Susirinkę palangiškiai drauge pagerbė tremties vargus patyrusius tėvynainius ir patys prisiminė, ką teko išgyventi.

Susirinkę palangiškiai drauge pagerbė tremties vargus patyrusius tėvynainius ir patys prisiminė, ką teko išgyventi.

Kurorte paminėtos 76-osios tremties pradžios metinės

Rasa GEDVILAITĖ, 2017 06 15

Trečiadienio vakare Palangos tremtiniai, politiniai kaliniai kartu su kitais visuomenės nariais minėjo Gedulo ir vilties dieną. Prisiminti skaudūs tremties pradžios Lietuvoje įvykiai. Net ir praėjus 76 metams, tremtiniai su giliu skausmu pamena kiekvieną akimirką, kai buvo prievarta išvežti iš savo gimtųjų namų. „Dabar daug žmonių emigruoja, gyvena ir dirba užsienio šalyse, kai kurie sako, kad tai – taip pat tremtiniai, jie tikrai ne tremtiniai, jie išvažiavo savo noru, jie bendrauja su artimaisiais, tremtis buvo visai kitokia“, – užsiminė apie tremties dalią pasakojusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo valdybos pirmininkė Genovaitė Vėlavičienė.

Kaip ir kasmet palangiškiai Gedulo ir vilties dieną mini tradiciškai prie Tremtinių kryžiaus, vietoje, kur kadaise gulėjo partizanų kūnai, Senosios vaistinės antrame aukšte saugumas tardė tremtinius, vadinamuosius politinius kalinius, nors jie nebuvo niekuo prasikaltę, iš šios vietos žmonės vėliau buvo vežami į Kretingą tolesniam tardymui.
„Praėjo 76 metai nuo tos dienos. Iš tikrųjų gal net 77 metai, nes žmonių suėmimai prasidėjo ne nuo 1941 metų, o jau nuo 1939 metų, kai buvo Vilniaus kraštas okupuotas. Tuo laikotarpiu jau buvo suimti 6000 žmonių. Tai nebuvo spontaniškas veiksmas, tai buvo iš anksto apgalvotas mūsų žmonių naikinimas. Nuo 1940 metų birželio 14 dienos įžengus Raudonajai armijai į Lietuvą, tarp kitko, mūsų Lietuvos saugumas pradėjo ruošti dokumentus trėmimui“, – pasakojo apie gilų pėdsaką Lietuvos žmonių širdyse palikusius įvykius G. Vėlavičienė.
Tremties išvakarėse žmonės nė neįtarė, kas jų lauks dar net neišaušus, vos galvą ant pagalvės padėjus. Į kai kurių lietuvių namų duris imta belstis 3 valandą nakties. Buvo nuspręsta ištremti 21 tūkst. žmonių. „Scenarijus visuomet buvo tas pats. Įprastai beldimas į duris naktį, sustatyti šeimos nariai prie sienos, svarbiausia, kad vyrai nepabėgtų, prasideda vaikų klyksmas, moterų ašaros. Dar labai priklausė nuo to, kas atėjo tremti. Ir kaip bebūtų keista ir pikta, iš tremtinių kalbų galima buvo suprasti, kad geresni buvo rusų jauni kareiviai, jie žinojo, kur tos šeimos bus tremiamos, tuo tarpu mūsų lietuviai dažnai neleisdavo nieko pasiimti, o geresni daiktą net ir atimdavo“, – prisiminimais dalinosi tremtinė.
Per tris dienas į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta daugiau kaip 17 tūkst. žmonių. Po trijų dienų prasidėjo karas, vokiečiai kai kuriuos žmones išgelbėjo nuo tremties. Daug ešalonų judėjo tolyn nuo namų, į lagerius. „Niekas nežiūrėjo, kokie ten buvo žmonės, buvo vežami vaikai, moterys, seneliai, svarbu buvo skaičius, kuo daugiau išvežt iš Lietuvos. Kuo kalti buvo tie žmonės? Niekuo. Nors jiems, fabrikuojant tas bylas, buvo priskirta tėvynės išdavystė. Kokią tėvynę tie vyrai išdavė, jie mylėjo savo žemę, dirbo visus pavestus darbus. Kuo prasikalto inteligentija, moterys su mažais vaikais, gimdančios moterys? Reikia tik įsivaizduoti, ką patyrė tos mamos, apsuptos mažų vaikų. Iš tų tremiamų buvo 41 procentas vaikų. Tuomet šeimos buvo gausios, reta kuri šeima teturėjo po vieną vaiką. Kai kurios moterys iki to laiko nedirbo jokio sunkaus darbo, o tremtyje teko dirbti sunkiausius darbus. Vaikai, tuo metu, kai mamos dirbdavo, su rogutėmis priveždavo malkų ir kūrendavo jurtoje ugnį, nes žinojo, kad mama pareis šlapia, pavargusi, jei nesikūrens ugnis, visi sušals“, – pasakojo G. Vėlavičienė.
