„Mes esam vieno kraujo ir vienų kepenų“

„Mes esam vieno kraujo ir vienų kepenų“

Rasa GEDVILAITĖ, 2011 07 01

Atėjęs į pasaulį vaikelis – didžiulė dovana kiekvienai jo laukusiai šeimai. Šventojiškiai Dagiliai prieš aštuonerius metus susilaukė trečiojo vaiko – sūnelio Motiejaus, kuriam teko išgyventi itin sunkius išgyvenimus. Gimusiam mažyliui buvo diagnozuota gyvybei pavojinga liga – tulžies latakų atrezija, kuomet tulžies skystis nenuteka iš kepenų ir ima jas ardyti. Neveltui mama Jolita paminėjo, jog Motiejaus vardas iš hebrajų kalbos išvertus reiškia „Dievo dovaną“. Motiejus – pirmasis Lietuvoje vaikas, kuriam išgyventi padėjo dalies mamos kepenų persodinimas. Praėjo šešeri metai nuo transplantacijos, o vaiko, kaip ir mamos, savijauta atsispindi veiduose – jie atrodo laimingi. „Dabar vėl girdim, jog artėja itin sunkus ruduo, ekonominiu atžvilgiu, tačiau viskas išties atrodo lygu nuliui, jei tik būsim visi sveiki“, - nusišypsojo optimizmo nestokojanti J.Dagilienė.

 

Pagalbos – į Briuselį

Mažasis Motiejus tapo itin garsiu berniuku, tarsi kelrodė žvaigždė, rodanti kelią likimo draugams. Kaip priminė prieš šešerius metus vykusius įvykius mama Jolita, jiems tąkart galvoje sukosi vienintelė mintis, jog reikia gelbėti savo mažylį, nors Lietuvoje tokios pagalbos suteikti negalėjo. Vaikams transplantacijos Lietuvoje neatliekamos, tad šeima nukeliavo į Briuselį.

„Pamenu, kaip man į rankas pateko laikraštis, kuriame kaip tik rašė, jog Italijoje tėvas tapo donoru savo vaikui, tuomet iškart kilo mintis, jog išeitis yra“, - papasakojo apie tuometinį prasidėjusį žygį J.Dagilienė.

Kaip atskleidė moteris, paprastai tokiems vaikams, kaip jų gimusiam mažyliui, prognozuojami vos devyni mėnesiai gyvenimo, o kartais ir mažiau. Lietuvoje medikai atlieka operaciją, kuri padeda sulaukti nuo dviejų iki penkerių metų amžiaus, kuomet jau galima ir transplantacija. Motiejui, sulaukusiam dviejų metukų, buvo atliktas kepenų persodinimas Briuselyje. Būtent čia dabar Motiejus turi lankytis reguliariai, pradžioje dažniau, dabar rečiau – kartą per metus.

 

Kurpti planai

Tuomet Dagiliai vaiko gelbėjimo vieta išrinko Briuselį, o ne itin didelis pasirinkimas ir buvo. „Šiuo metu daugelis vyksta į Lenkiją. Čia taip pat sėkmingai vykdoma transplantacija. Anuomet mums nedavė ten tiek išgyvenamumo procentų. Situacija gerokai pasikeitė, girdėjau, jog ten ėmė darbuotis ir iš Briuselio atvykę gydytojai“, - apie atsiradusias galimybes papasakojo J.Dagilienė.

Turbūt net nekyla abejonių, tokiai operacijai tenka atseikėti nemenką sumą pinigėlių. Tai patvirtino ir mažojo Motiejaus mamytė. Transplantacija kainuoja 85 tūkstančius eurų. Laimei, visu šimtu procentų operaciją kompensavo Ligonių kasos.

„Pamenu, kai svarstėm, kaip gelbėti vaiką, pirmiausia, galvojom, jog reikės vertėjo. Supratom, jog reikės pinigų, svarstėm apie galimybę pasiimti paskolą, bet net nenumanėm, kiek galėtų kainuoti operacija“, - pasiryžimą viską daryti vardan sūnaus atskleidė Jolita.

 

„Viskas bus gerai“

Briuselyje šeimai teko gyventi keturis mėnesius, per kuriuos šventojiškiai ne tik išgyveno savo asmeninę dramą, bet turėjo progą išvysti ir kitų. „Kaip tik buvo rusų šeima, mama taip pat buvo donorė savo vaikui. Mačiau, kaip ji jautėsi po operacijos, mačiau, jog jai labai skaudėjo, nors gydytojai užtikrino, kad donorai nemiršta, savos operacijos metu buvo kilę visokių minčių, kad galiu tapti tuo pirmuoju mirusiu donoru“, - dabar su šypsena prisiminė anuometinius įvykius J.Dagilienė, pripažinusi, jog vis dėlto ji kur kas greičiau sveiko nei minėtoji rusakalbė. Kaip prisiminė Jolita, turėjo galimybę susipažinti su šeima, kurios vaikelis po transplantacijos gyveno jau penkerius metus. „Tuomet man atrodė, jog tiek daug, o štai, Motiejui po operacijos jau praėjo šešeri, dabar man atrodo, tiek mažai“, - prabėgusį laiką įvertino moteris.

Nors, kaip atskleidė Jolita, nejautusi nei menkiausios baimės dėl turėjusios vykti transplantacijos, ją „užčiuopusi“ tik likus dviems savaitėms. Visgi niekas neatbaidė pasiryžimo. „Turim ir nuotrauką, kurioje mes su Motiejum susikabinę rankom gulim lovose. Dabar aš juokiuosi, jog mes esam vieno kraujo ir vienų kepenų“, - nusišypsojo, žvelgdama į savo sūnų šventojiškė.

Optimizmo šaltinis, iš kurio sėmėsi visa šeima laukimo laikotarpiu, kaip atskleidė moteris, buvo nuolatinis „viskas bus gerai“ matymas. „Aš ir dukterims visuomet kartojau, kad ir kokios mintys belįstų, visuomet priešais reikia pamatyti užrašą, jog „viskas bus gerai“, tad kartais ir mane ėmus apnikti negeroms mintims, jos man tai primindavo“, - atskleidė itin svarbią paslaptį Jolita.

 

Belgai išties ramūs

Žinoma, šeimai teko savo akimis išvysti, kokie skirtingi kitų tautybių žmonės. Apmaudžiausiai šventojiškiai priėmė faktą, jog Briuselyje iki šiol jie nesupranta, jog Dagiliai atvykę iš Lietuvos, jiems vis atrodo, jog rusai, lenkai ar geriausiu atveju, latviai. „Sakiau, dabar kai važiuosim, užsikabinsim lentelę „Lietuva“, - pajaustą patriotizmo jausmą atskleidė J.Dagilienė.

Vieni iš labiausiai įsiminusių tautybių buvo žydai. Tad moteris papasakojo, jog jei ištinka kokį žydą bėda, tai jam visi jų bendruomenės nariai atskuba į pagalbą ir dar tokius patogumus suteikia, jog ligoniai panorsta gydytis labai ilgai, mat malonumų nestinga. „Bet juk ir lietuviai svetur tampa tokie vieningi“, - pastebėjo šventojiškė.

Tiesa, tai, jog posakis „ramūs kaip belgai“ – teisingas, įsitikino ir Dagilių šeima. „Mes atvykom transplantacijai, su vaiku ant rankų, kuris jau galėjo būti ir miręs, o jie ramiai  mums pareiškė, jog teks palaukti mėnesį. Bet sulaukėm ir savo eilės, sėkmingai“, - prisiminė dar vieną tautiškumo bruožą Jolita.

 

Geltona šviesoforo šviesa

„Dabar mes švenčiam du Motiejaus gimtadienius, vienas jų – birželio 18 dieną, o kitas – lygiai po savaitės, kuomet jam buvo atlikta transplantacija. Tuomet pamenu, buvo trečiadieniai, šiemet taip pat sutapo, jog trečiadieniai. Statėm krepšinio lentą, mes ir sportuojam“, - apie padvigubėjusias šventes papasakojo ponia Jolita.

Motiejus, kaip ir jo mama, praėjus šešeriems metams, jaučiasi puikiai. Tai patvirtina ir jų negęstančios šypsenos. Nors, kaip patikino šventojiškė, skųstis nėra dėl ko, tačiau  visgi kur kas atidžiau vertinama Motiejaus sveikata. Tai praneša pagelsvėjusi Motiejaus odelė. „Atrodo, viskas gerai, nesiskundžiam jokiais itin dideliais pokyčiais, tačiau atsargumas – didesnis, dabar visuomet tenka gyventi taip, tarsi būtų įjungta geltona šviesoforo šviesa“, - teigė pašnekovė.

Vaikas gyvena visavertį gyvenimą. Šiemet baigė pirmą klasę, išdidžiai pranešdamas, jog jau eis į antrą. Klasėje mokosi aštuoni vaikai. Kaip papasakojo mama, išgirdęs, jog tėvelis klausosi „Pink Floyd“ dainų, susiradęs ir paklausęs, pamėgo ir Motiejus. „Dabar norėtų išmokti mušti būgnais, bet muzikos mokykloj to nemokoma, tad dar nežinia, pasuks muzikavimo keliu Motiejus ar ne“, - naująją sūnaus aistrą apibūdino mama.

Kaip papasakojo J.Dagilienė, teko atsisakyti tik greipfrutų, kurie gali turėti neigiamos įtakos, sąveikaujant su kasdien geriamais vaistais, slopinančiais organo atmetimo reakciją. „Tačiau, kai aš pagalvoju apie tuos vaikus, kurie serga diabetu ir negali jokių saldumynų valgyti, tai mūsų bėda – labai menka“, - nusišypsojo Jolita, atskleidusi, jog Motiejus gali mėgautis ir visais vasaros malonumais, nejausdamas diskomforto.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



motiejus 2013-05-03 21:29 (dagiss@takas.lt / IP: 86.100.111.124)
ir galit komentuoti

motiejus 2013-05-03 21:28 (dagiss@takas.lt / IP: 86.100.111.124)
labai geras liuks bet nereikia tiek liudnumo

Taip pat skaitykite

„Palangos tiltui“ pavyko pašnekinti dar vieną mamą, iš kurios vaikas neseniai buvo atimtas Palangos miesto savivaldybės socialinių darbuotojų iniciatyva. Laima (vardas pakeistas, vardas ir pavardė redakcijai žinomi) įsitikinusi, kad išlietas jos pyktis socialinėms darbuotojoms ir išsakyti jos žodžiai, kad pakels prieš save ir savo vaiką ranką...


Palangos senosios gimnazijos trečiokė Austėja Mikutytė – pirmoji palangiškė, per 10 metų patekusi į Nacionalinio diktanto finalą. Mergina tvirtina, kad gimtosios kalbos pagrindus ji įgijusi dar besimokydama pradinėje mokykloje.  


Vilkijos – Ariogalos žvyrkeliu, o paskutiniaisiais metais – nors siauručiu, bet pagaliau asfaltuotu „greitkeliu“ per mažne 68 metus esu ne tik pervažiavęs autobusais, dar pokario „Pirmūno“ kolūkio „polutarkomis“, „Gazikais“, „Moskvičiais“, šeimos „luksiniu“ „Žiguliuku“, didelę dalį arkliuku...


Artėjant vienai iš pačių gražiausių pavasario švenčių – Motinos dienai – mintys skrieja pas mamas. Būti motina – neabejotinai prasmingas ir pasiaukojimo reikalaujantis kelias, tačiau džiaugsmo ir ašarų kiekvienai mamai Dievulis atseikėja skirtingai. Vienintelė palangiškės Inos Sudimtienės dukra Danielė – ypatingas vaikas. Nors supantį...


Šiandien Šventojoje gyvenantis beveik dvylikos metų Motiejus – sportiškas, muzikalus, gražus, gyvenimu besidžiaugiantis vaikas. Jo nepažįstantieji vargiai galėtų pagalvoti, jog kūdikystėje berniukas buvo pasmerktas nesulaukti pirmojo savo gimtadienio – Lietuvoje pagalbos jam nebebuvo. Jau beveik dešimt metų praėjo nuo tos dienos, kai, vaikui...


Pagal suvartojamo alkoholio kiekį pirmaujame Europoje. Daugeliui tai nieko nesakanti frazė. Tačiau, kai įvyksta konkretaus žmogaus mirtis ar iškyla grėsmė jo gyvybei, statistika tampa labai gerai suvokiama. 18-mečiui diagnozuota kepenų cirozė kelia diskusinius klausimus – kokios grėsmės slypi nekaltuose „sidruose“, kokius kiekius išgeria jaunimas, jei nuo...


„Niekada nesiskundžiau – gal todėl Dievulis man ilgą, nors ir nelengvą gyvenimą nuskyrė. Jūs man palinkėjot sveikatos – ir aš jums jos linkiu. Ir gyvenkit ilgai, kaip aš, ir dar ilgiau – iki šimto metų“, – spalio penktąją atvykusiems ją pasveikinti su devyniasdešimtmečiu svečiams sakė palangiškė Stefanija Ragainienė.


Kaip vasaros sezonas prabėgo artimiausiai Palangos kaimynei Šventajai? Kokių permainų reikia miesteliui? Kokiomis nuotaikomis gyvena Šventosios seniūnas Eugenijus Čilinskas? Tai bandėme išsiaiškinti nuvykę pas seniūną E. Čilinską į svečius.


Atėjęs į pasaulį vaikelis – didžiulė dovana kiekvienai jo laukusiai šeimai. Šventojiškiai Dagiliai prieš aštuonerius metus susilaukė trečiojo vaiko – sūnelio Motiejaus, kuriam teko išgyventi itin sunkius išgyvenimus. Gimusiam mažyliui buvo diagnozuota gyvybei pavojinga liga – tulžies latakų atrezija, kuomet tulžies skystis...


Svarbiausias klausimas: kaip išgyventi?

Dalia JURGAITYTĖ, 2010 01 27 | Rubrika: Miestas

Palangos miesto savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų bei Švietimo, kultūros ir sporto  komitetai pradėjo svarstyti šiųmečio biudžeto programas. Šįsyk su švietimo ir kultūros programų asignavimų valdytojais po kaulelį narstytas kiekvienas mokesčių mokėtojų litas, skirtas biudžetinėms įstaigoms išlaikyti bei įvairioms programoms įgyvendinti.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius