Mes ieškojome Šavelio, o Rimas šnekino Tadą Blindą

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 09 14
Mes ieškojome Šavelio, o Rimas šnekino Tadą Blindą

Šį optimistišką vyruką, nepasimetantį sudėtingiausiose gyvenimo situacijose „filosofiško sarkazmo“ menininką prisimenu dar iš 1965–1966 metų Vilniaus universitete, kai visad besišypsantis aukštaitis Rimantas Šavelis „šienavo“ žiūrovų aplodismentus ir simpatijas aktų salėje, būdamas studentiškos agitmeninės brigados „FAKTAS“ lyderiu. „Kaifavom“ visi, vos ne „vašką“ iš juoko į kelnes leisdami, kai Rimas „skaldydavo juokų malkas“, pliekdamas net nekritikuotinas tarybinio gyvenimo ir studentijoje kerojančias negeroves – „ibici – mici“, tikras Nikulinas ar Čaplinas“. Tačiau R. Šavelis netapo Valinsku. Gal jo kūnas kada nors ir pasigėrė, bet siela visur ir visada išliko blaiva, broliška. Rimantas nevadovavo ir satyriniam žurnalui „Šluota“. Šavelis arba „Šaveljė“ apskritai niekam nevadovavo, nes jis turi šaunią žmoną. Toli žinomas rašytojas visad ir visur garsėjo kaip etiškas, tolerantiškas taikdarys. Net pamenu tada, kai jų namų kieme gležnas pažiūrėt Petras Dirgėla, žemaitiškai neatlaidžiai bandydamas įpiršt savo poziciją vienu mostu man išplėšė visus iki vieno baltinių „guzikus“, (tu, Gedka, geriau ir giliau rašysi, kai gyvenimas įspirs tau į subinę – tau viskas perdaug gerai sekasi) Šavelis abu paglostė, paramino ir atgal į trobą suvadino: „Vyrai, kursiokai, nediskutuokit, kol neišgėrėm viso vyno – rytas dar toli!“
Paskui prisimenu, kai jis dirbo „Lietuvos pionieriuje“. Ten visi pasitikėjo Rimantu ir daug gero linkėjo, kai Šavelis išvažiavo į kino scenaristų studijas Maskvoje. Ak, tiesa, jo kukliame kambariukyje dar studijuojant, tai buvo Dzeržinskio gatvėje Vilniuje, sykiu su kambariokais – poetais, lituanistais, dabar a.a Remigijum Gražiu ir Vidu Marcinkevičium, mano pirmos stipendijos proga „patvarkėm“ gal trejetą buteliokų rusiškos degtinėlės, (vienas visad – tik pradžia!) todėl ir nesušalau grįždamas per apšalusį gruodžio tiltą, nuo kurio neseniai „nukabino“ tarybiškas, jau nebe visiems patinkančias bronzines skulptūras.
Ne visada alkoholis blogai. Ne visada reikia būti abstinentu. Abstinentus ignoruoja, apeina, apvažiuoja, šalinasi kaip kokio smailiailčio „stukačiaus“, nes per „vyno sielą daugumai mūs pasaulėnų ir susikalbėt miela“.
1975 m. gegužės 30-ąją Kelmėje, kur buvo sykiu su pačiu pirmuoju premijuotuoju Ušnėnuose 1965 metais Juozu Baltušiu, jau įteikus Žemaitės literatūrinę premiją, R. Šavelis, man mirktelėjęs tarstelėjo: „Be..., kiek daug laiko pragėrėm, jau galėjo tų knygų daugiau būt prirašyta“. O savo romano „Dievo avinėlis“ priešlapyje jis užrašė: „Gediminui, apžavėjusiam mano žemietę. Prašom daugint giminę ir naikint (pats žinai „ką“) – Rimantas.“
O štai iškilaus lietuvių literatūros tyrinėtojo, pasišventėliškai valingo spaudos darbininko, kritikos leidėjo Stasio Lipskio vertinimai: „Prozininkas, rodos, nesivaiko knygų skaičiaus, o antra vertus, dirba ne tik prozos žanre. Pagal jo scenarijus pastatyti televizijos meniniai filmai „Tadas Blinda“, „Žemė maitintoja“, kartu su P. Dirgėla parašytas scenarijus meniniam kino filmui „Arkliavagio duktė“.
Visoje R. Šavelio kūryboje – tiek prozoje, tiek kino dramaturgijoje – žvilgsnis pirmiausia krypsta į kaimą. „Aš didžiavausi ir dabar tebesididžiuoju savo kaimu“, – tai rašytojo autobiografijos žodžiai. Koks kaimas šiandien? Kaip jį veikia naujos permainos? Atsakydamas į šiuos klausimus R. Šavelis neseniai rašė: „To kaimo, kuriuo didžiavausi, jau nebėra. Liko tik jo pavadinimas ir palei vieškelį penkios trobos su dviem senukais jose. Esu laimingas, kad vienoje tų trobų tebegyvena ir mano tėvai. Permainos jau praūžė, nusinešdamos jaunimą į miestus, postiprį senimą į gyvenvietę, atsivaikščiojusius dienų žydėjimą – į kapus. Dabar čia pavasariais išerdvėjusiuose laukuose gaudžia traktoriai, vasarų atokaitoje plačiai siūruoja javai, pradulka mašina, o žiemos pavakariais, kai tamsa prislegia baltą Nemunėlio slėnį, ilgam nurimusią apylinkę skalsina iš kaimynų kylantis dūmas. Ir kol jis dar kyla, kol aš jį užuodžiu gyvendamas svetur, tol nesijaučiu vienišas“.
Kaimo – vakarykščio ir šiandieninio – realijos ženklios R. Šavelio prozoje. ekspresyviu vaizdingumu, poetinėmis detalėmis, metaforiškais vaizdais nutapytų kaimo žmonių grožis atsivėrė jau pirmoje R. Šavelio apsakymų knygoje „Palei žalią krantą“ (1970). Debiutavęs kartu su B. Radzevičium ir V. Brazausku (visų pirmosios knygos išėjo viename aplankale), R. Šavelis jau tada įrodė savo neeilinį pastabumą, mokėjimą kurti charakterį, tapyti reljefiškus kaimo buities vaizdus. Kaip daug žadanti gairė prozininko kelyje buvo įvertinas vienas geriausių rinkinio apsakymų „Tikėti ir gyventi“, apie kurį rašytojas M. Sluckis rašė: „Yra čia ir žmogus, ir nelengvas jo likimas, ir veržimasis į prasmingą gyvenimą, nepaisant užgulančio slogučio. Juzė ir Ilona tarsi iš medžio išskaptuotos figūros, tačiau jų balsai skamba iš paslapties, iš to rūkelio, kuris faktų ir socialinių štrichų sumą paverčia daugiaprasmiu kūriniu“ (iš „Žuvėdros“ leidyklos vadovo Stasio Lipskio šio teksto autoriui dedikuotos knygos „Nuo kaimo iki miesto“).
Šis istoriškai linksmas, o širdies gelmėse jautrus aukštaitiškas rašytojas jaudinančiai savo knygoje įprasmino pažintį su visiems mums savaip brangiu, jausmiškai artimu poetu Paulium Širviu. Ir jau net žemaičiai Žemaitijoje aiktelėjo, kai Lietuvos televizija vakarais pradėjo rodyti Šatrijos priekalnes bei žvengiantį žirgą ir pamatydavom užrašą „Tadas Blinda“.
Kai prisimenu tą populiarų serialą, kai pervartau knygą „Tadas Blinda“, mintim pasiunčiu į Vilnių „SMS Rimui Šaveliui nuo Palangos Gedimino“: „Rimai, gali ramiai neberašyt, paminklas pasistatytas, „vigadykis“ iki 100 metų, galvos sau „makulatūrine veikla“ nesukdamas. Ramiai“.
Kelmės, Šaukėnų, Gelgaudiškio, Čekiškės, Kulautuvos, Palangos, Telšių, net ir Alytaus, Vilniaus ir gimtojo R. Šavelio „Pondele“, „Panemūne“ gyventojai 1973 metais „Tado Blindos“ per televiziją rodymo dienomis, metę darbus, net šventimus – gėrimus „prikepdavo – prisvildavo“ prie minkštasuolių ar kėdžių 90 procentų LTSR namų. Tai bent! Ne paslaptis – ir aš „Komunistinio žodžio“ redakcijoje Antanui Rukui ir Raimundui Mikalčiui, Kaziukui Aleknai ir Pranui Ulskiui, spaustuvėje, kurią vadinom „drukarne“, Kęstukui Lukošiui prie vyno LLKJS Rajono komitete pasididžiuodavau, kad panašų vyną Vilniuje „žiloje jaunystėje“ esam plempę su ne bet kokiais gatvės „švancais“, bet su „karo vyrais“ – rašytojais Paulium Širviu, Petru Dirgėla, Romu Sadausku, Vitu Žvirdausku, Viktoru Brazausku, Romu Gramausku, Alvydu Pocevičium ir net pačiu „Tado Blindos“ sumanytoju, scenarijaus rašytoju Kino studijoje Rimantu Šaveliu. Čia dera priminti, kad dirbant, gyvenant Kelmės rajone, važinėjant iki pačios Luokės, Šatrijos, Gaulėnų, Užvenčio, Vidsodžio, Ušnėnų apylinkių su žurnalistinėm užduotim, kalbantis su vietos valstiečiais, net senukais teko pajusti, kad R. Šavelis, kaip reta, sukūrė tokį įtikinamą didžiojo reketininko – plėšikėlio portretą, kad jis buvo „išbalintas“ iki nerealaus paprastų žmogeliukų, darbo klasės gynėjų, kad šie niūniuodami „Mes, razbaininkėliai Bivainės miškų, kurių nepakorė ant sausų šakų“ šių eilučių autoriui kuo sąžiningiausiai įrodinėjo, kad „Tadas Blinda“ gyvas ir šiandien, o Vytautas Tomkus – tai jo nepagaunamojo slaptavardis. Pats aktorius štai ką sakė: „ – Ne paslaptis, kad geriausiai esate žinomas kaip filmo apie Tadą Blindą pagrindinis personažas. Ar neapmaudu, kad daugelis akcentuoja vieną jūsų vaidmenį, o kitus tarsi ir pamiršta?
– Ne. Vieni vaidmenys buvo geresni, kiti – prastesni. O šis, matyt, publikai buvo įsimintiniausias ir mylimiausias. Aš jį irgi gerbiu, myliu ir vertinu“.
Rašytojas R. Šavelis knygos „Tadas Blinda“ (V. „Vyturys“, 1987 m.) pabaigos žodyje parašė taip: „Skaitytojas, palyginęs „Tado Blindos“ romano trečiąją dalį su to paties pavadinimo televizijos filmu (pastatytu 1973 m.), be abejo, aptiks siužetinių neatitikimų. Jie atsirado nebūtinai autoriaus valia. Kitokius siužeto vingius pasiūlė keli Tado Blindos biografijos faktai, kurie iki tol man nebuvo žinomi. Gaila, nieko nepavyko patirti apie Tado Blindos gyvenimą 1863 metais, nors garsųjį plėšiką, pavyzdžiui, mini V. Mykolaitis-Putinas savo „Sukilėliuose“. Turiu vilties, kad istorikai labai nepyks, kam į sukilėlių gretas atvežiau ne visai padorų ir ne itin sąmoningą personažą – arkliavagį Tadą Blindą.
Kas ieškotų analogijų su G. Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“, tam galėčiau nurodyti vienintelį epizodą – priesaikos sceną prie Dedervinės pušies, nors patį tekstą ir priesaikos turinį iš esmės pakeičiau.
Luokės apylinkių skaitytojai tikriausiai stebėsis, kodėl knygoje neminimi tikrieji Biržuvėnų dvaro šeimininkai? Taip, romano veiksmo metais Biržuvėnuose gyveno dvarininkai Gorskiai, bet man verktinai reikėjo tame dvare įkurdinti poną Gruinių ir jo šeimą. Turėdamas galvoje, kad pasakojimas nėra dokumentinis, ryžausi minėtajai paklaidai.
Šia proga noriu nuoširdžiai padėkoti didžiausiam pagalbininkui, man leidusiam naudotis savo sukaupta medžiaga apie Tadą Blindą, pirmajam romano skaitytojui ir kritikui, buvusiam Telšių kraštotyros muziejaus direktoriui Jonui Andrusevičiui“.
Mielas Rimai, kai 2015-08-15 su tavo „zemlioke“, mano žmona jau 44 metus Vlada Marija, gimusia irgi šalia Pandėlio, lankėmės Telšiuose, girdėjom, kad čia prie Masčio, kada nors bus paminklas ir Tadui Blindai.
O apie save patį ir gyvenimą, studijas Vilniuje, Maskvoje 1942 m. sausio 10-ąją gimęs kino scenaristas, rašytojas R. Šavelis, pelnytai įvertintas klasikės Žemaitės literatūros premija (1975 m.) už pačią pirmųjų novelių knygą „Palei žalią krantą“ knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (1977 m.) savo talento gerbėjams atskleidė tokią „autentiką“: „Jei Steponiuose neapvogs, o Paliepy neprimuš, būsi laimingai nusigavęs į Rokiškio miestą, – taip būdavo kalbama apie mano gimtąsias vietas. Todėl suprantama, kodėl aš didžiavausi ir dabar tebesididžiuoju savo kaimu, nors tikro vagies, reikia prisipažinti, iki šiol taip ir nesutikau. Matyt romantiškos prigimties žmonės čia bus gyvenę ir klestėję gerokai prieš mano atėjimą į šį Aukštaitijos kampelį.
Taigi, kaip jau sakyta, gimiau Steponių kaime (tatai atsitiko 1942 metais per sausio mėnesio šalčius), dabartiniame Rokiškio rajone, prie dulkėto vieškelio, nuo kurio, žiūrint į pietus, atsiveria Nemunėlio vaga ir lankos, o pasisukus į šiaurę, matai iki pat Latvijos kalvomis ir durpynų miškais kuprojantį horizontą.
Pirmas pats didžiausias miestas buvo Panemunio bažnytkaimis su trimis įžymybėmis: bažnyčia, spirito varykla ir aštuonmete mokykla. Visas minėtas įžymybes ištyriau nuodugniai, o dvi paskutiniosios paliko gilius ir neišdildomus įspūdžius, nes pažinimo vaisiai, pasirodo, kartais iš tikrųjų būna saldūs. Iš to išeina, kad panemuniečiai man visada buvo ir liks pirmi mokytojai, patarėjai ir prokurorai.
Paskui atėjo dviračio gadynė, kurios ir dabar kartais labai labai pasiilgstu. Tai jis mane vežiojo į Pandėlio vidurinę per žiemos speigus, per rudens vėjus ir pavasario polaidžius, vežiojo jis mane ir klaidžiais vasaros takais po gegužines, kur, aukštaitiško ūpo pagautas, smagiai klykavo akordeonas, ir padūmavusiomis Nemunėlio pakrantėmis ankstyvais paryčiais, kur taip tyliai ir pasalūniškai spanksodavo tarp lūgnų meškerės plūdė.
Tas pats dviratis parvežė į Steponius rajono laikraštyje išspausdintus eilėraščius (aišku, apie meilę ir mirtį), o vėliau ir brandos atestatą.
O prieš tai gerokai apdaužiau nuosavus krumplius ir sulaužiau valdišką traktorių (tėvams buvo iškilusi rimta grėsmė netekti pieningos karvės), kol baigiau mechanizacijos mokyklą ir įgijau kombainininko, šaltkalvio ir plataus profilio traktorininko specialybę, kuri suprantama, labai pravertė, studijuojant universitete lietuvių kalbą, o Maskvoje – sprendžiant pasaulio kinematografo uždavinius. Užtat dabar su pavydu prisimenu tuos laikus, kai galėdavau užmigti milžino miegu kabinoje šalia savo porininko, traktoriui riaumojant visu smarkumu ir šokinėjant per dirvono akmenis“.
Post scriptum
Mainos „ormainos“
Ir dantys išsisukę,
Likim, Rimai, „blindiškai“ padūkę.

Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Mes ieškojome Šavelio, o Rimas šnekino Tadą Blindą

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 09 14 | Rubrika: Nuomonės

Šį optimistišką vyruką, nepasimetantį sudėtingiausiose gyvenimo situacijose „filosofiško sarkazmo“ menininką prisimenu dar iš 1965–1966 metų Vilniaus universitete, kai visad besišypsantis aukštaitis Rimantas Šavelis „šienavo“ žiūrovų aplodismentus ir simpatijas aktų salėje, būdamas studentiškos...


Šventosios švyturio šviesa – jau pusę amžiaus

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 10 | Rubrika: Sveikata

Lietuvoje stovi keturi jūriniai švyturiai – Klaipėdoje, Nidoje, Juodkrantėje ir Šventojoje. Pastarasis skaičiuoja jau šeštą dešimtį, tačiau iki šiol jūroje besiblaškantiems moja nuo kranto šviesomis. Vėjuotą ketvirtadienio popietę aplankytas jūreivių palydovas romantiškai žvelgė į tolį.


Sėkmingas palangiškės startas Korėjoje

Romualdas RIMA, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Senosios gimnazijos dešimtokė Emilija Rukšėnaitė vis dar gyvena įspūdžių, kuriuos parsivežė iš Pietų Korėjos, nuotaikomis. Praėjusių metų gruodžio pradžioje mergina dalyvavo  Pietų Korėjoje  Changwon mieste vykusioje 5 – ojoje tarptautinėje jaunimo mokslo olimpiadoje. Palangiškė buvo viena iš šešių šalies moksleivių, atstovavusių Lietuvą.


Kainų spyris keliaujantiems

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Iš po Naujametinių kaukių į dienos šviesą išlindo mūsų naujos valdžios sprendimai. Abejotini ar ne, po sausio pirmosios jie tapo realūs. Kainos kandžiojasi, šokinėja ir gąsdina.


Valdžia pamalonino didžiausias kurorto įmonės

Dalia JURGAITYTĖ, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Paskutiniosiomis praėjusių metų dienomis posėdžiavusi kurorto valdžia, nepaisant sudėtingos ekonominės situacijos, nusprendė suteikti mokesčių lengvatas, kurių prašė savivaldybės teritorijoje registruotos įmonės.


Kasmet  Savivaldybės biudžetinių įstaigų ir organizacijų vadovai skatinami personaliniais priedais prie atlyginimų. 50 proc. dydžio priedai buvo skiriami Palangos ir Šventosios kultūros, Socialinių paslaugų centrų, Sporto mokyklos, Viešosios bibliotekos, Botanikos parko, Globos namų direktoriams, kurių nustatytas tarnybinis atlyginimo koeficientas skirtingas.


Palangiškiai – už santuoką ir lietuviškumą

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Pirmosios Naujų metų dienos – ne tik žvilgsniui į ateitį, bet ir senųjų metų apžvalgai. Palangos miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje „Palangos tiltas“ kalbėjosi su skyriaus vedėja Vida Buivydiene apie praėjusius metus – vedėja jau kone tris dešimtmečius yra palangiškių gyvenimo pokyčių liudininkė.


Paskutiniajame praėjusių metų miesto Tarybos posėdyje patvirtintas kurorto Savivaldybės trejų metų strateginis veiklos planas. Tai detalus institucijos darbo planavimo dokumentas, kuriame, išanalizavus situaciją, suformuluoti Savivaldybės strateginiai tikslai, uždaviniai ir priemonės bei numatyti vykdomų programų finansavimo šaltiniai.


Kas saugos mirusiųjų palaikus?

„Palangos tilto“ informacija, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Šiandien 11 val. Klaipėdos apskrities viršininkas Arūnas Burkšas organizuoja pasitarimą dėl mirusiųjų saugojimo ir mirties priežasties nustatymo, kai ikiteisminio tyrimo institucijos tyrimo nepradeda, o mirties priežastis šeimos gydytojui neaiški ir todėl jis negali išduoti mirties liudijimo, problemų.


Būtų tikslinga, kad Kuršių nerijos bendrąjį planą įvertintų UNESCO ekspertai. Apie tai antradienį kalbėta aplinkos ministro Gedimino Kazlausko susitikime su atstovybės prie UNESCO ambasadore Ina Marčiulionyte.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas