Kuršiškosios Palangos atspindžiai: kokią kurorto vizitinę kortelę matome dabar

Didžiausias kurortas Lietuvoje, grafų Tiškevičių istorinis perlas, tarpukario aukštuomenės vasarvietė, Gintaro muziejaus vieta. Tokią Palangos vizitinę kortelę matome dabar.

Tačiau ši gyvenvietė turi ir kur kas rečiau akcentuojamą, beveik nereklamuojamą vikingais laikytų kuršių šleifą. Būtent šios genties pilies ant vadinamojo Birutės kalno paminėjimas leido šiam kurortui šiemet nešioti 770 metų jubiliejaus karūną.

O kokia buvo Palanga, kai joje gyveno kuršiai? Apie tai - pokalbis su archeologu, Klaipėdos universiteto rektoriumi emeritu prof. hab. dr. Vladu Žulkumi.

Jūs esate vienas iš mokslininkų, kurie kelia versiją, jog Palangos vardas pirmą kartą užrašytas ne 1253 m. balandžio 4 d., o anksčiau - 1161 m. Kokiais šaltiniais remiatės ir kokios buvo XII a. paminėjimo aplinkybės?

1431 m. Kuršo vyskupo ir Rygos kapitulos ginčo dėl pirmosios Kurše vyskupystės įkūrimo dokumentuose randame žinią, jog 1161 m. birželio 15 d. danai, vadovaujami karaliaus Abelio, atvykę su daugybe kovotojų ir gausybe laivų, puolė ir užėmė Palangos pilį, o netrukus, birželio 24 d., nugalėjo ir visą kuršių kariuomenę. Kur vyko šis mūšis, nenurodoma.

Netrukus po to buvo įkurta Kuršo vyskupystė, kurios pirmu vyskupu tapo Ernemordus. Akivaizdu, jog 1431 m. buvo operuojama mums nežinomu, iki šių dienų neišlikusiu dokumentu, kuriame buvo detaliai aprašyti 1161 m. birželio mėn. įvykiai ir pirmą kartą paminėta Palanga.

Ji tuo metu tikrai buvo reikšmingas kuršių centras. Archeologinių tyrimų duomenys teigia, jog senovės Palangos gyvenvietė, buvusi apie to meto pilį, dabartinį Birutės kalną, gausiausiai buvo apgyventa XII a.

Palangą dabar mes matome kaip abipus Ronžės upės išsidėsčiusį miestą-kurortą. O kaip galėjo atrodyti šis apgyvendintas pajūrio ruožas prieš 1000 metų? Teko skaityti, jog net būta uosto...

Vikingų laikais Palangoje, kairiajame Ronžės upelio krante, prie pat jūros, yra buvęs net keturių kuršių gyvenviečių kompleksas ir kapinynas, išsidėstę beveik 2 kv. km plote. Pajūryje X-XII a., gal dar ir XIII a. I pusėje, apie Birutės kalną buvusios gyvenvietės sudarė ne mažesnį nei 7 ha kompleksą.

Be Birutės kalno su įtvirtinta papėdės gyvenviete, jį sudarė Žemaičių kalnelio gyvenvietė, dar ir gyvenvietė, buvusi dabartinio Gintaro muziejaus kalvoje. Šios gyvenvietės gausiausiai buvo apgyventos XII a. Ronžės upės vingyje buvo atrasta dar viena XI a. I pusėje įtvirtinta gyvenvietė. Apie 1150 m. visose dabar žinomose Palangos gyvenvietėse galėjo gyventi apie 800, o gal ir daugiau žmonių.

Vikingų laikų Palangos uostai dar nerasti, bet jų galėjo ir nebūti, nes tais laikais prekinių burinių laivų grimzlė neviršydavo vieno metro. Palangoje laivai galėjo būti ištraukiami į krantą įlankėlėje prie pat Birutės kalno arba galėjo įplaukti į kitą gyvenvietę tuo metu vandeningesniu Ronžės upeliu.

Nusikelkime į vikingų laikus: kaip vystėsi Palanga VIII-XI a., kai Baltijos jūroje kuršiai konkuravo su skandinavų vikingais, kurie steigė tarptautinės reikšmės prekybos centrus. Ar Palanga pateko į jų tinklą?

Palanga vikingų laikais vystėsi dėl prekybinių ryšių su skandinavais ir plėtojosi kaip ir kiti Baltijos pajūrio prekybos centrai. Palangiškių gyvenimo ekonominis pagrindas buvo prekyba gintaru ir įvežtinėmis žaliavomis.

Palyginti su kitomis Vakarų Lietuvos to meto gyvenvietėmis, palangiškiai (sprendžiant iš kapų) buvo gana turtingi. Be to, gyvenvietėse prie Birutės kalno rasta dirbinių, kurie galėtų būti priskirti vikingų laikų „miestietiškai kultūrai“. Kitur Lietuvoje jų beveik nėra.

X-XII a. Palangoje randame beveik visus ankstyviesiems miestams būdingus bruožus: neagrarinės ekonomikos požymius, ganėtinai diferencijuotą ūkio struktūrą, aiškų ir gana didelį ūkinį užnugarį, kelias nevienodos ekonominės orientacijos gyvenvietes, vidaus ir tolimąją prekybą, tikėtinai daugiaetninę gyventojų sudėtį, įtvirtinimus apie gyvenvietes, svarbią religinių, o gal ir visuomeninių susirinkimų vietą, daugiau ar mažiau tikėtinas ankstyvųjų krikščionybės misijų pastangas.

Kuršiai nevengė plėšikauti priekrantės vandenyse, surengdavo žygius ir į skandinavų pakrantes, nugalėdavo ir jūrų mūšiuose, tačiau tie žygiai nebuvo taip organizuoti ir tokie reikšmingi kaip skandinavų vikingų rytinėse Baltijos pakrantėse.

Žinoma, jog pirmieji žiesti puodai rasti būtent Palangoje. Ar galima svarstyti, jog per šią kuršių gyvenvietę, prekybos centrą į žemyną, kitas teritorijas plito naujausios technologijos?

Žiestosios keramikos fragmentų buvo rasta Palangos Birutės kalno gyvenvietės X a. vid. sluoksnyje. Ankstyviausi žiestosios keramikos indai į Palangą, kaip ir į kitas vakarinių baltų žemes, pateko prekybos keliais. Pajūrio prekybos centruose ir atsirado ankstyvoji žiestoji keramika.

Plonasienė žiestoji keramika buityje nebuvo pranašesnė už tradicinę lipdytąją. Jos pranašumas buvo tobulesnės indų formos, netradicinis dekoras ir kartais neįprasta šukės spalva.

Žiestosios keramikos išplitimą reikėtų vertinti kaip stalo kultūros užuomazgas, kurios pirmiausia pasireiškė tarp aukštesnio socialinio sluoksnio atstovų. Vikingų laikais Lietuvos teritorijoje jau buvo didesnes ar mažesnes teritorijas valdžiusios „diduomenės“. Būtent jų poreikius tenkinant amatų centruose ir prie pilių galėjo plėtotis puodininkystė.

Birutės kalnas daugumai asocijuojasi su alkviete ir vaidilute Birute, tačiau tai - nominalus piliakalnis, kurį jūs tyrinėjote. Kokius esminius šių archeologinių tyrimų rezultatus išskirtumėte, jei apsiribotumėme jo gyvavimo laikotarpiu iki XIII a. pabaigos?

Birutės kalno aikštelė buvo tyrinėta 1976 m. ir 1983 m. Deja, seniausi kultūriniai sluoksniai buvo suardyti vėlesnių kalno pertvarkos darbų metu. Atskiri radiniai parodė, jog kalnas, greičiausiai kaip piliakalnis, buvo naudojamas jau I tūkst. po Kr. viduryje. Vikingų laikais kalno aikštelė yra buvusi įtvirtinta iki 3 m aukščio smėlio pylimais su medinėmis tvoromis.

Jau nuo X a. apie nedidelę Birutės kalno papėdės gyvenvietę buvo statomi įtvirtinimai. Ši gyvenvietė XI a. antrojoje pusėje buvo išdeginta kažkokių atėjūnų, vėliau ji vėl atsistatė. Tas pats galėjo būti ir su pilimi, stovėjusia ant Birutės kalno.

Ar yra žinoma, koks buvo Palangos pilies likimas? Ar būta kovų su Livonijos ordinu? Ar tvirtovė sunyko, o gal buvo sudeginta?

Birutės kalno aikštelės vakariniame krašte buvo rastos nesuardytos sudegusių medinių konstrukcijų liekanos ir apdegusio molio sluoksniai. Radiniai leido rekonstruoti Birutės kalno XIII a. gynybinės sienos fragmentą. Šie įtvirtinimai yra siejami su Palangos žemaičių ir kuršių kovomis su Livonijos ordinu.

Ką apie Palangos kuršius gali papasakoti dabartinės Palangos teritorijoje rasti ir ištirti kapinynai? Įkapės?

Palangos VIII-XIII a. kapinyne buvo ištirta beveik 400 kapų. Tyrimai ne tik papildė mūsų žinias apie to meto kuršių laidojimo papročius, aprangą ir ginkluotę. Nustatyta, jog Palangos kapinyne turtingieji žmonės buvo laidoti atskirai nuo vargingųjų. Ginkluotų vyrų „karių“ kapų buvo daugiau „turtingųjų“ zonoje ir tarp kapų su „pirklių“ atributais.

Kuršių bendruomenė XV-XVI a. pr. dar išlaikė daugelį jų protėviams būdingų tradicijų. Beveik visuose Žemaičių kalnelyje rastuose kapuose (ištirta per 50 kapų) buvo rasta įvairių aprangos detalių, o kai kuriuose ir specialiai įdėtos įkapės. Laidojimo būdas, įdėti ginklai, papuošalai, monetos rodo dar gyvavus pagoniškas tradicijas.

Pabaigai: ar tikite, kad kunigaikštienė Birutė galėjo būti palaidota ant Palangos piliakalnio? Gal neatsitiktinai jėzuitai jo viršūnėje pastatė koplyčią, kuri galbūt ženklina LDK Vytauto mamos kapą?

Birutės kalno aikštelėje apie koplytėlę buvo atkasti trys kapai ir trys kapų duobės. Kiek jų dar ten liko, nežinoma. Rasti dviejų vyrų XVIII a. kapai ir vienos mergaitės kapas. Šis kapas su pagonišku papročiu įdėtomis papildomomis įkapėmis buvo datuotas XVII a. Tą mergaitės kapą galima būtų sieti su buvusios pagoniškos šventyklos tradicija, nors tuo metu kalno aikštelės viduryje jau stovėjo šv. Jurgiui skirta koplyčia. Gal dėl tų kapų Birutės kalno viršūnėje ir gimė legenda apie čia esantį Birutės kapą.

Denisas Nikitenka, VE.LT