Gerbiamas mokytojas Jonas Brazdžionis atskleidė, jog eilėraščius jam labiausiai patinka kurti dėl to, kad jie taikliausiai pasiekia skaitytojų širdis.

Gerbiamas mokytojas Jonas Brazdžionis atskleidė, jog eilėraščius jam labiausiai patinka kurti dėl to, kad jie taikliausiai pasiekia skaitytojų širdis.

Pakliuvusiems į sūkurį – nauja Jono Brazdžionio knyga

Rasa GEDVILAITĖ, 2017 08 21

Žinomas mokytojas Jonas Brazdžionis šią vasarą išleido jau penktąją savo poezijos knygą, pavadintą „Į sūkurį pakliuvę“. Kaip prisipažino palangiškis, jau ir nebegalvojęs, kad dar viena jo knyga išvys dienos šviesą, tačiau ją išleisti paskatino neeilinė sukaktis – judviejų su žmona Deimantinės vestuvės. Poezijos knyga tapo tarsi dovana jiems patiems ir visiems aplinkiniams, ieškantiems prasmingų eilių.

Mokyklinė nuotaika – iki šių dienų
„Ką gali tik keli žodžiai... Kartais jie gali apversti ir visą pasaulį. O kelios dešimtys žodžių poezijos puslapyje atveria dar vieną langą, naujas duris į begalinio pasaulio panoramą“, – rašoma knygos pradžioje.
Ir žodžiai išties gali daug, – sako ir pats knygos autorius. Šią knygą rankose palaikyti, ją pavartyti ir atrasti kažką sau artimo jau galėjo ir skuodiškiai, ir pasvaliečiai. Tuose miestuose jau vyko knygos pristatymai, rugsėjį numatyta knygą pristatyti ir palangiškiams. Juk prabėgus vasarai tuomet kurorto gyventojai gali lengviau atsikvėpti ir skirti laiko savo malonumams.
Mokytojas savo eilėmis jau yra palietęs ne vieno širdį. Tai, kad jau yra nemažai jo kūrybos gerbėjų, pripažino ir pats pašnekovas. Jau nekalbant apie mokinius, kurių būta tikrai labai daug, klausiusių literatūrinio mokytojo žodžio. O ir jo kolegų, bendradarbių vaikai, kaip jis pats sakė, jį pamena iki šiol ir mini kaip mokytoją.
„Man labai malonu, kad esu visur mielai sutinkamas, prisimenamas“, – šyptelėjo pašnekovas.
J. Brazdžionis mokykloje pradėjo dirbti 1956 metais, tad visai kitoks laikmetis buvo, visai kitokie mokiniai, kitokie mokytojai ir visa bendruomenė, pripažįsta mokytojas. „Kai išsakydavau kokią mintį mokiniams, dėstydamas literatūrą, pamatydavau, kaip jie kiekvienas savaip suprasdavo esmę. Vaikai anuomet buvo iš kaimo, patyrę siaubingų įvykių vaikai, kurių tėvai kovojo ir žuvo. Siekėme, jog tokie vaikai nepasimestų gyvenimo kely, bet džiaugiuosi, kad mano mokiniai „išėjo į žmones“, neišklydo. Kad ir vakar (kalbėjomės penktadienį,– aut.) man paskambino buvęs mokinys, kuriam dabar 77 metai. Jis papasakojo, kad važiavęs pro Palangą, nutaręs su žmona aplankyti artimųjų kapines. Nepamiršo manęs, skambino, norėjo susitikti, gaila, kad nepavyko, neturėjau po ranka telefono“, – papasakojo mokytojas.
Paklaustas, ar visus savo mokinius mokytojas prisimenantis, jis patvirtino, kad tikrai daugelį prisimena, o maloniausia jam, kad ir jį daug mokinių prisimena. O anuomet mokinių buvo gerokai daugiau nei yra dabar. „Ne visi mokiniai – vienodi, vieni labiau linkę pasipasakoti, prisiminti krėstas išdaigas, kiti – uždaresni. Mokyklinę nuotaiką jaučiu iki šių dienų, nors gal jau reiktų galvoti apie kitus dalykus. Tačiau aš nesistengiu pasinerti į pesimizmą ir tas galbūt savotiškai palaiko“, – atskleidė daugelio prisimenamas mokytojas.

„Per vėlai pabandžiau“
Iš mokyklos, tuomet mokyklos vadovo pareigas ėjusiam mokytojui, teko pasitraukti dėl ligos. „Infarktas mane „išvarė“. Tuomet gydytojas man pasakė, kad taip įvyko dėl įtampos ir pasiūlė nutraukti darbą“, – sunkų gyvenimo laikotarpį prisiminė J. Brazdžionis. Gydytojo jis paklausęs dešimtmetį intensyviai gerino sveikatą. Energingam mokytojui pavyko tvirtai vėl stovėti ant kojų.
Ir kad ir koks bebūtų laikotarpis lydėjęs palangiškį, jis visuomet kūrė eilėraščius. Ne visi, kaip pripažino J. Brazdžionis, anuomet galėjo išvysti viešumą.
„Kai pasiėmęs kartą juos skaičiau, jie man pasirodė visai kitokie. Dvasioje aš tuomet jaučiau ką kita. Pirmojoje knygoje porą tokių eilėraščių aš išspausdinau. Ir tie eilėraščiai mane ir paskatino rašyti. Pabandžiau. Bet per vėlai pabandžiau. Laikas greitai bėga, neturėjau galimybės save tobulinti, nes tas laikmetis savotiškai neleido, dirbau tokį darbą ir dar mano pavardė buvo tokia, kuri visuomet buvo dėmesio centre. Buvau nuolat sekamas, ką aš čia sugalvosiu pasakyti“, – pasakojo J. Brazdžionis.
Keletos knygų autorius atskleidė, jog negalvojęs visai knygų leisti. Jis tiesiog rašė savo malonumui. Kartą savo eilėraščius jis surišo į vieną aplanką ir apsilankęs jį vienas bičiulis pamatė. Jis paskatino: reikia leisti knygą.
„Be abejo, knygą laikyti rankoje yra malonu. Per gyvenimą pasakyta daug kalbų, išreikšta daug minčių, bet tai, kas pasakyta knygoje, išlieka“, – šyptelėjo palangiškis.
Pamalonino širdį ir sūnėno atrasta detalė, kai jis vaikštinėdamas kapinėse ant vieno paminklo atrado iškaltas dėdės Jono eiles. „Jis manęs klausė, ar tai ne mano žodžiai. O aš jau tiek daug prirašęs, kad sunku visus eilėraščius ir atsiminti. Tačiau pavartęs savo užrašus, išties atradau minėtąjį posmelį: „kodėl taip baisiai širdį gelia prie Amžinybės slenksčio juodo. Galbūt todėl, kad trumpas kelias, kad taip mažai šioj žemėj duota“. Ką aš noriu pasakyti: jeigu žmogui pataikai į širdį tiek, kad jis nori juos matyti, tai jau kažką reiškia“, – paminėjo J. Brazdžionis.
Ir išties, kaip pasvarstė mokytojas, tikrai žmogui yra labai mažai duota: mokomasi maždaug 25 metus, padirbi atkarpėlęir jau prasideda senatvinis laikotarpis.

Šiuolaikinis jaunimas – kitoks
Pasiteiravus, kokius labiausiai mėgsta poetas rašyti eilėraščius: būtent tokius, kaip minėta, prasmingus, o galbūt patinka ir smagius, šmaikščius eilėraščius užrašyt, mokytojas Jonas sakė, jog visokių pasitaiko, tačiau visgi paskutinėje knygoje jis didesnį dėmesį skyrė prasmingesniems eilėraščiams, norisi, kad eilėraštis būtų naudingas suprasti ką nors giliau.
„Dabar, kai vartau savo anksčiau užrašytus eilėraščius, kartais aš jų nebeatpažįstu, atrodo lyg svetimi. Tuomet vidinis pasaulis piešė būtent tokį vaizdą. Man kyla minčių, kaip aš galėjau taip parašyti. Šiaip aš visą gyvenimą labai mėgau poeziją, skaitydavau kitų rašytojų eilėraščius savo malonumui, žinoma, ir tuos, kurie buvo reikalingi pamokoms, bet labai keistas jausmas skaityti ir savo. Kaip aš galėjau tiek susikaupti ir parašyti“, – nusijuokė J. Brazdžionis.
Išleidęs penkias knygas poetas parašė jau ne vieną eilėraštį. Jis pripažino, kad kol vieną eilėraštį parašai, šalia būni parašęs jau kokius tris ar keturis. „Nes tas tai netinka, bet mintis tai tinka. Tad vėl galvoji. Bet daugeliu atvejų rašau apie žmones, apie savo buvusius mokinius. Kiek daug esama žmonių su skirtingais likimais. Susitikęs savo buvusius mokinius išgirstu daug sopulių. Kartą gatvėje sutikau savo buvusį mokinį, kuris, dailiai pasakius, mokykloje buvo labai išdykęs, ir jis, mano nuostabai, mane apkabino ir atsiprašė. To užtenka. Jeigu jis pajuto, net ir po daugelio metų, kad aš ne blogo norėjau, o gero, tai – didelis dalykas“, – džiaugėsi mokytojas.
J. Brazdžionis patikino, jog jį labai jaudina tai, kad šiuolaikinis jaunimas renkasi kitokį kelią nei anuometinis. Dabar daug jaunų žmonių pasirenka emigraciją. „Gal po kurio laiko mes net lietuviškai nebesusikalbėsime, – svarstė palangiškis. – O anksčiau mes visai kitokias problemas spręsdavome: kaip mums išgyventi, kokį kelią pasirinkti, kad aš daugiausiai duočiau tėvynei naudos. Anų dienų jaunimas buvo naivesnis. Gal dėl to, kad ir galimybių nebuvo. O ką mes turėjome? Tik sovietinį laikraštį ir radiją, nieko kito. Ir dar klasiką. Sakydavome, Žemaitę skaitau, tai jaučiu, kad gyvenu. O dabar mes skaitome viską. Galime išsakyti savo nuomonę, o anuomet buvo tik viena nuomonė. O vyresnioji karta anų laikų, aš pasakysiu, buvo labai tvirta“.

Daug lieka tarp eilučių
Ar lengva kurti? Poetas patikino, kad lengva nėra, nes nežinai, kaip tau pačiam atrodys užrašytos eilės, ir kaip skaitytojai priims. Be to, kaip minėjo palangiškis, pačią mintį atrandi, tačiau aplink ją negali sudėlioti žodžių. „O aš noriu sudėlioti taip, kad atitiktų ir rimas, ir ritmas. Paprastai baltosiomis eilėmis paprasčiau rašyti, aš taip pat pabandžiau, bet man nelabai patiko. Kolegos man patarė rinktis lengvesnį kelią, bet tas lengvesnis kelias man pasirodė sunkesnis“, – pripažino J. Brazdžionis.
Kelių knygų autorius atskleidė, kodėl jis pasirinko eilėraščius, nors rašė ne tik juos. „Eilėraščiu, tomis keliomis eilutėmis gali išsakyti gilią mintį, dėl kurios žmogus susimąsto, o jeigu romanas, tai jį skaitai, skaitai ilgiausiai ir ieškai to racionalaus grūdo. Galiausiai jį atrandi, bet po kelių dienų. O eilėraštis – čia pat. Taip pat eilėraštyje ne viską pasakai atvirai, daug lieka tarp eilučių, žmogus taip skatinamas mąstyti“, – paaiškino mokytojas.
Paklaustas, ko reikia, jog tinkamos mintys pasiektų žmogų, pašnekovas pabrėžė, jog svarbiausia – būti gerai nusiteikusiam, nebūti piktam, turi būti puikūs santykiai šeimoje. Nors, kaip pokalbio metu paaiškėjo, piktam būti mokytojui niekada ir neteko, stengėsi viską gyvenime daryti be pykčio, tiek darbe, tiek šeimoje. „Džiaugiuosi, kad mudu su žmona taip gražiai nugyvenom 60 metų kartu, neseniai atšventėm Deimantines vestuves. Tarp kitko, ši knyga dėl šios progos ir išvydo dienos šviesą. Tas, kad drauge tiek išgyveni, kad daug patirta įvairių gyvenimo etapų, tuomet ir žodžiai ateina. Pradedi galvoti ir apie kitus, kiek esama įvairiausių likimų“, – pasakojo J. Brazdžionis.
Pašnekovas jau daug dešimtmečių gyvena Žemaitijoje, nors pats yra kilęs iš Aukštaitijos. Per tiek laiko jis pramokęs ir žemaičių kalbos, nors jo žmona dar vis pajuokauja, kad jis vis tiek ne žemaitis. „Man patinka žemaičių kalba, daug esama įdomių išsireiškimų. Daug kas sako, kad žemaičių kalba yra stačiokiška, bet ji ne tokia,ji turi daug savitumo“, – šyptelėjo mylimas mokytojas.
Palangoje šaknis įleidęs J. Brazdžionis neslėpė, jog džiaugtis jam gyvenime esama kuo. „Juk senatvėje nežinosi, kokia liga gali užpulti, ir protas gali būti nebe toks. Džiaugiuosi, kad sugebu kurti, neapleidžia manęs mintys“, – sakė energingas mokytojas, kurį, tikėtina, prasmę kuriančios mintys lankys dar ne vienerius metus.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Žinomas mokytojas Jonas Brazdžionis šią vasarą išleido jau penktąją savo poezijos knygą, pavadintą „Į sūkurį pakliuvę“. Kaip prisipažino palangiškis, jau ir nebegalvojęs, kad dar viena jo knyga išvys dienos šviesą, tačiau ją išleisti paskatino neeilinė sukaktis – judviejų su žmona Deimantinės vestuvės. Poezijos knyga tapo tarsi...


Palangoje nauja erdvė – šiuolaikinis skulptūrų parkas

"Palangos tilto" informacija, 2016 07 28 | Rubrika: Miestas

Jau kitą šeštadienį, rugpjūčio 6 d., palangiškius ir miesto svečius pakvies nauja rekreacinė erdvė – šalia meno ir pramogų klubo „Kupeta“ esančiame pušyne, užimančiame kone du hektarus, įkurtas skulptūrų parkas. Tikimasi, labiausiai jį turėtų pamėgti šeimos su vaikais.


Netiesa, kad šiandien knyga vaikui nebeįdomi

Eglė PALUBINSKAITĖ, 2016 06 20 | Rubrika: Miestas

Dažnai galima išgirsti kalbant, kad šiandieninį vaiką sunku atitraukti nuo kompiuterio ar mobilaus telefono ir sudominti jį knyga. Pastaroji, daugelio teigimu, vaikų visiškai nebedomina. Tačiau šiuos žodžius paneigė Palangos viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos.


Penktadienio vakare prasidėjęs škvalas siautėjo visą naktį ir prikrėtė nemažai šunybių. Gamtos stichija nuošaly nepaliko ir kurorto. Stipriai paplušėti teko Palangos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistams ir komunalininkams. Medžiai virto ir ant automobilių Į Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą gyventojai dėl nuvirtusių medžių ėmė...


Paskutinįjį vasario ketvirtadienį Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje klegėjo vaikų balsai: čia vaikų lopšelio-darželio „Gintarėlis“ ugdytiniai savo tėveliams ir svečiams pristatė gražią, žaismingą ir net labai naudingą knygelę „Iš Gintarėlių katilėlio“, kurion, pagardinti piešiniais, nuotraukomis, mažųjų gintarėlių mintimis...


VšĮ Leidybos idėjų centras išleido rinktinių biografijų knygą „Kraštiečiai. Palanga“, skirtą įamžinti iškiliausias, įdomiausias, darbščiausias Palangos krašto asmenybes. Leidinyje pristatomos 355 verslo, kultūros, meno, politikos, mokslo, medicinos, švietimo, sporto ir kitose srityse nusipelniusių žmonių biografijos. Tai yra...


Šeštadienį Palangos miesto simbolis Kurhauzas nušvito nauja šviesa – įvyko pirmojo rekonstrukcijos etapo pabaigtuvių minėjimas ir šventiniai renginiai. Palangos Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas, Tarybos narys Nerijus Stasiulis trumpai gan gausiai susirinkusiuosius supažindino su Kurhauzo istorija – nuo pat įkūrimo, miesto simbolį...


Pristatyta knyga „Pakelti akis“

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 04 17 | Rubrika: Miestas

Praėjusio antradienio vakare Palangos viešojoje bibliotekoje susirinko gausus būrys žmonių, norinčių pasidžiaugti ir pasveikinti naujos knygos „Pakelti akis“ kūrėjus. Tai knyga, kurioje nuoširdžiais pokalbiais ir atsiminimais atkuriamas Juknaičių gyvenvietės kūrimas ir vystymas. Malonus susitikimas dar kartą sužadino norą prisiminti tai, kas buvo svarbiausia, taip pat padėkoti už...


Gamtininkės knyga - „Gyvenimo spalvos“

Mindaugas GEDMINAS, 2010 01 06 | Rubrika: Miestas

Paskutinįjį 2009 metų pirmadienį kultūriniams renginiams neabejingoje „Luizos“ kavinėje susirinko kelios dešimtys meninei saviraiškai, fotografijai, dailei, poezijai neabejingų sambūrio VšĮ „Trečiasis amžius“ narių, kuriems aštuntus metus vadovauja Irena Linkauskienė, ne tik iš Palangos, bet ir iš Klaipėdos. Čia iškilmingai pristatyta ypatingai originali, natūrali, dieviškąja poezija...


Respublikinio eilėraščio konkurso „Aš, knyga ir vasara“ laureatės

Birutė Pilibaitienė, Pradinės mokyklos bibliotekininkė, 2009 11 17 | Rubrika: Kultūra

Vasaros pradžioje buvo paskelbtas respublikinis eilėraščio konkursas „Aš, knyga ir vasara“. Jame dalyvavo 1-12 klasių mokiniai. Prasidėjus mokslo metams, Palangos pradinės mokyklos vaikai atnešė savo kūrybą į biblioteką. Atrinkome trylika tinkamiausių pagal konkurso nuostatus eilėraščių ir nusiuntėme rengėjams į Vilnių. Nekantriai laukėme rezultatų ir jie mūsų neapvylė.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius