Norime daugiau anglų turistų? Daugiau mandagumo, reklamos bei gerų kainų!

„Neseniai buvau Rygoje ir Vilniuje. Miestai puikūs, bet žmonės labai nemandagūs, ypač pagyvenusio amžiaus“, – neseniai man pasakojo solidaus amžiaus anglas, grįžęs iš kelionių po Baltijos šalis. Išgirdęs tokį jo verdiktą labai nenustebau, nors burnoje nemenkas kartėlio jausmas liko. Tai, jog mūsų viešajame gyvenime išliko dar daug stačiokiško bendravimo bei elementaraus buitinio chamizmo, tėra vieša paslaptis. Ir ganėtinai rimta priežastis pasitempti. Tokia pat rimta, kaip ir kai kurie korupcijos elementai viešojo administravimo sistemoje ar nesibaigiančios mažos mergaitės istorijos Garliavoje. Juk ir mūsų Palangoje dar yra nemažai įstaigų, kur būsi sutiktas, jei ne kaip liaudies priešas, tai bent jau kaip nelegalus kokios nors Galapagų salos gyventojas.

Ir jei žmogui, mačiusiam truputį ir sovietinės Lietuvos, ir Vakarų gyvenimo tas valstietiškai lietuviškas stačiokiškumas, ypač paslaugų sektoriuje, dažnai atrodo kaip bravūriškas nuotykis, anglui įspūdis apie mūsų kurortą būtų automatiškai sugadintas. Joks anglas nelenktų taksistui nugaros ir nekeltų savo mantos pats – tuo tarpu  mūsų kurorte dar pasitaiko tokių nemandagių vairuotojų. Nė vienas anglas nepakęstų vienas kitam ant galvos lipančių tautiečių, besistengiančių kuo greičiau įsigrūst į autobusą. Vakarietis itin kreivai pažiūrėtų į nusispjaunantį ant šaligatvio praeivį. O jei dar atsitiktų toks nepavykęs „įvykis“ kaip užstrigęs atrakcionas su anglų turistais juose, pastarieji turbūt niekada nebegrįžtų į Palangą. Ir dar draugams bei pažįstamiems pakuždėtų čia nevažiuot. Gerą įvaizdį sunku sukurti, tačiau daug lengviau jį sugriauti.

Ką anglai žino apie Lietuvą ir kaip ją suvokia? Žino apie mus menkai, ir suvokia kaip buvusią „Rusijos dalį“. „Were you part of Russia?“ („Ar jūs buvote Rusijos dalis?“), – neseniai manęs klausė respektabilios išvaizdos anglė. Pradėjus aiškinti apie tai, jog mes pradėjome griauti Sovietų Sąjungą, pašnekovė ėmė pritariamai linkčioti galva. „Is Lithuania in the European Union?“ („Ar Lietuva priklauso Europos Sąjungai?“), – ribotas žinias savo klausimu toliau demonstravo pašnekovė. Daug anglų nežino, jog egzistuoja nepriklausomos Baltijos valstybės, jog Lietuva ir Lenkija nėra ta pati šalis, kaip ir Latvija su Lietuva. Romano Abramovičiaus turtai, Sibiro meškų įvaizdis ir rusiška „Vodka“ anglams daro daug didesnį įspūdį a la apriori nei menkai žinoma Lietuva. Todėl mažos šalies įvaizdis mums vargu ar padėtų drastiškai padidinti anglų turistų skaičių.

Tad ko Palangai reikia, jog daugiau anglų turistų ir apskritai vakariečių čia atvažiuotų? Pirmiausia, geros reklamos. Pozicionuodami vieno ar kito reiškinio įvaizdį anglai labai puikiai moka mažus dalykus paversti dideliais. Kaip sako lietuvių patarlė, iš musės padaryti dramblį. Britų prekės ir paslaugos „karališkos“, sveikatos sistema „pati geriausia“, futbolas „pats stipriausias“. Dažnai šie epitetai tėra sėkmingai liaudies masėms į galvą įkalti rinkodariniai įvaizdžiai, tačiau jie veikia puikiai. „Tegul veikia protas tavo naudai“ („Get the mind on your side“), – mėgsta kartoti britnikai. Tad labai sėkmingai rinkodaros subtilybių iš anglosaksų mokosi kaimyninės šalys, ypač lenkai. Lėktuvuose vartant kelionių brošiūras dažnai dėmesį patraukia kaimyninių šalių kurortų reklamos. Įtakingo liberalios pakraipos „The Economist“ savaitraščio antroji viršelio pusė dažniausiai reklamuoja laisvąsias ekonomines zonas Makedonijoje, Turkijoje, Gruzijoje. Vengrai, bulgarai ir tie patys lenkai reklamuoja savo istorinius paminklus, kurortus, odontologų bei kitų medikų paslaugas bei nekilnojamąjį turtą. Už Lietuvą skurdesnė Bulgarija pritraukia daug britų turistų bei nekilnojamojo turto pirkėjų. Tenka išvysti ir Ukrainos, dar nesančios Europos Sąjungoje, reklamą. Prieš porą metų vienas rimtas britų dienraštis Palangą pripažino vienu unikaliausių Europos kurortų. Niekuomet neteko girdėti, jog šis išskirtinis faktas būtų pozicionuojamas rimtoje užsienio spaudoje kaip Palangos įvaizdžio dalis.

Antra, joks anglas nemokės daugiau trijų šimtų svarų už visas paslaugas, įskaitant maitinimą bei viešbutį Palangoje už savaitės poilsį žinodamas, jog už mažesnę sumą galės pailsėti Vakarų Europos kurortuose. Dažnai nepamatuotas vietos verslininkų godumas nepadės pritraukti daugiau vakariečių turistų, kurie visada ieško „good deal holiday packages“ („įperkamų atostogų paketų“). Aiškios ir dažnos nuorodos kurorte bent viena vakarietiška kalba, puikus susisiekimas su oro uostu, pramogų įvairovė padėtų pritraukti daugiau vakariečių. Reabilitacinių sanatorinių paslaugų pasiūla anglų pensininkus taip pat sudomintų tinkamai jas parengus bei pristačius. Tačiau kainos neturi kandžiotis. Krizės palietė ir anglus, tad pasakojimai apie svarais-sterlingais svetur besišvaistančius salos gyventojus yra tiek pat realūs, kaip ir norai kiekvieną savaitę laimėti po aukso puodą. Vakariečių turistų pritraukimas į Palangą – tai ne vien geri vietos valdžios bei palangiškių norai, bet ir nuo centrinės valdžios bei įstatymų priklausanti procesų grandinė. Norint ją optimizuoti, visos grandys turi dirbti išvien. Anglosaksiška pozityvaus mąstymo filosofija teigia, jog teigiamai galvodami kažką pakeisti mes esame teisūs. Mąstydami, jog nieko negalime pakeist irgi būsime teisūs. Telieka mums pasirinkti – būti amžinais niurzgliais ar savojo kurorto likimo kalviais.