„Knygos gydo gal geriau net ir už vaistus“ Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos

Labai praturtėjau (kaip ir visi kiti, čia užėję), nes daug gero ir gražaus, žmogiškos širdies švelnumo turtingų atsiliepimų girdėjau „Gydančiųjų knygelių kambaryje“. Jis yra įspūdingoje kurorto vietoje, ką tik simpatiškai renovuotuose rūmuose, kurie beveik suaugę, susilieję su Birutės parku. Tai Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos „Palangos gintaro“ biblioteka. Nuo 1981 metų vasario 10 dienos čia nuoširdžiai darbuojasi savo pašaukimui nemeluotai ištikimos Angelė Gaubienė ir Vida Kivytienė. 

„Čia gydosi suvažiavę iš visos Lietuvos. Vos apsigyvenę, vaikai ir paaugliai pirma ateina į biblioteką“, – pokalbio pradžioje pasakė moterys, kurios jau ne juokais nusipelnė, kad ties jų pavardėmis, be tiesioginių pareigų, dar pridėtume – „knygoterapeutė, dr.“ Taip, aš visai rimtai: „daktarė Angelė Gaubienė ir daktarė Vida Kivytienė“. Nes ir „Tarptautinių žodžių žodyne“ dar 1985 m. išspausdinta juodu ant balto, jog „biblioterapija“ – gydymas skaitymu (ligoniui parenkama tam tikros tematikos literatūra). Tad abejonių nekelia ir faktas, jog knyga yra magiškas vaistas, tad... neatradinėkime dviračio – jokios moderniųjų laikų kompiuterinės – internetinės technologijos knygos iš gyvenimo lengvai neišstums. Tiesa, savo aktyviausiems skaitytojams mes skiriame „Pagyrimo“ lapą: „Už tai, kad būdamas sanatorijoje perskaitei labai daug knygų. Taip ir toliau!“

Bibliotekininkėms – dėkingos mamos iš Židikų padėka
Susidomėjęs perskaičiau Julijos Urnikytės-Čubkovos iš Mažeikių rajono eilėraščių rinkinuką „Ąžuolų pavėsyje“. 13-ajame puslapyje yra eilėraštis – „Tu žmogus“. Ir posmeliai:
„Tu smėlio kalne – smiltelė mažytė,
Tu girioj tankioj –liauna drebulytė,
Galingoje upėje – lašelis skaidriausias,
Gali būti didis, nors gimei ir mažiausias.
Tai būkim laimingi, kai Laimės nebūna,
Tad būkim turtingi, nors turtas pražūna,
Tad duokime meilę, nors jos ir neturim,
Gyvenkim ir džiaukimės tuo, ką sukūrę!“
Knygelės priešlapyje autorė – poetė ir daugiavaikė mama, močiutė Julija Čubkova iš Židikų miestelio parašė: „Palangos gintaro“ bibliotekai dovanoju savo kūrybos knygelę, su meile ir dėkingumu už kaskart sveikesnį mano sūnų Joną. Ačiū gydytojams ir visam nuostabiam „Gintaro“ kolektyvui. 2010-03-24“. Be to, mama ir sūnus padovanojo ir kitą savo širdžių padėkos ženklą – piešinį, kuriame virš žalio, vešlaus, šimtamečio ąžuolo šypsosi saulė, o žemai – skaičius „20“, greta užrašas „Palangos gintare“. Padėka jau iš šių metų, 2012-05-12, kuri tarsi Sielos ekrane iliustruoja gydančiosios meilės ir poezijos, knygų galią: „... per tuos 16 metų 20 kartų pabuvojęs jūsų globoje mano Jonukas jau tapo Jonu – sveikesniu, linksmesniu, stipresniu. Ačiū visam darniam „Gintaro“ sanatorijos kolektyvui. Su pagarba Jonas ir jo mama Julija Čubkova iš Židikų mst.“
„Pusės metukų gležną medelį
Pasodinau tarp pušų.
Pajūrio vėjai glostė, globojo,
Daug kartų laistė lietum sūriu...
Gležnas medelis – ąžuolas buvo,
Nė kiek nepabūgo vėjų piktų,
Išlakios pušys draugystę palaikė,
Saulės glostomas tapo tvirtu medeliu“.

Apie berniuką Taduką
Knygoterapeutės iš „Palangos gintaro“, o teisingiausiai – Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos ilgametės darbuotojos Angelė Gaubienė ir Vida Kivytienė lyg stebuklinės pasakos iliustraciją pateikė dar vieną nerealiai jaudinančio likimo iliustraciją, liudijančią, jog gyvenimas yra pasaka, o visos pasakos, kaip sakydavo geroji Palangos mokytoja, visus mylinti Genutė Čeporienė-Urbonienė, juk baigiasi tik gerai.
Toji iliustracija yra 2012 metais UAB „Printėjos“ Kaišiadoryse išleista 32 puslapių Tado Dulinsko knygelė „Kongo meilės paieška“. Joje – neįgalaus 11 metų berniuko kūryba, „vaikiškai nuoširdi ir nevaikiškai prasminga“. Berniuką kurti eilėraščius įkvėpė išgirsti Viljamo Šekspyro sonetai, tai jie jam užaugino poetinės kūrybos polėkio sparnus ir didžiulį gyvenimo geismą.
O juk noras norėti, gimdo norą galėti.
Įsiklausykime skaitydami Tado Dulinsko „pasąmonės kodus“:
„Buvau aš miręs, bet vėlei atgijau.
Dėl meilės, dėl ko gi man daryti tai daugiau,
Tai buvo man lyg sapnas,
Bet, pasirodo, buvo tai tiesa“.

Gydymas poezija
Rasa iš širdies ir akių sunkiasi, skaitant kilnaus mažojo „poezijos riterio“ biografiją: „Tadas gimė 2001 m., sulaukęs vos 28 savaičių ir tik 1200 g svorio. Tado būklė buvo labai sunki. Nuo pirmųjų gyvenimo minučių jis turėjo kovoti už savo išlikimą. Berniukas buvo inkubuotas, taikant dirbtinę plaučių ventiliaciją, nes pats negalėjo kvėpuoti. /.../ sulaukus vienerių metų nustatytas cerebrinis paralyžius. Didžiųjų specialistų pastangų dėka Tadas šiandien gali mėgautis gyvenimu, vaikščioti, bėgioti... Ir net kurti eilėraščius! Stebuklas? Taip.
Šia proga cituotinos poetės ir žymiausios Lietuvoje poezijos terapijos specialistės, Klaipėdoje gyvenančios mokslininkės Jūratės Sučylaitės mintys: „Kai išgirstu klausimus apie gydymą poezija, dažnai šypteliu, pagalvodama, kad žmogus labai paraidžiui suvokia šį psichologinio-edukacinio poveikio metodą, skirtą žmogaus gyvybinių galių stiprinimui, savivokos ugdymui, dvasiniam augimui. Eilėraštis yra priemonė, galinti sužadinti paciento jausmus. /.../ Poezijos terapijos metodų mokiausi JAV Nacionalinės biblioterapijos interaktyviosios poezijos terapijos konfederacijos studijų programoje.
Dvasinio augimo paslaptis – labai paprasta: reikia atmerkti akis ir nebijoti matyti tikrovės, prisiminti, kas suteikė stiprybės man ar mano protėviams praeityje, ir svajoti – stiebtis į dangų“.
O Palangos miesto tarybos senbuvis Albinas Stankus primintų, kad nemenką gydomąjį poveikį turi net ir „Anekdotų terapija“. Kuo dažniau šypsokimės ir juokimės, bičiuliai. Yra net vienos, Palangoje gyvenusios senutės optimistiškas posakis: „Kai pagalvoji apie smertį – nors trūk juoku“.

Oho, kiek daug mes turim skaitytojų!
Bibliotekininkės dar minėjo, kad savo knygelę išleido ir Džiugas Tamošauskas.
„Mes čia esame laimingos, kad naujieji „Palangos gintaro“ pacientai su tėveliais, nieko nedelsę pirmiausia skuba ne į prekybos centrą, o į Palangos viešosios bibliotekos filialą „Gintaras“, o jau tada, su knyga rankose – į parką, į gamtą, arčiau jūros. Didelį žmonių norą skaityti mudvi su Vida Kivytiene sykiu stebime, jaučiamė ir džiaugiamės.
Aš esu labai laiminga, kad baigusi tuomečio Kapsuko kultūros mokyklą, pasirinkau bibliotekininkės dalią. Tam skatino ir Palangos bibliotekininkystei energiją ir gabumus paaukojusi šviesios atminties Audra Lukauskytė, į šį darbą mane labai viliojo ir Laimutė Garlaitė. Tai ir dirbame „seseriškai“ su Palangoje ir gimusia Vida Šimkute-Kivytiene.
Mano pasirinkimui, žinau, pritartų ir mokytojavusi Kretingos rajone mano mamytė, Albertina Lukauskaitė-Zubernienė. Būta liūdesio ir jos gyvenimo kelyje. Su jos mamos išaustais lietuvaitės tautiniais rūbais, pundeliu knygų lagaminėlyje ir šimtu pradinės mokyklos direktoriaus dovanotų litų nenumatytų aplinkybių dėka mamytei savo laiku yra tekę net atsidurti tremtyje, Krasnojarsko krašte. Ten ir susipažino su Steponu Zuberniu iš Rūdaičių. Ten ir aš gimiau, viena iš mūs penkių vaikų“, – sakė Angelė.

Per metus – 2300 skaitytojų 
„Bet grįžkime į mūsų biblioteką, visų noriai lankomą „Knygų terapinį centrą“. Per metus būna 2300 skaitytojų. Jau dabar suskaičiavome 1700 imančių knygas. Tai ne tik mokinukai ligoniukai. Labai daug knygų skaito ir sanatorijos „Palangos gintaras“ darbuotojai. Tai sekretorė Eugenija Juravičienė, daktarė Jovita Mikelskienė, režisieriai-mokytojai Rita ir Virginijus Miliniai, Vilija Rumšienė, Vilma Baranauskienė, Daiva Bušmienė, ateina ir parko darbuotojai Regina, Antanas. Žmonės noriai per knygą medituoja su savo slapčiausiomis vizijomis ir svajonėmis. Mudvi su Vida Kivytiene tikrai nekantriai laukiame remonto, kad sanatorijos vadovybė, organizuotumu garsus Zigmas Paulauskas, gal jau šiais metais tęsės pažadus ir naujomis spalvomis suspindės kukli, o labai reikalinga „Palangos gintaro“ biblioteka. Tikrai tikime knygos ir spausdinto žodžio galia“, – kalbėjo žurnalistui gerbiama Angelė Gaubienė, kurią neseniai kolegos, bibliotekos vadovai Kęstutis Rudys ir Aura Banevičienė sveikino neeilinės gimimo dienos proga. „Biblioteka sanatorijoje labai reikalinga, o joje – Angelė ir Vida, labai profesionalios mūsų darbuotojos“, – akcentavo Aura Banevičienė.
Direktorius Kęstutis Rudys, kaip ir Palangą labai su visu „Anapiliu“ mylėjęs lietuviškosios muzikos grandas Vytautas Kernagis filosofiškai šypsosi, jis visada pritarė kiekvienai švietėjiškai Palangos bibliotekos moteriško kolektyvo iniciatyvai. Jis irgi labai už tai, kad knyga nuolat lankytų visų namus, labai pritaria miesto Viešosios bibliotekos padalinio „Palangos gintare“ atgimimui.
Štai, todėl bibliotekininkai mūsų mieste turi pavasarišką autoritetą. Kaip ir vaikų reabilitacijos ligoninė „Palangos gintaras“, kurioje sveikatos, vilties ir meilės čia suvažiavusieji randa taip pat, kaip ir šiomis dienomis piligrimai, ieškantys galimybių per žaliąją Dubysą atrasti, pasiekti Šiluvos atlaidus.

  Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".