Laimė žmogų aplanko ir po penkiasdešimtojo gimtadienio

Laimė žmogų aplanko ir po penkiasdešimtojo gimtadienio

2017 09 14

„Gyvenimas gražus, ir gyventi verta“, – sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila Kirilenko-Černecke. Anot jos, kartais žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą. O kino juostą galima atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jos nebegalima atkartoti. Ponia Liudmila, sutikusi laikraščio skaitytojams papasakoti apie savo gyvenimą, tiki, jog laimingas gyvenimas moteriai gali prasidėti ir po penkiasdešimtojo gimtadienio. „Svarbu tuo šventai tikėti”, – sako ji.

Pažintis autobusų stotelėje
Mudviejų su Liudmila netikėtas susitikimas viename Lietuvos provincijos miesto autobusų stovėjimo aikštelėje buvo abiems truputį keistokas. Dvi nepažįstamos moterys, belaukdamos autobuso, kuris turėjo išvykti tik už pusantros valandos, pradėjusios bendrauti atvėrė galimybę išpasakoti tai, kas seniai buvo paslėpta širdies kertelėje.
„Mus suvedė Dievas, todėl aš noriu papasakoti tai, kas man nedavė ramiai gyventi trisdešimt metų“, – nuoširdžiai tada prisipažino Liudmila.
Isorija, kurią išgirdau iš Liudmilos, buvo man gerai žinoma. Ją buvau girdėjusi dar savo jaunystės metais. Gyvenome visai netoli viena kitos, todėl gerai pamenu kaimynų šnabždesius, kai mirė Liudmilos mama. Žinojojau, jog velionės šeimoje liko du našlaičiai . Todėl visų pirma Liudos ir klausiu: „Kaip susiklostė judviejų (Liudmilos ir jos brolio) gyvenimai?“.
Šviesiaplaukė, žydrom akim žavi 54-erių moteris, nubraukusi nuo skruosto iš kažkur atsiradusią ašarą, atsako vienu žodžiu: „Gerai“.
Jau dešimt metų, kaip ji yra laimingai ištekėjusi už puikaus žmogaus, Edmundo, ir laimingai gyvena Nubridže, Airijoje. Jos dviem mergaitėms – Alinai ir Ainai – taip pat puikiai sekasi. Mergaitės sukūrė savo šeimas, „gavo“ gerus vyrus.
Liudmila didžiuojasi savo mylima anūke Adrija.
„Gyvenime įžvelgiu daug sutapimų, – sako ji. – Aš, dukros, anūkė, žentas ir mano vyras – visi gimėme vasario mėnesį, vaikų vardai prasideda raide „A“, visi mylime ir globojame gyvūnus, o gyvenime pradėjo sektis, kai atradau tikėjimą, Dievas man padeda“.
Į Palangą Liudmila atvyko trumpam: pasimatyti su svotu (senolis prieš porą metų palaidojo žmoną), dar jai norisi susitikti su savo draugėmis, pasidžiaugti gamta, jūra. Retai ji čia atvykstanti.
„Brangu“, – sako moteris. Liudmilai geriau atostogas praleisti Antalijoje, Turkijoje, kur jau aštuonerius metus sėkmingai ištekėjusi už turkų tautybės vyro gyvena jos dukra Aina.

Juodas debesis
Anot Liudmilos, ji daug kartų bandžiusi užrašyti tai, ką ji savo gyvenime yra iškentėjusi, bet daug kartų vis atidėdavusi į šalį. Šiandien ji mano, jog atėjo laikas išsikalbėti.
„Ar esi stipri moteris? – klausiu savo bendrakeleivės. „Jei tai galėjau ištverti – esu stipri“, – neabejoja Liudmila.
Kitą dieną po pirmojo pokalbio mudvi susitikome dar kartą. Kiek susijaudinusi Liudmila pradėjo pasakoti savo šeimos istoriją: „Mamos nemylėjau, mačiau jos blogą pavyzdį. Mama turėjo daug draugų. Namuose amžinai būdavo triukšmas, baliai. Mudu su broliu verkdavome, nes negalėdavome naktimis išsimiegoti. Man buvo devyniolika metų, kai mama žuvo. Paskutinis sugyventinis prie mano akių mamą užmušė. Mamai tada buvo tik keturiasdešimt septyneri“.
L. Kirilenko-Černecke puikiai supranta, kad nuo tos dienos, kai šeimoje įvyko tragedija, prabėgo virtinė metų. Ji širdyje nebelaiko pykčio – gyvenimas pats už viską atlygina, – tačiau ji galvoja, jog tas „juodas debesis“, temdęs Liudmilos gyvenimą vaikystėje ir jaunystėje, dar daug metų temdė ir jos šeimos gyvenimą.
Mama pirmąją taurelę pakėlė dvidešimt penkerių, per savo vestuves. Tada ji suprato, kad alkoholis atpailaiduoja.
„Kai man sukako penkiolika metų, mama išsiuntė mane mokytis į Vilnių. Ten vos nepražuvau. Neturėjau nei pinigų, nei maisto, buvau liesa kaip sliekas. Kad būtų pigiau mokėti už kambarį, apsigyvenau kartu su viena mergaite. Už kambarį mokėjau nedaug, tačiau draugė rodė man labai blogą pavyzdį. Jau tada buvau sau prisiekusi: mano vaikai niekada nepatirs to, ką mačiau aš. Gyvenimas Vilniuje sužalojo mano kūną ir sielą ilgiems metams“, – pasakojo moteris.

Namas šalia kapinių
Šiandien Liudmila galvoja, jog vedybos su pirmuoju vyru buvo jos nesėkmingo gyvenimo tęsinys. Po mamos mirties ji liko visiškai viena. Brolis tarnavo armijoje. Mergina sukosi kaip išmanydama. Dirbo keliuose darbuose, bet skolos už butą kas mėnesį augo. Vieni žmonės pasišovė jai padėti. Už jos skolas jie iškeitė jos kooperatinį butą į dalį namo Kretingoje. Liudmila ištekėjo, gimė vaikai. Vyras gerdavo, keldavo prieš ją ranką. Šeimoje trūko ne tik meilės, bet ir duonos.
„Kartais bejėgiškai krisdavau ant lovos ir verkdama vaikams prisipažindavau, jog neturiu jiems ką duoti valgyti“, – prisiminė beviltiškas akimirkas pašnekovė.
Puolusi į neviltį, kartais moteris galvodavo, gal šis namas yra kaltas, kad jai taip nesiseka. Namas, kuriame gyveno Liudmilos šeima, buvo arti kapinių, be to, žmonės buvo pasakoję, kad jis paženklintas „pakaruokliais“.
Truputį geriau moteriai pradėjo sektis tada, kai į Airiją pas savo vaikiną išvyko gyventi jos vyresnė dukra Alina. Po kiek laiko į Airiją išvyko ir Liudmila. „Palikau penkiolikametę dukrą vieną pačią galvodama, jog užsidirbsiu pinigų ir greitai sugrįšiu. Dukrą retkarčiais prižiūrėdavo močiutė, bet, kadangi mano vaikai buvo matę daug vargo, mergaitė pati puikiai tvarkydavosi. Skambindavau jai kiekvieną dieną. Dukra klausdavo manęs įvairiausių dalykų: kaip išsivirti barščius, kaip užkurti krosnį, kai šlapios malkos ir t. t. Kol viską paaiškindavau, ir telefono kortelė pasibaigdavo“, – apie mamos rūpesčius kalbėjo ponia Liudmila.
Aina buvo kartą atvažiavusi į Airiją, bet merginai ten nepatiko. Kiek padirbėjusi užsienyje Liudmila galėjo padėti dukrai finansiškai. Jaunėlė baigė mokslus koledže, vėliau per internetą susipažino su savo būsimu vyru.
„Ar nebijojai dukrą išleisti už musulmono?“ – klausiau Liudmilos.
„Pirmą kartą ji į Turkiją nuskrido su savo drauge. Pamačiusi vaikino puikią šeimą – tėvai mokytojai – ir rimtus vaikino ketinimus draugauti, ji sutiko ten pasilikti. Žentas ir jo tėvai nėra praktikuojantys musulmonai, jie meldžiasi sau. Tai – šviesūs ir protingi žmonės. Turkijoje esu buvusi bent dvidešimt kartų. Žentas mane myli, dabar jiedu stato labai modernų ir gražų namą, gražiai sugyvena. Iš pelenės mano dukra pavirto princese. Ir kitai dukrai pasisekė: ištekėjo už lietuvio, turi dukrytę, kitais metais žada man „duoti“ darbo – planuoja turėti dar vieną vaikelį“, – džiaugėsi dviejų dukrų mama ir močiutė.
Liudmilos broliui gyvenimas atseikėjo išbandymų – žuvo jo dvidešimt keturių metų dukra, mirė keturiolikmetis sūnus. Šiandien brolis gyvena Sošyje, turi savo verslą, vedė antrą kartą.

Meilė gyvūnams
Liudmila pasakojo, jog ji ir jos dukros myli ir prižiūri be priežiūros paliktus naminius gyvūnus. Anot moters, gyvūnų gelbėjimas padeda gyventi. Liudmilos namuose gyvena Barsis – labradoro retriverio veislės šuo ir dvi katės. O dar, anot jos, ji pamaitinanti kas dieną penkis už lango į kiemą atbėgančius šunis. Meilę gyvūnams ji jautė dar vaikystės metais. „Jei neturėdavau ko duoti gyvūnams – kepdavau blynus. Žinojau, kad tai nėra geras maistas, bet geriau toks negu nieko“, – pasakojo gyvūnų globėja.
Dukra Aina Turkijoje taip pat globoja gatvėse gyvenančius gyvūnus. Ji juos maitina, perka brangius vaistus, gydo. Pati namuose augina kokerspanielio veislės šunį ir vilkšunį.
Liudmila mano, jog globos prašantys gyvūnai patys ją susiranda. Ji prisiminė atvejį, kai miške atrado gal kokių trijų mėnesių kačiuką. Atsinešusi prie mašinos parodė jį savo vyrui. Šis jai liepęs palikti, nes labradoras jį suėsiąs. Kai jos vyras užvedė mašiną, kačiukas visomis jėgomis stengėsi įsiropšti į vidų. „Na, kaip galėjau jį palikti, juk gyvūnas prašėsi pagalbos“, – sakė ji. Šiandien jos Barsis ir jau paaugusi katė – neišskiriami draugai, – džiaugiasi savo augintiniais Liudmila. Nubridže, kur moteris gyvena, žmonės, žinodami, kad ji globoja gyvūnus, benamius gyvūnus atneša jai į namus. „Girtuokliai išmetė šuniuką-terjerą. Galvojau, palaikysiu tris dienas, o paskui kam nors atiduosiu. Kol galvojau, šuo ir paaugo. Niekam nebeatiduosiu“, – juokėsi moteris.

Palanga – gimtinė
Liudmila nežada sugrįžti gyventi į Lietuvą. Emigracija jai ir jos vaikams buvo vienintelė išeitis išlikti. Palanga yra ir bus jos gimtinė. Iš vaikystės Ludmila atsimena, kaip jiedu su broliu parke čiuožinėjo ant ledo. Tai – bene patys šilčiausi vaikystės prisiminimai.
Į Airiją ji vešis vaistų, kurių Airijoje be recepto negausi.
„Recepto išrašymas nuėjus pas daktarą ten kainuoja 60 eurų. Taip pat vežu medų, saldainius, šokoladą ir svajonę sugrįžti dar kartą. Myliu Lietuvą, Palangą, bet mano namai – jau ten“, – sakė pašnekovė.

Irena VALUŽĖ


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Valstybės paštui eurai svarbiau už žmogų

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2017 10 26 | Rubrika: Savaitės komentaras

„Bendrovės misija – taupyti klientų laiką efektyviai teikiant paslaugas“ – išdidžiai savo įmonės internetinėje svetainėje skelbia valstybei priklausanti akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“.


„Gyvenimas gražus, ir gyventi verta“, – sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila Kirilenko-Černecke. Anot jos, kartais žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą. O kino juostą galima atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jos nebegalima atkartoti. Ponia Liudmila, sutikusi...


Į Palangą atvykęs svečias privalo padaryti bent du dalykus – pasigrožėti Baltijos jūra nuo tilto ir užsukti į Palangos gintaro muziejų. Apsilankyti muziejuje – ne pramoga, atšausite, bet Palangos gintaro muziejus – išskirtinis. Buvusioje grafų Tiškevičių rezidencijoje 1963 metų rugpjūčio 3 dieną įkurtas muziejus turi kuo nustebinti kiekvieną lankytoją....


Vidmantas Gricius, buvęs ilgametis Šventosios parapijos klebonas, o šuo metu vadovaujantis Veiviržėnų parapijai, praėjusį sekmadienį pasveikintas visų palangiškių ir šventojiškių vardu – gimimo dienos proga dvasininką pasveikino Palangos meras Šarūnas Vaitkus, mero patarėjas Ramutis Šeštokas bei Pranas Žeimys.


Kaip žinia, nuo praėjusių metų dėl teisės prekiauti ar teikti paslaugas Savivaldybės nustatytose viešose vietose besivaržantys pretendentai nebebando laimės ir nebetraukia iš dėžės kamuoliukų tol, kol ištrauks geidžiamą oranžinį. Porą metų galiojusi loterija pernai baigėsi: Tarybos nustatytą rinkliavą sumokėję verslininkai tarpusavyje varžosi, kas daugiau pasiūlys...


Nė vienas žmogus iš anksto negali pasakyti, kokia bus jo senatvė. Vieni galbūt bus dar pakankamai stiprūs, galintys savimi pasirūpinti, o kitiems nenoromis teks pripažinti, kad jie tampa našta savo artimiesiems. Dalis žmonių senatvėje lieka vieniši ir apleisti. Tuomet pagalbos tenka ieškoti valdiškose įstaigose. Palangos globos namų direktorė Irena...


Šarūnui Vaitkui- gimtadienio sveikinimai  2

"Palangos tilto" informacija, 2014 11 17 | Rubrika: Miestas

Vakar Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus susilaukė gausybės sveikinimų. Mero su 39-uoju gimtadieniu su gimtadieniu atėjo pasveikinti futbolo klubo „Gintaras“ mažieji futbolininkai su treneriu Marseliu Balasanovu. Vaikai merui padovanojo futbolo kamuolį su savo autografais. „Šiandien tie autografai dar nieko ypatingai daug nereiškia, bet kaip bus...


Kas gaus leidimą prekiauti lemia nebe laimė, o pinigai

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 04 24 | Rubrika: Miestas

Šiemet dėl teisės prekiauti ar teikti paslaugas Savivaldybės nustatytose viešose vietose besivaržantys pretendentai nebebando laimės ir nebetraukia iš dėžės kamuoliukų tol, kol ištrauks geidžiamą oranžinį. Porą metų galiojusi loterija baigėsi: Tarybos nustatytą rinkliavą sumokėję verslininkai tarpusavyje varžosi, kas daugiau pasiūlys lėšų miesto...


Anot gydytojų, kas antra mirties priežastis Lietuvoje – širdies ligos. Pagal mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičių jau ne vienerius metus pirmaujame tarp kitų Europos šalių. Statistika bauginanti, tačiau ji tokia dėl to, kad pas mus pernelyg daug žmonių vargina per aukštas kraujospūdis, per didelis cholesterolio ir gliukozės kiekis kraujyje. Deja...


Kiek kainuoja laimė?

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 10 | Rubrika: Kultūra

Šiomis neramumų pilnomis dienomis, kai Naujieji metai dažniau gąsdina, nei įkvėpia žygdarbiams, vis labiau norėtųsi atrasti „vietinius“ džiaugsmus. Pošventinė depresija, badmetis, krizė, nedarbas – šitie žodžiai pernelyg dažnai šmėkščioja tiek mano, tiek, manau, ir kitų galvose. Tad ypatingai stipriai norėjau atrasti kažką džiuginančio – sau ir kitiems.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius