikė garbingą monsinjoro titulą. Mons. J. Balčiūnas testamente rašė: „Dievo malonei remiant, Dievo Motinai Marijai užtariant, aš daug metų darbavaus įvairiose Lietuvos ir už jos ribų vietovėse, atlikdamas kunigo pareigas Dievo garbei ir sielų gerovei. Dėkoju visiems, kurie maldomis ir medžiaginiai rėmėte mane. Tegu Dievas atlygina. Atsiprašau visų tų, kuriems nesugebėjau dvasinėje srityje pakankamai patarnauti ar buvau per daug principingai griežtas, kai tuo tarpu reikėjo daugiau pasiaukojančios meilės ...”
Mons. Jono Balčiūno laidotuvėse dalyvavo Panevežio vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupai emeritai Juozas Žemaitis, Juozas Preikšas ir gausus būrys kunigų. Prie kapo duobės kalbėjo Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas ir Seimo narys Antanas Matulas“.
„O kas buvo (ir tebėra!) „ATŽALYNAS“? Apie jį parašė patsai Monsinjoras Jonas Balčiūnas:
„1950 m., dar prieš diktatoriaus Stalino mirtį, tarp Panevėžio moksleivių tarsi slaptažodis plito žodis „Atžalynas“. Panevėžio miesto pagrindinėje aikštėje ar gatvėse ant namų sienų, mokyklose greta įvairiausių skelbimų galėjai pamatyti moksleiviška ranka vien didžiosiomis raidėmis parašytus, lietuviška trispalve papuoštus atsišaukimus Vasario Šešioliktosios ir kitų tautinių švenčių progomis. Buvo kviečiama išlikti tikrais lietuviais, prisiminti Tėvynę pokalbiuose ir maldose. Buvo žadinama viltis, jog Lietuva vėl atgaus nepriklausomybę. Atsišaukime, vietoj parašo, buvo nurodytas slaptos moksleivių organizacijos pavadinimas „Atžalynas“.
Tai buvo tikrosios meilės Tėvynei sugrąžinimo pradžia.
Ne vieną patriotinę proklamaciją ar tautinę vėliavėlę saugumiečiai nuo skelbimų lentos nukabino. Įtariamosios, viso to pradininkės, moksleivės Audronė Zavadskytė ir Stasė Miškinytė, buvo sekamos ir tardomos. Tuomet buvo pakeista „Atžalyno” veiklos taktika: vietoje proklamacijų pradėta visų narių dvasinė branda, gilinantis i Lietuvos istoriją ir tikėjimo dalykus. Buvo skatinama daug skaityti, rašyti, diskutuoti, melstis.
Slinko savaitės, mėnesiai...Veikla ir meilė Tėvynei nesilpo, bet stiprėjo. Ji apėmė vis daugiau širdžių. Narių buvo virš 50. Daugiausia mergaičių. Tikslaus skaičiaus niekas nežinojo. Buvo laikomasi tobulos konspiracijos. Ryšininkas žinojo tik penkias nares, kiekviena jų dar penkias ir t.t. O ar visos turėjo po penketuką, kiek iš viso tų penketukų, - niekas tiksliai nežinojo. Visų narių kartu oficialaus susirinkimo niekada nebuvo. Būdavo tik neoficialūs visų narių sambūriai, įsimaišę į mases bažnyčioje, kapinėse, įvairių minėjimų salėse.
Paprastai atžalynietės rinkdavosi po penkias kas savaitę tai vienos, tai kitos bute. Būdavo skaitomi referatai, deklamuojama, klausomasi muzikos, organizuojami pokalbiai, diskusijos, A. Šapokos „Lietuvos istorijos” studijavimas. Referatų temos buvo: „Idealus moksleivis”, „Tikrasis patriotas“, „Kodėl tikiu?”, „Kaip įrodyti meilę Tėvynei“, „Slapta dvasinė bomba Kažkas“ ir pan. Geriausi rašiniai ir referatai būdavo perduodami visoms grupelėms. Kilnios idėjos, meilė ir patriotizmas sklido.
Maždaug po pusmečio buvau pakviestas tapti šio Panevėžio moksleivių pogrindinės tautinės ir religinės organizacijos „Atžalynas“ dvasios vadovu. Parašiau programinį straipsnį „Kas mes esame, ko mes norime, kaip mes tai pasieksime?” Nariams tai buvo nebe naujiena. Jie nesididžiuodami, o mylėdami ir veikdami nuo pat pradžių tai žinojo. Jie buvo tautos gražiausių papročių bei tradicijų nuostabusis atžalynas, jie buvo Maironio išsvajota „Jaunoji Lietuva“. Jie norėjo matyti Tėvynę laisvą, rinktinių jos sūnų ir dukterų valdomą. Norėjo, kad nebūtų persekiojami tikintieji ir tikrieji patriotai. Norėjo, kad visi galėtų laisvai mylėti Dievą ir Tėvynę. Jie to siekė bręsdami dvasia, uždaruose būreliuose spręsdami įvairias aktualias problemas, ugdydami savyje ir kituose patriotizmą, spinduliuodami juo“.
Sykiu su gerbiamais Antanina ir Bernardu Aleknavičiais Klaipėdoje jau prieš aštuonetą metų teko atidžiai tyrinėti, analizuoti, skaityti ir redaguoti kunigo – monsinjoro J. Balčiūno – visaip iškilios, neeilinės asmenybės Lietuvos kunigijoje kūrybinį palikimą, tekstus. Čia dieviškos kantrybės dažnam derėtų pasisemti iš meniškos, patriotiškos, knygoms, šviesai, kaip duonai atsidavusios, kaip reta nuovokios, darbščios, kantrios senjorės – mano moralinio – žurnalistinio autoriteto, rugpjūtyje švęsiančio 85-ąjį jubiliejų Bernardo Aleknavičiaus žmonos Antaninos Aleknavičienės. „Su kuo sutapsi – tuo ir pats tapsi“, - šneka patarlė. Daugybei švietėjiškų darbų vyrą Bernardą ir Lietuvos valstybės meniniame – visuomeniniame gyvenime, žurnalistikoje aktyviai besireiškiantį sūnų Gintarą paskatino ši moteris – aukštaitė mama ir žmona. Tokių moterų dėka šviesios, blaivios galvos ir jaukūs namai. Ne tik Lietuvoje.
2015-ųjų kovą mūsų akis pasiekusi unikali dokumentinė, kaip sniegui istoriniams faktams ištirpti neleidžianti knyga, už kurią padėką nuo Baltijos krantų, iš Saulėtekio tako Palangoje savo miestuko bendruomenės narių vardu siunčiame visiems, ją ruošusiems spaudai, rašiusiems nemirštančius atsiminimus buvusiems vedlio mons. J. Balčiūno „Atžalyno“ dalyviams. Džiaugiamės, kad knygoje „Atžalyno“ dvasia gyva“ maloniai įsiterpė ir apybraiža, skirta daug vertingo Palangai, menui nuveikusiai žinomai lietuvių skulptorei, Palangos kapinaitėse besiilsinčiai Žymantei Jonuškaitei (1936-2001). Apybraiža apie patriotiškąją, vidine aistra žavią Panevėžio antitarybinio, susipratusių jaunuolių „Atžalyno“ aktyvistę pavadinta „Kad žmogus ir žemėj prastoj savo dvasią augintų“:
„Dažnai mintimis grįžtame į „Atžalyno“ pradžią... „Širdyse įspindo vilties žiburėlis... Pasiryžo kovoti... Prisiekė Dievo akivaizdoje... Nupiešė Trispalvę ir užrašė stebuklingus žodžius: „Lietuvi, kovok už laisvę!...“
Apie ką tie gražūs žodžiai? Ir atminties šviesa leidžia pamatyti – nedidelės mergaitės... Mielos ir tylios, parimusios klasėje prie atverstų sąsiuvinių, įsisvajojusios prie pravertų klasės langų pavasarį... Paslaptingos... Draugiškos ir nuoširdžios. Spindinčiu žvilgsniu. Kalbančios be žodžių ir suprantančios viena kitą …
Panevėžio mergaičių gimnazijos 8 a klasė. Štai kur „Atžalyno“ pradžia. Saujelė balto sniego, riedančio takeliu ir virstančio žėrinčiu stebuklo kamuoliu... Broliai lietuviai ir sesės! Vaduokime Lietuvą!” Mes esame: Stasė, Ramunė, Audra, Žymutė, Jūratė, Zosytė, Janytė, Irutė, Regina, Stasytė, Liuda, Vanda...Iš 30 mokinių klasėje - 12 atžalyniečių!
Šįkart stabteliu prie Žymantės Jonuškaitės paveikslo. Regiu ją tarp kitų dar labiau užsisvajojusią, piešiančią, rašančią eiles, dovanojančią širdies gerumą ir šypseną. „Mūsų Žymutė“, - vadinome ją, pasitikėdamos nuoširdumu, besigėrėdamos jos piešinėliais, eilėmis, jautrumu ją supančiai aplinkai. Jau tada, būdama mokinukė, Žymantė stebino turtingu vidiniu pasauliu, kuriame gražiausiomis spalvomis dėliojosi meilė ir pagarba mūsų tautos istorijai, kalbai, gamtos grožiui, Žymantė kartu su bendraminčiais išgyveno „Atžalyno“ šviesių polėkių, dvasinės vienybės ir prasmingos veiklos laikus. Ir jos jautrią širdį skaudžiai žeidė grubus sovietinio režimo susidorojimas - tardymai, bauginimai, kliūtys.
Žymantė Jonuškaitė gimė 1936 m. Kupiškio raj., Vaduvose. Mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje ir 1954 m. ją baigė. 1960 m., baigusi Lietuvos dailės institutą, gyvenimą pašventė meninei kūrybai. Žymantės jaunatviškose svajonėse neblėso Baltijos erdvės, saulės lašelių – gintarų - ir trapių smiltelių šokio ilgesys. Tad ten, Palangoje, jos gyvenimo kelio ir kūrybos ženklai. Mirė 2001 m., palaidota Palangos kapinėse.
2012 m. spalio 9 d. „Palangos tilto”straipsnyje „Žymantės Vladislovos Jonuškaitės rankose šaltas betonas kvėpuoja“ žurnalistas Gediminas Griškevičius rašė: „Jei kūną sugeria žemė, Kūrėjo siela tebevaikšto tarp mūsų. Likę čia Kūrėjo darbai mums padeda džiaugtis gyvenimu, nes menas palengvina, švelnina gan pilką, betono spalvos, gan rūsčią kasdienybę. Štai todėl naivu liudyti mirtį jei menininkų darbai mus stebi jų akimis. Gyvųjų pasaulis puošnus amžinai gyvais kūnais - mirusiųjų menininkų darbais.
Apie tai nesyk pagalvojau ir Palangos centre, Skulptūrų parke stebėdamas vaikiškai vasariškai gyvastingą čia kūrybiškai gyvenusios skulptorės Žymantės Vladislovos Jonuškaitės skulpturą „Saulytė“ (1968).
Skulptorės Žymantės sukurtos dekoratyvinės skulptūros („Saulytė“ Palangoje, „Putarmė“ Klaipėdoje), reljefai interjerams („Pajury”, „Kanklininkas“, „Kęstutis ir Birutė“, „Eglė ir Žaltys”), gintaro dirbiniai, nutapyti peizažai puošia jos pamilto pajūrio parkus, statinių interjerus, sušildo jaukumu namus. Lietuvos dailės muziejuje saugomi menininkės darbai: „Berniukas su ratu“, „Per balą“, „Mergaitė su obuoliais“, „Neringa“, „Jūros puta“.
Palangoje, netoli bažnyčios, ten, kur gyveno skulptorė Žymantė Jonuškaitė, liko jos namai, virtę meno galerija. Ją puoselėja marti Daina Eimanavičienė, gražiais žodžiais mininti į Amžino Grožio erdves iškeliavusią Žymantę: „Apie menininkę, mylimą mano vyro Gryčio Roko mamą, o mano uošvę Žymantę, galiu pasakyti viena lakoniška eilute: „Ji - nuostabi moteris. Išmintinga. Rami. Tolerantiška. Patriotiška. Labai mylėjo sūnų. Jam ir mums abiem paskyrė ne vieną įspūdingą darbelį. Ir Palangai liko jos jautrios, gal kai kada atsitvėrusios nuo chaotiško provincijos pasaulėlio ir smulkmenų, širdies atminimai, skulpturos“.
Jautrios sielos atodūsiai sudėlioti į poezijos rinkinį „Vaivorykštės pavėsy”, išleistą 2001 m.
Įsiklausykime...
„Jei žmogus būtų medis, augantis akmenėtame skardyje, ir negalėtų nueiti ir pamatyti, kad yra ir kitokia žemė, gal jis nebūtų tada toks žiaurus, pavydus, gudrus ir klastingas. Be kovų, karų ar vaidų, ir žemėj prastoj savo didybę augintų“.
Garbingo, laisvo žmogaus didybėje skleidėsi „Atžalyno“ dvasia...
Beje, apybraižai „Palangos tilte“ žinių apie bendrus darbus Palangos kūrybos namuose seniau suteikė neseniai irgi mūs bendruomenę palikusi talentinga skulptorė, ginatro meistrė Albina – Vanda Vertulienė. Ji irgi džiaugtųsi minėta nauja knyga. Taip pat ir Zuzana Lubienė. O štai Žymantės Jonuškaitės, skulptorės ir poetės eilėraščio, rašyto 1954 metais, posmas:
Links vėl uosiai ten nuo vėjo
Ir vasara palaukėm slinks,
Bet nebegrįš dienos, kurios praėjo,
Kur ašaros... jų niekas nesurinks.
 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Bėglė moksleivė atsirado gyva ir sveika

Kotryna REKAŠIŪTĖ, 2015 09 17 | Rubrika: Miestas

Rugsėjo 12 dieną žinia apie nepilnametės palangiškės, „Baltijos“ pagrindinės mokyklos moksleivės Dangiros Miežinskaitės pasėjo nerimą tarp palangiškių. Penkiolikmetė ant kojų sukėlė ne tik policijos pareigūnus, bet ir mokyklos bendruomenę.


Vėl maloni dovana pasiekė mūs namus Palangoje iš Klaipėdos. Tai – šviežut šviežutėlė VšĮ „Bernardinai.lt“ nepriekaištingai poligrafiškai gyveniman išlydėta 240 puslapių apimties knyga „Atžalyno“ dvasia gyva“. Neabejojau, kas siunčia. O, taip, tai nemilstantys tautos istorinės atminties žadintojai, kalbos ir...


Praėjusį šeštadienį Vokietijoje mirusi legendinė baleto šokėja Maja Pliseckaja iki šiol gyva Palangoje – susitikimus su įžymybe gyvai mena ją gydę Palangos Reabilitacijos ligoninės daktarai. Jos padovanotos knygos, paveikslas ir nuotrauka – tarp brangių ligoninės relikvijų. M. Pliseckajos mama yra kilusi iš Lietuvos, M. Pliseckajai su vyru...


Garsaus prancūzų architekto peizažisto E. F. Andre suprojektuotas, 1897 metais grafų Tiškevičių dėka įkurtas ir turistų iš viso pasaulio pamėgtas Birutės parkas per keletą metų, kai vyksta ES finansuojama jo rekonstrukcija, kiekvieną sezoną maloniai nustebina jo lankytojus naujai atgimusiomis erdvėmis. Ir, kaip pastebėjo parko kūrėjo proanūkė, rekonstruojant parką...


Pirmą kartą Lietuvos rekordų knygoje gali atsirasti rekordas ir muzikinio ugdymo srityje. Yamaha muzikos mokykla, pažyminti 20-uosius mokslo metus Lietuvoje, nutarė juos baigti netradiciškai –praėjusį šeštadienį 62 Lietuvos vietovėse surengė koncertus, kuriuose dalyvavo apie 5500 mokinių.


„Žuvusieji nebus pamiršti“, „Laisvę Ukrainai“, „Mes su Tavim, Ukraina“, – tokie žodžiai sekmadienio pavakarę skambėjo prie paminklo generolui J. Žemaičiui. Čia, brangioje ir simbolinėje visiems palangiškiams, branginantiems kritusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą, vietoje pagerbti žuvusiuosius Maidane, siekiančius gyventi laisvoje ir...


Palangoje plevena olimpinė dvasia  2

„Palangos tilto“, Palangos m. sav. inf., 2012 07 30 | Rubrika: Sportas

Dvi sportiškas savaites, kai Londone vyksta Olimpinės žaidynės, didžiausias šalies kurortas gyvena olimpinėmis nuotaikomis – palangiškiai ir kurorto svečiai ne tik stebi tiesiogines žaidynių transliacijas Jūratės ir Kastyčio skvere, bet ir patys įsisuko į sporto aistrų ir azarto sūkurį. Sportišką dvasią palaiko penktadienį į kurortą grįžtantis olimpinės...


Su kurhauzu atgimsta ir Palangos dvasia

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2012 05 31 | Rubrika: Savaitės komentaras

Prieš dešimt metų Palangoje degė ne vien istorinis pastatas, iš kurio atvaizdo visa Lietuva neklysdama galėjo pasakyti miestą, kuriame jis stovi. Tokiu jis yra poilsiautojams. Atmintiną 2002 metų rugpjūčio 26 dieną liepsnos liežuviai laižė ne tiktai kurorto įkūrėjų grafų Tiškevičių XIX amžiaus pabaigoje pastatytą pirmąjį miesto restoraną ir viešbutį....


Senojoje gimnazijoje vyravo olimpinė dvasia

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 04 24 | Rubrika: Miestas

Palangos senojoje gimnazijoje balandžio 22-23 dienomis buvo ypatingai juntama olimpinė dvasia – susirinko gausus būrys vykdomo projekto „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas šalies mokyklose“ dalyvių, skaičiusių savo parengtus pranešimus, diskutavusių itin aktualiomis temomis ir drauge pasidalinusių savo sukaupta patirtimi. Nuo 2006 metų Senojoje gimnazijoje vykdomas projektas susilaukė...


Gintaro muziejuje pagerbti šventinės puošybos nugalėtojai

„Palangos tilto“ informacija, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Paskutiniąją metų dieną Gintaro muziejuje pagerbti šventinės puošybos konkurso nugalėtojai. Pirmųjų vietų laimėtojai  apdovanoti Palangos miesto savivaldybės įsteigtomis dovanomis, kiti dalyvavusieji – padėkos raštais.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius