Laiškininko duona yra rupi ir sprangi visur, o Palangoje – ypatingai

Laiškininko duona yra rupi ir sprangi visur, o Palangoje – ypatingai

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2016 01 21

Šventieji net viduržiemio speiguose – jaukios, savos mūsų Palangos laiškininkai. Daugiau šioje nesenstačioje, pavasariškoje pašto komandoje yra laiškininkių. Štai perrašau malonios inteligentiškosios mūsų pašto viršininkės ranka tuoj tuoj po Naujamečio šventimų rašytą raštelį, nepaisant nė kablelio su „kuprinėtų“ darbštuolių vardais: „Jūratė, Rima, Nijolė, Anijara, Vacelė, Žana, Vytautas, Birutė, skirstytoja Vilija“.
„O-lia-lia, ponas ar draugas Nikulinai, akys regi vos vieną, bet vikrų Vytautą“. Laiškininko duona yra rupi ir sprangi visur, o Palangoje – ypatingai. Štai ateina ir į pajūrį tasai nykiausias, tamsiausias laikas nuo lapkričio – gruodžio iki balandžio. Ne tik tamsa, žvarbanos gatvėse slegia, ne tik palaidų šunų saugokis, bet ir vėjai, vėjai. Ypač baisūs, net ligomis pavojingas arktinis šiaurys – žiaurys „snargliavandenis“, kurį praminiau – Svilius. Trys šalikai ir Maskvos milicininko „Šapka“, vos-vos sulaiko nuo Sviliaus košimo Žvejų gatvėje, kur ties Gabrėnais yra didelis Orų termometras. Bet kas tai? Nuo dviračiu su išpūstu krepšiu grakščiausia nulipa negreit su senatve pasisveikinsianti Palangos pašto laiškininkė Nijolė. „Ar nešalta, Nijolike?“ – klausiu. „Kai reikia darbus įveikti, norint duonikę sąžiningai gauti nėr kada galvoti, toks ar kitoks čia oras. Visus kiemus pagal reikalą reikia aplankyti. O juk paskutiniais metais Palanga vos ne dvigubai padidėjo, tai pats suprantat, ir laiškininkų krūviai ne tie, kokie buvo dar net prieš 10 metų“, – taktiškai ir nuoširdžiai tarstelėjo keletą žodžių šiltaširdė Palangos laiškininkė, kuri sąžiningu pareigingumu, sąžiningumu, vidiniu sielos gražumu papuoštų bet kurią darbo vietą, ir pravėrė Žvejų gatvės pavydėtinai gražiai tvarkomo kiemo vartelius: „Dienos trumpos, o apvažiuoti iki vakaro dviračiu reikia dar nemažą Sermiesčio teritoriją“...
Ten Palangos pašto siuntų skirstymo skyriuje jos, visos „merginos“ darbštumu panašios. Jos, nes, teisybės dėlei, vyrai retai ilgiau užsibūna. Vyrai Palangoje daugumoje, išskyrus taksistus ir komunalininkus, lepesni. Vienas čia, pašte pabandė suartėti – su „liaudies masėmis įsijungė į „laiškininko jungą“, ale „padūsavo“ keletą mėnesių, pafilosofavo ir įsmuko atgal į žmonos virtuvikę: „Nereik man jokio priedo prie pensijos. Velnias ten gali ištvert tokius krūvius. Aukštyn, žemyn daugiabučių laiptais, kaip gaisrininkų „Treniruočių bokšte“. Velnias neištveria, užtat palangiškės moterys viską gali, kaip dekabristų gyvenimo draugės, – ir vėjus, pūgas, speigus, vasarų karščius ištveria ir vaikams – mokinukams net mylimiausiajam dvigubus dienos pietus padaro, ir nepatenkintų Palangos gyventojų pretenzijas išklauso ir augančius nerealiais tempais „Lietuvos pašto“ reikalavimus atlaiko. Visos Palangos pašte kantrios, kaip šauni Birutė, kurią kur tik besiųstum – viskas tenkina: „Gerai, gerai, gerai“. Prieš ketvirtį amžiaus tokia buvo Janina Macijauskienė. Ir Regina Tverijonienė. Pats Telšių vyskupas žegnone pamalonintų – pagerbtų sąžiningiausias Palangos abiejų paštų, spaudos kioskų darbuotojas. Vertos, Vyskupe, vertos.