Karas kiek pristabdė trėmimus, buvo tikimasi, kad viskas pasikeis, tačiau kovos dėl išlikimo tęsėsi. Kadangi į miškus traukėsi laisvės kovų dalyviai, buvo sumanyta sunaikinti kaimus, didžiausius partizanų rėmėjus. 1948 metais gegužės mėnesį pradėti tremti kaimo gyventojai. „Jie niekuo nebuvo prasikaltę, dorai augino savo vaikus, dirbo, nepragėrė savo žemės, jie buvo vadinami buožėmis“, – pasakojo tremtinių valdybos pirmininkė.
Taip Lietuva neteko daug žmonių: lageriuose ar juos vežant mirė tūkstančiai žmonių, suimta nuo 1944 iki 1953 metų 186 tūkst. žmonių, ištremta 118 tūkst. žmonių.
„Tai tik sausi skaičiai, bet mes visi prisimename, kokias sąlygas mums teko išgyventi. Aš buvau vaikas, puikiai prisimenu, kaip sustodavo ešalonas, atidarydavo vagoną ir liepdavo visiems išlipti tam, kad būtų galima atlikti gamtinius reikalus. Čia pat, ant bėgių, po traukinio ratais, ant stogo vaikšto kareiviai. Mes buvome vaikai ir tai mums buvo gėda, o kiek buvo jaunų vyrų, merginų. Niekas nesiskaitė, su mumis elgėsi kaip su gyvuliais. Pamenu, kai mirė Stalinas visi patyliukais džiaugėmės, o vietiniai verkė, kad vadas mirė. Mes tikėjome, kad kažkas pajudės, gal gausim laisvę, gal grįšim. Man tuomet labai įsiminė žmonių viltis, jie tikėjo, kad viskas pasikeis. Kas turėjo dar likusių giminių Lietuvoje, vaikus pas juos išsiuntė. Man taip pat pasisekė, Lietuvoje buvo likusi mano sesuo. Dabar kai pagalvoju, kai esu močiutė ir promočiutė, kažin ar ryžčiausi išsiųsti į tokią kelionę 15 metų vaiką, bet tikriausiai meilė tėvynei buvo didesnė už baimę“, – savo asmeniniais prisiminimais dalijosi Genovaitė.
Sugrįžus į Lietuvą tremtinių vaikai nesijautė labai laukiami, baisu buvo pasakyti, kad esi tremtinys, mokytis niekas nenorėjo priimti, žmonės buvo laikomi priešais savo tėvynėje.
„Kad ir kur bebūtų ištrėmę lietuvius, visur žmonės dirbo, atsakingai atlikdavo pavestas užduotis, kai kurie ir namus pasistatė savo darbštumo dėka. Dabar mūsų tauta „sugedo“, žmonės ištiesta ranka laukia, kol kas jiems ką duos, dirbti nebenori. Matyt, 50 metų mūsų okupacijos išmokė nieko nebedirbt ir kaltint, kad mes blogai gyvename“, – pastebėjo tremtinė.
Ji atkreipė dėmesį, kad lietuvių kapus visais laikais lydėjo kryžius, tad simboliškai, susibūrus tremtiniams 1989 metais, nuspręsta simbolinėje vietoje pastatyti kryžių – ženklas atminti patirtas kančias. Pirmąjį kryžių pastatė žymus kurorto tautodailininkas jau iškeliavęs Albertas Žulkus, antrąjį pastatė jo sūnus tautodailininkas Linas Žulkus. Naująjį kryžių pašventinęs kunigas Kęstutis Timofejevas užsiminė, jog norisi maldauti dangų, kad tokie skaudūs įvykiai nepasikartotų, kad niekada nebereiktų patirti žmonėms tokių kančių, kurias patyrė ištremti lietuviai.
Minėjime dalyvavęs Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus paskatino džiaugtis tuo, ką mes turim šiandien ir dėkojo tiems, kurie kovojo už laisvę.
„Pasiklausius palangiškių tremtinių valdybos pirmininkės prisiminimų supranti, kaip gerai mes dabar gyvename mes visi turime džiaugtis, mylėti savo tėvynę, kad mes patys esame laisvi. Ir tik nuo mūsų visų priklauso mūsų tėvynės, mūsų pačių gerovė. Būkime laimingi, tikėkime, kad nepatirsime sunkių išgyvenimų, būkime draugiškesni vienas kitam. Natūralu, kad visada problemų buvo ir bus, bet sustokime, pagalvokime, kad gyvename tik kartą, tad mylėkime vieni kitus, padėkime vieni kitiems. O aš noriu žemai nulenkti galvą tremtiniams ir politiniams kaliniams už tai, kad mes šiandien esame laisvi“, – teigė Palangos miesto meras Š. Vaitkus.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Birželio 14-ąją buvo minima Gedulo ir vilties diena, primenanti skaudžią tautos istorijos dalį, kai žmonės buvo pradėti tremti 1941 metais į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Toji diena visada paminima buvusių tremtinių ir jų šeimų. Šiemet paminėtas ir tremties 70-metis, kai 1949 m. buvo vykdomi patys masiškiausi trėmimai. Dar kiek anksčiau nei dauguma buvo ištremta...


Pirmadienį visame mieste vyravo šventinė nuotaika – buvo švenčiama mokslo metų pradžios šventė. Sveikinami buvo ir mokiniai, ir tėveliai, ir mokytojai. Įsimintiną šventę panoro surengti ir aktyvus visuomenės narys, politikas Justinas Masalskas, apsilankęs Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos lavinamojoje klasėje.


Trečiadienio vakare Palangos tremtiniai, politiniai kaliniai kartu su kitais visuomenės nariais minėjo Gedulo ir vilties dieną. Prisiminti skaudūs tremties pradžios Lietuvoje įvykiai. Net ir praėjus 76 metams, tremtiniai su giliu skausmu pamena kiekvieną akimirką, kai buvo prievarta išvežti iš savo gimtųjų namų. „Dabar daug žmonių emigruoja, gyvena ir dirba užsienio...


Savo širdimi iškentėtų – Lietuvai išverktų Vilties eilėraščių knygoje „Pasaulis po langu“ (2002 m., išleido leidykla „Libra Memelensis“) prakilni, sąžininga, jautri Palangos moteris, žinoma pajūrio krašto Sibiro „Akademijos auklėtinė“, tremties poetė Stefa Večerskytė-Daukšienė rašė:


Praėję metai Palangoje buvo turtingi įvykių, susijusių su kultūros paveldu mūsų mieste. Juos priminusi Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, paveldo klausimus kuruojanti Kristina Litvinienė, itin pasidžiaugė renginiais, skirtais Europos paveldo dienoms, kurios buvo dedikuotos grafų Tiškevičių epochos ženklams Palangoje. O šių...


Praėję metai Palangoje buvo turtingi įvykių, susijusių su kultūros paveldu mūsų mieste. Juos priminusi Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, paveldo klausimus kuruojanti Kristina Litvinienė, itin pasidžiaugė renginiais, skirtais Europos paveldo dienoms, kurios buvo dedikuotos grafų Tiškevičių epochos ženklams Palangoje. O šių...


Praėję metai Palangoje buvo turtingi įvykių, susijusių su kultūros paveldu mūsų mieste. Juos priminusi Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, paveldo klausimus kuruojanti Kristina Litvinienė, itin pasidžiaugė renginiais, skirtais Europos paveldo dienoms, kurios buvo dedikuotos grafų Tiškevičių epochos ženklams Palangoje. O...


Paminėtos prelato Jurgio Galdiko 130-osios gimimo metinės

„Palangos tilto” informacija, 2013 07 01 | Rubrika: Miestas

Praėjusį šeštadienį, Šventojoje buvo paminėtos prelato Jurgio Galdiko (1883-1963) 130-osios gimimo metinės.


Jau kuris laikas palangiškiai galėjo matyti bendrovės „Lintel“ darbininkus, triūsiančius įvairiose kurorto vietose bei montuojančius didelės raiškos vaizdo stebėjimo kameras. Nuo lapkričio pradžios, pagal Savivaldybės su bendrove TEO pasirašytą sutartį, bus įdiegta nauja vaizdo stebėjimo sistema.


Minint 1991 metų sausio 13 dienos sovietinės agresijos ir nepavykusio perversmo 21-ąsias metines, kalbiname Kovo 11-osios akto signatarą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatą, buvusį Palangos miesto merą Algimantą Vincą Ulbą.   Laisvės gynėjų dienos liudininko atmintyje tebegyvi prisiminimai apie tuos metus, kuomet visa Lietuva ruošėsi atstatyti...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius