„Mokytojas be pašaukimo – tik pusiau mokytojas“

Kitą savaitę, spalio 5-ąją bus minima Tarptautinė mokytojų diena. Tai – džiugi šventė ne tik mokytojams, kuriems tądien skirti šilčiausi žodžiai, bet ir mokiniams. „Tikrai pajustume šventę, jei tądien netektų eiti į darbą“, - šypsodamasi tarė Pradinės mokyklos direktorė Angelina Komarova, drauge su pavaduotoja Nijole Sabaliauskiene pasakodamos, jog Mokytojų dienos proga visgi šventiška nuotaika jaučiama. Užtarnautų atostogų išėję kalbinti mokytojai Jonas Leščinskas ir Faustas Jareckas taip pat mena tuos laikus, kuomet mokiniai skubėdavo į jų vedamas pamokas, patvirtindami, jog šios progos netenka laukti, kad buvę mokiniai prisimintų mokslo keliu lydėjusius vedlius.

Svajoja ne apie mokytojo specialybę

„Kai rinkausi specialybę, tikrai negalvojau, jog tapsiu mokytoja“, - visgi šiuo keliu pasukusi ir sėkmingai jau 30 metų juo žengianti, prisiminė S.Vainiūno muzikos mokyklos direktorė Virginija Marozaitė. Retas kuris dabartinis mokinys svajoja apie šią profesiją, tą patvirtino ir Pradinės mokyklos vadovė. Pasak jos, atliekamos gimnazistų apklausos, išbandančių save mokytojų kėdėse būtent Mokytojų dienos proga, parodo, jog vos vienas kitas atskleidžia norintys ateityje rinktis pedagogo specialybę. „Kasmet gimnazistai atvyksta tądien mūsų pakeisti, jie veda pamokas, tam labai atsakingai ruošiasi“, - atskleidė susiformavusias tradicijas A.Komarova ir pavaduotoja N.Sabaliauskienė.

Su pašaukimu

Pasak Pradinės mokyklos vadovės, būnant mokytoju svarbiausia – mylėti vaikus. „Aš tikrai tikiu, kad mokytojas privalo jausti pašaukimą. Mokytojas be pašaukimo yra tik pusiau mokytojas. Netikiu, jog toks pedagogas gali „uždegti“ kitus“, - savąją nuomonę išsakė ir V.Marozaitė. Abu kalbinti mokytojai – J.Leščinskas ir F.Jareckas – papasakojo, jog mokytojais tapo aplinkybių dėka, tačiau nei vienas iš pareigų nepasitraukė ir virš 40 metų dalinosi savo žiniomis su augančia karta. „Man atrodė, kad labai gerai moku rusų kalbą, o kadangi trūko mokytojų, tai ir ėmiau mokyti, tačiau padirbus vos vienerius metus buvau pakviestas į armiją“, - savo mokytojavimo pradžia pasidalino F.Jareckas, atskleidęs, jog mokytojams pagarbos jau anuomet netrūko – tai buvo vertinama specialybė. Dabar stebėdami, kaip keičiasi mokymo stilius atsirandančių naujų technologijų pagalba, jie regi skirtumą, tačiau nesmerkia nei vienos sistemos. „Dabar itin naudojamasi kompiuteriais, tačiau aš pamenu, kad labiausiai įsimindavau to mokytojo pamokas, kuris mėgdavo įvairiai eksperimentuoti, praktiškai diegdamas žinias“, - savo patirtimi pasidalino J.Leščinskas.

„Mes esame „paskendę“ tarp popierių, tik ir tegalvojam, kad laiku suspėtume užpildyti visus reikalingus dokumentus“, - šiuolaikinio mokytojo kliūtis įvardino N.Sabaliauskienė. Pasak jos, ir be šios papildomos naštos anksčiau mokytojai nedirbo prasčiau. „Vis tiek dirbom, stengėmės, be darbo nei viena nesėdėjom“, - sugrįžusi į ankstesnius laikus patikino pavaduotoja.

Sumažėjo motyvacija mokytis

Kaip prisiminė buvę mokytojai J.Leščinskas ir F.Jareckas, jų mokytojavimo laikais mokinių požiūris į mokytojus skyrėsi nuo dabartinės situacijos mokyklose, tačiau visgi mokytojų tikslas išlieka tas pats – perduoti žinias mokiniams. „Kai mokiau vaikus, tuomet buvo pokario metai, tad labai sunkūs, daug skurstančių šeimų, vaikai anuomet labai stengėsi mokytis“, - prisiminė F.Jareckas. Pasak jo, nekildavo problemų ir su drausme, mokiniai būdavo disciplinuotesni, o apie jokią narkomaniją niekas nebuvo net girdėjęs. Jog didžioji dalis išties norėdavo mokytis, patvirtino ir J.Leščinskas. „Mokiniai anuomet būdavo suinteresuoti baigti mokslus, studijuoti, nes žinodavo, kad gaus darbus pagal savo išsilavinimą, šiuo metu tokios motyvacijos nei mokiniai, nei studentai nebeturi, nes baigę mokslus ir net su aukštaisiais išsilavinimais bet kokį darbą sunku gauti, tad dauguma patraukia į užsienį“, - svarbias aktualijas paminėjo J.Leščinskas.

Kaip pasakojo A.Komarova ir N.Sabaliauskienė, visokių vaikų visuomet buvo ir bus, tai – neišvengiama, tačiau pastebima, jog daugėja „hyperaktyvių“ vaikų. Su problematiškais mokiniais tenka susidurti kiekvienam mokytojui. Tai patvirtino ir J.Leščinskas: „Kitiems mokytis nereikėjo, jiems reikėdavo tik pažymio ir viskas“.

Atgalinės dovanos

„Pirminis procesas, kuomet imama mokyti – išties sunkus, tačiau labai įdomu stebėti, kaip įvedi vaiką į muzikos pasaulį“, - gerąja pedagogo patirtimi pasidalino V.Marozaitė. Sakoma, jog duodantis visuomet gauna dvigubai. Pasak A.Komarovos, didžiausia dovana ta, kad mokiniai sugrįžta aplankyti net ir baigę mokslus, be baimės užsuka į juos globojusių mokytojų kabinetus. „Pas mus mokykloje aš nejaučiu to tikrojo mokyklos kvapo, kuris būna toks įprastas kitur“, - šypsodamasi pripažino Pradinės mokyklos direktorė. Pasak jos, mokinių sugrįžimas – geras ženklas, vadinasi, mokytojai puikiai atlieka savo pareigas. „Aš ir pati jaučiu, jog mūsų mokykloje – labai gera aura“, - patikino ir pavaduotoja. Pasak pedagogių, aplankiusiems mokiniams netenka klaidžioti „prisiminimų labirintais“, kad atsimintų save augantį, nes visi mokinukai užfiksuoti fotografijose. „Mes turim tokią tradiciją – nufotografuojam vaikus pirmoje klasėje, o vėliau ketvirtoje, o nuotraukas kabinam ant sienų, taip mokiniai gali pamatyti, kaip jie per tuos keturis metus pasikeitė. Tai ir yra laikas, kuomet vaikai labiausiai keičiasi“, - gražią tradiciją apibūdino Pradinės mokyklos pedagogės. Jų teigimu, išlydint vaikus liūdesio netrūksta, tačiau prisiminimai išlieka, o ir buvusių mokinių sugrįžimas pradžiugina. Daug prie tradicijų kūrimo prisideda ir mažųjų tėvai, jie aktyviai įsitraukia į bet kokią veiklą, skuba pagelbėti bet kokių renginių metu. „Mažiausieji mokinukai privalo turėti savo namus, nes tarp didžiųjų jie tiesiog išnyksta“, - dar vieną Pradinės mokyklos teigiamą pusę įžvelgė direktorė.

Visuomet tobulėti

„Pirmiausia mokytojas privalo būti smalsus, sąžiningas visame kame, visuomet girdėti vaikus, nebijoti pripažinti, jog suklydo“, - mokytojo savybes vardino V.Marozaitė, patikinusi, jog abipusiame mokymo procese turi būti jaučiamos „jausminės bangelės“. Neneigdamas, kad mokytojo darbas – išties sunkus, J.Leščinskas pabrėžė, jog šiame darbe sustoti negalima: „Privaloma tobulėti, jokiu būdu nestovėti vietoje“.

Už pastangas ir kantrybę visi galėtume padėkoti saviesiems mokytojams, tad su artėjančia Jūsų diena, pedagogai!