Palangos provincija žiemą iš esmės kitokia negu pavasarį ar vasarą. Visur, žinoma, net Vilniuje trumpadieniai su nuobodulio „pamušalais“ yra nykūs, liguistai, depresyviai varginantys, bet Palangoje jie žiaurūs. Nes dar yra ir neprognozuojamas, sūkuringas, bronchitus sukeliantis vėjas Svilius ar Žvarbys – Sibiriakas. Ne pyragai čia jaunam, bešeimiui, todėl Palangoje – tik moksleivija, valdininkija ir senjorija. „Palanga – miestas – pulsaras. Žiemą jis – bažnytkaimis su savo apkalbom, dažnokai pasipūtusia valdininkija, o vasarą – didmiestis, į kurį suvažiuoja valdžios vyrai. Tuomet pataikūnams plačiausia dirva“, – yra dar 1989 metais taikliai pastebėjęs nūnai žinomas Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kūrėjas, antikomunistas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Palangos miesto tarybos pirmininkas Narcizas Rasimavičius.
Likimo valia Palangos „uostelis“ išplukdė šį neeilinio proto teisininką į erdvesnius, visuotinai būtinus nacionalinės lietuviškosios politikos vandenis.
Mes likom čia, kiekvienas su „savo rūbeliais“, kaip skruzdėliukai miške, savaime nešam pasirinktąjį pušies šapą, spyglį į bendrą skruzdėlyną, ir nemanom, kad nešam visą pušį ar eglę. Tam bendruomenė. Gyvam reikia kuriančiai leisti dienas. Ir nėra jokio provincijos narvo, draustinio.
Aš 60 metų gyvenau ir tebesu tarp mažiausiai penkių Lietuvos miesteliukų ir Vilniaus. Vilniaus vis paverksnoju, bet gal labiau ir jaunų dienų, linksmų draugų gaila, bet Palangos į Vilnių jau nenorėčiau mainyti. Palangoje ne prasčiau, o dar gražiau negu Briuselyje. Geriau provincialas su jūra, negu dvasios ubagas Niujorke (išskyrus Joną Meką).
Kad žiedas įšale neliktų,
Šaltinis žvalgos šilumos,
Išmintimi apeinant piktą.
Širdis nejaus žvarbios žiemos, – tokį ketureilį skyriau sausio 9-ąją gimusiai, dosniai su kiekvienu savo širdies spinduliais besidalinančiai gerbiamai pedagogei, muzikei, floristei, šauniai lietuvei, papuošusiai Palangos kraštą, Kostancijai Strikienei.
Dar – citata žmogaus, kuris ilsėdavosi mūsų Palangoje. „Spindulys – esmė tos begalinės šviesos, kurioje gyvenu, kurioje randasi mano esmė. Ir susivokiu slėpiningoj Aukščiausiojo Gyvybėje, iš kurios amžinai spindi Galia – Išmintis ir Meilė“. /Vydūnas/
Mane asmeniškai nuteikia „Tarptautinių žodžių žodyne“ pateiktų keturių sąvokų „provincialas“, „provincializmas“, „provincialus“, „provincija“ dešifruotės. Po šiais lyg ir nekaltais žodelyčiais, lyg dėlės po apsamanojusiais upelio akmenimis, glūdi keiksmažodžiai ar užkeikimai – atsilikęs, naivus, prasčiokiškas, pažiūrų atsilikimas, siaurumas, ribotas“...
Skaudina? Žeidžia? Žemina? Menkina?
Taip! Nes tai kaipmat kelia klausimus: „Tai kas mes – dvasios ubagai, nepilnaverčiai, paliegėliai, ar, atleiskite, debilai, kurių vieta ne „normalioje iš spekuliacijų ar vagysčių pralobusioje visuomenėje“, o kažkur už grotelių – ne, ne Lukiškėse, bet, tarkim, Bangų gatvėje?! O „provincijos sindromas“ gyvas (beje, tai jaučia ne tik kūrėjai). Tik pastarieji gal yra jautriausi visuomenės dvasinio gyvenimo „barometrai“, parodantys didžiosios, mirštančios visuomenės dalies, ypač inteligentijos, nepilnavertiškumo kompleksą. Nes juk provincialumas – tai dvasinė tremtis, o provincialas – dvasios tremtinys. Kalinys, ir tai, beje, gal kai kam sunkiau ištveriama negu egzistencija Lukiškių kameroje.
Tik ar tai – savo noru? Ar ne patsai Likimas skiria provincialo dalią? To „vardo“ man negėda, nes šioji „provincialo“ dalia ir man, ir daugybei kūrėjų teko ne mūsų noru. Aš joje 60 metų.
Aš mielai prasigyvenčiau kelią į šlovę, garbę, pinigus, plunksnele pabandyčiau kantriai, užsispyrusiai „prasišluoti“ Paryžiuje. Bet... „kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje? (Iš senos diskusijos „Švyturyje“. „Kuo aš kaltas, kad gyvenu, bandau rašyti, garsintis Palangoje, A. Kuklys – Kretingoje, R. Černiauskas ir Co – Klaipėdoje? Betgi mūsų – taip jau Dievulio skirta ir lemta! – reikia ČIA.
E. Hemingvėjui reikėjo Kubos, o Kubai – E. Hemingvėjaus, ir dėl to nepralošė nė vienas!
JAV rašytojas Fransis Skotas Ficdžeraldas (1896–1940), nes ilgai gyvenęs Europoje, romanų „Didysis Getsbis“, „Paskutinysis magnatas“ ir kitų autorius kartodavo: „Iš kaimelio, kur gyvena bent dešimt žmonių, galima parašyti dešimt romanų“.
Tai įrodė ir Kobo Abė, ir Markesas, – ogi tai įrodo ir Algis Kuklys, Rimantas Černiauskas, Gražina Bulovaitė, Dalia Kudžmaitė ir Juozas Šikšnelis, Sigitas Poškus. Kas ten, centre, Vilniuje, centruose – paryžiuose, niujorkuose – dievybės, genijai, saliamonai, lemiantys žmonijos raidą ar mūsų likimus?!?
Nė velnio! Jie – ten, mes – čia, visi gimdyti motinų, vieni turtingesni gabumais, kiti – kuklesnės „vargapelės“...
Bet mes ir čia reikalingi, ir šalin mintis apie dvasinę „tremtį“, nes mes laisvi tiek, kiek tos laisvės iš kasdienybės dulkių sugebame sau atsikovoti ir rudenį – žiemą Palangoje.
Provincialumą gimdo „dvasios kaliniai“, vargšai nelaimėliai, kuriems likimas pašykštėjo laimės iš esmės suvokti SAVE, geranoriškumo ir jei ne meilės, tai bent pagarbos už tą pačią kasdieninę duoną ir vietą po visiems vienodai dosnia saule kuriančiam, dirbančiam.
Provincijoje tvanku net sangvinikui, bet ir provincijai reikia kūrėjų, kitaip niekas nesužinos tos provincijos ir provincialų. Kūrėjo buvimas greta „mažo žmogaus“ įprasmina ir jo būtį, sutaurina sielas ir įlieja Gėrį nešančių spalvų.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Didysis M. K. Čiurlionis iš Palangos irgi dar neišėjo

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 06 26 | Rubrika: Nuomonės

Visada ir visur einančiojo žingsnį ir žvilgsnį sustabdo Paslaptimi dvelkianti, todėl labai gundanti, laiko ir orų egzaminus išlaikiusi iškaba, savaime pasipuošusi plona žalios, melsvos arba rudos spalvos plėvele, kuri žmonėse vadinama „patina“. Ak, kaip ji puošia, senovę atspindi varinių, žalvarinių, bronzinių dirbinių paviršius ir tuo pačiu saugo...


Kasmet prasidėjus aktyviajam vasaros sezonui, o jis, panašu, prasidės jau netrukus, praūžus Joninėms, visi ima žvalgytis, kokios gi kainos šiemet Palangoje. Vėl visi imsis už galvų, sakydami, kad sunku ką ir įpirkti didžiausiame šalies kurorte ir geriau traukti į Turkiją, kur viskas pigiau, o gal verslininkai jau imasi protingesnės taktikos ir stengiasi išlaikyti...


Numatytą dieną šildyti pradėjo ne visur

Rasa GEDVILAITĖ, 2016 10 13 | Rubrika: Miestas

Pirmadienį Palangoje daugiabučiuose pradėjo šilti radiatoriai. Tačiau ne visi sulaukė žadėtosios šilumos butuose, planus sujaukė renovuojamuose namuose nebaigti būtini darbai. Pažadėta pabaigti visus darbus iki spalio 21 dienos, tad šildymo iki to laiko sulauks visų atnaujinamų daugiabučių gyventojai. Kai kuriems šildymas imtas tiekti praėjus dviem dienom, laukti...


√ Vasario 5 d. Bažnyčia minėjo šv. Agotos kankinės dieną. Šv. Mišių metu buvo šventinama Agotos duona, kuri naudojama kaip sakramentalija ir apsauga nuo gaisro nelaimės. Na, o įmonė „Klaipėdos duona“ ryte pakvietė miestiečius į duonos palaiminimo ir pasidalinimo šventę, kurios metu buvo dalijama duona.


Šventieji net viduržiemio speiguose – jaukios, savos mūsų Palangos laiškininkai. Daugiau šioje nesenstačioje, pavasariškoje pašto komandoje yra laiškininkių. Štai perrašau malonios inteligentiškosios mūsų pašto viršininkės ranka tuoj tuoj po Naujamečio šventimų rašytą raštelį, nepaisant nė...


Viešnia iš Vilniaus, pasivaikščiojusi mūs Virbališkės gyvenamojo rajono Saulėtekio taku, žaliomis Taikos, Sodų gatvėmis, grįžusi pietums emocingai išsakė savuosius įspūdžius. „Kokie turtingi jūs čia, Palangoje, esat: aplinkui lanku ėjau ir suskaičiavau net tris visur Lietuvoje, o ypač sostinėje ir kituose didmiesčiuose visiems tėveliams ypatingai...


Nepaisant didelio krūvio mokyklose, daugiau kaip pusė Palangos senosios gimnazijos moksleivių užsiima popamokine veikla. „Yra tokių vaikų, kurie suspėja visur. Jie eina dainuoti, lipdyti ar muzikuoti, šokti – jie kaip vijurkai sukasi visur“, – nuomonę išsakė Palangos moksleivių klubo direktorės pavaduotoja ugdymui Vanda Juodikienė.


J au antrus metus Palanga vilioja ir nemokamu internetu viešose miesto erdvėse – Palangos centrinėje aikštėje, skvere prie paminklo generolui Jonui Žemaičiui, Jūratės ir Kastyčio skvere, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje ties parodų paviljonu „Kupeta“.  „Palangos tilto“ žurnalistė atliko žurnalistinį tyrimą: nešina kompiuteriu, pasileido...


,,Aš iš tų, kuris spėja visur!“

Živilė Karevaitė, 2010 12 29 | Rubrika: Miestas

Antanui Mikalauskui dar tik septyniolika, bet jis jau buvo akis į akį susitikęs su europarlamentaru Rolandu Paksu, Palangos meru Vytautu Stalmoku bei Palangos miesto švietimo skyriaus vedėja Laima Valužiene. Jis – n-iolikos veiklų organizatorius, aktyvistas, iniciatorius.


Degalai senka stovint – kai lauke šąla, tenka pasišildyti užkūrus variklį. Juk prieš akis – kelios stovėjimo ir nesibaigiančio laukimo valandos. Klientai dėl taksi nesimuša. Nesimuša jau seniai. Kaip sakoma, dabar žmogus lyjant, sningant ar griaudžiant, verčiau eis pėsčias – tingių klientų laikai jau tolima praeitis.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius