Palangos paronžio pačiūža, rašto broliai ir kormoranų partizanų kuopa

Palangos paronžio pačiūža, rašto broliai ir kormoranų partizanų kuopa

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 10 19

2015-ųjų vasarą atsveikinau dukart: spalio 2-ąją arti „Medvalakio obuoliukų“ teritorijos, į kurią patekau per aplinkkelio „šernų vartus“, lepšiaujant, ir spalio 4-ąją, nuo Anaičių – Šaipių pusės aplinkui apeinant už jūrą aukščiau esantį Plazės ežerioką, kaip tartų aukštaičiai, o tada, smėlynų patalais palei jūrą „parkudašini“ atgal į gimtąją Palangos šalį. Pusdienis pėsčiomis ir „pasikrauni“ vėl „Sielos akumuliatorių“ bent jau gerai savaitei, kol vėl nematoma jėga stumteli pirmyn iš gimtojo Saulėtekio tako. Čia man pritartų ir žygeivė Gerda, ir daug jos draugų, nes Palangoje daug šaunių „Gamtos vaikų“. Tik neik – ir pasijunti keistai: nesveikai sveikas, o ima lyg vakarui artinantis, apglėbia žodžiais nenusakomas ilgesys. Tada suprantu, jog vėl jūra šaukiasi „išpažinties“, erdvės, Smilčių krautuvė, kur pinigų niekas neprašo, tačiau tenai vėl patiki ir savojo gyvenimo reikšmingumu, ir būtinybe jį saugoti, kol žvilgsnis aprėpia erdves virš Baltijos burlaivius horizonte, gervių pašnekesius išskrendant, o mintimis apeini visus likusius Krante. Gyvus ir mirusius, iš kurių dažnas sukalbamesnis už gyvuosius. Tačiau aš jau nuo 1999-ųjų liepos vidurio esu sau davęs vyriškai „etiškus įžadus“ nebemeluoti pirmučiausiai sau. Šį tekstuką pradėti buvau įsipareigojęs, apžiūrint Ronžės gatvelėje arti statybvietės žolynėlyje idealiai surūdijusią pačiūžą. Pačiūžas ir Palangos vaikai vadino „šinelėm“. Vartaliojant rankose surūdijusią „morkviškai“ vieną iš dviejų poroje buvusią, be abejo, saulėje akinamai žvilgėjusią pačiūžą, aš vėl prisiminiau savo gimtavietę ir paveikslų objektą – Palangą, Kęstučio gatvę ir visas čia siautusias aistras įsimylėjusį tapytoją Joną Vaišę.
Tad štai, prieš dvejus metus į „Amžinąją Poilsinę“ iškeliavęs visų mūsų tiesiog Joniu vadinamas vyras man pats parodė žiemos trasą „Kęstučio gatvė – Ronžė“ per teritoriją, kur jau stovi gulbės sparnų švytėjimo naujoji Palangos Koncertų salė, per tada smėlėtą „Basankę“ mes su kitais vaikiukais „šinelėm“ nučiuoždavom tiesiai į Ronžę, o jau tada, vaikeli, mes poniškai nuraitydavom ledu iki pat jūros. Palangiškiai kaip didžiausią turtą saugojo savą „šinelių“ porą, o kas neišgalėjo nusipirkt metalinių fabrikinių, drožė medines su viela per vidurį. Vilnonės puskojinės, „branavykai“, o prie jų „šinelės“, tai yra pačiūžos – lyg vakaro „Palangos vaikų žiemos olimpiada“, – ne kartą yra prisiminęs amžinai čia Jonas Vaišė. Panašiai aš jau esu pasakojęs apie savas čiuožynes su „šinelėm“ ant duburių palei Nemuną Šakių rajone, priešais Panemunės arba Gelgaudų pilį 1958–1961 metais. Tai irgi mums teikė vyriško pasitikėjimo savimi ir jėgų, nes, ilgiau pažaidus tada madingą „chokėjų“ – miegi be sapnų!
Štai kokius prisiminimus man sukėlė Ronžės gatvėje šį rudenį netikėtai atrasta viena surūdijusi pačiūža. Smagus „archeologinis atradimas“ ir sugrįžtuvės į 1950–1955 metų Palangą. Tebūnie šviesus visų čia vasarojusių ir žiemą upeliu – jūra čiuožinėjusių, o kranto miškeliais, parku slidinėjusiųjų atminimas. Žmonių nematyt, bet Vaikystė tęsias, o Vaikystės be mielų jai žaidimų nebūna. Skatinkim juos. Ačiū kiekvienam, kas kūrė ir dabartinį Palangos „Vaikų parką“, kurio vietoje, menu, 1985 metais palangiškės ganė ožkeles.
Mes, humanistinės – idealistinės, „žeimantinės“ 1975–2015 metų, laikotarpio kartos žurnalistai, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, literatai, esame nemeluotai jausmo žmonės, gamtasieliai rašto broliai be kabučių, „šluostę“ ašaras tiems, kai ir patiems „dūšioje“ gal norėjosi verkti ar kitaip užsimiršti, ne tik „tušinukais“ fiksavome ir gynėme laisvėjimo procesus ir pokyčius, santvarkų virsmą Lietuvoje, bet ir visais atvejais – gamtą, buities, žmonių santykių tikrumą, ekologiją. Nebuvome, nesame ir nebūsime abejingi! „Perku“ – „Parduodu“, „Privati valda“, kitokios kapitalistinės klastos ir grimasos mums vis dar – ne savos, nes esame įpratę dalintis su visais ir kiekvienu, skatinami, kaip gydytojai, pačių geriausių žmogiškųjų paskatų. Mūsų esminį principą „įrėmina“ gal ir ši eilutė: „skaitykis su nesiskaitančiu ir net nieko neskaitančiu“. Dar daugiau. Bet kurios kitos profesijos atstovai, net autobusų vairuotojai, darbo valandoms pasibaigus, gal „ataušta“ nusiramina lengviau, bet tik ne „Viešas liežuvis“, ne žurnalistai, su kuriais esu susigyvenęs 54 metus: „Gali apsivalyt nuo šiukšlių, bet kaip apsivalyti nuo minčių?! Visą laiką – Streso zona“. Straipsnis veja straipsnį, o viskas – rūpi. Viskas. Ne tik bankininkystė. Pirmučiausiai gamtos ir žmogaus santykiai, klimato šiltėjimas, girių, pajūrių, paupių tarša, ekologinės pusiausvyros besaikei vartojiškumo naudai praradimas. Čia daug kur žaliuosiuose horizontuose žiebiasi pavojingai raudonas signalas „SOS, žmogau, SUSTOK, ką tu darai, kodėl „prišaikioji“, prišiukšlini ten, kur pats vaikštai, kur vėl pareisi, kur ieškai poilsio?“ O „suplastmasėjusios“ taršos židinių – šimtai ir Palangos apylinkėse, ir Klaipėdos rajonui pavaldžiose teritorijose. Nerimą kelia apskritai žmogaus, biologinio vieneto gyvenamosios aplinkos ekologinė ateitis. Tačiau pastarieji du dešimtmečiai turtingi ir šviesesniais akcentais. Bene džiugiausias – po daugelio dešimtmečių užsidarė „Karo Ratas“. Karinių dalinių, tankodromų vietoje atsirado Pajūrio regioninis parkas. Taip ne tik vasarotojams, bet ir Palangos – Šventosios – Nemirsetos, Klaipėdos miesto ir rajono gyventojams pagaliau atsivėrė išsvajota – išsapnuota galimybė laisvai, be „propuskių“ prieiti prie jūros: praeiti ir eiti, vaikščioti, stebėti, studijuoti, tyrinėti, nardyti, žvejoti, gintarauti, plaukioti, ramiai atsisėdus svajoti, užsirašinėti mintis, nužvalgyti gėlių ir stirnų, žalčių veidus, akmenų tatuiruotes, smėlynų judesius, fotografuoti, piešti – visą, Laisvę simbolizuojantį, rojui identišką žemiškąjį gyvenimą, be baimės išgirsti: „Pasienio zona („Pogranzona“). Prašau leidimą“. Arba: „Stoj, strieliatj būdū!“ Militarizacija visais laikais ir visur stabdo civilizaciją. Dominuoja „smirdažas“. Ten, kur dabar – erdvūs elnynai, stirnalaukiai, vykdavo visos Pabaltijo karinės apygardos pratybos.
1993 metais, ruošiant ciklinį straipsnį Klaipėdos laikraščiui „Vakarų ekspresas“, pačiam teko staipytis vadavietėje, girdėti pasakojimus kaip čia smėlynai, samanynai užteršti naftos produktais, gelžbetoniu, kad žmonių laukia daug žabangų – atvirų rūsių, garažų, griuvenų, kad ir unikaliame Plazės ežeriukyje, lyg keptuvėje, esančioje ryškiai aukščiau jūros plaudavo tankus ir nuo smarvės čiaudėja, artintis nelinkę net šernai.
„Reikės daug kantrybės, šaltų nervų, sutelktų visų pastangų ir žinoma, nemažų finansinių injekcijų, kad po ilgoko „lagerinio laiko režimo“ visa gyvybė čia taptų vasariškai visavertė“, – tvirtino prieš 22 metus negausūs čiabuviai. Tačiau gyvenimas progresuoja, jeigu yra pradžia, tai ir natūraliai – pabaiga.
Ir Baltijos pajūryje kariškiai tikrai pagal karišką grafiką „surinko visus savo žaisliukus“ ir išpluzdino maršruto neišduodančių gervių kryptimi. Gan liūdną griovybos procesą buvusiose karinėse teritorijose tęsė aplinkinių apylinkių spekuliantai, vertelgos – vidury dienos buvo išvaginėjamos ir plytos, ir medinės sijos, o tai, kas kvepėjo bet kokia metalo rūšimi dieną – naktį tampė, kasinėjo, rausė – rakinėjo, sutarė su metalo supirkėjais, lengvų pinigų cigaretėms, vyneliui išsiilgę net beūsiai paaugliai ar darbabiržiai „chroniai“. Mes puolame kormoranus, o pačiuose žmonėse slypi egoistinė kormoraniška prigimtis. Kiek daug vienas kitam iš panosės išvogė, išgriovė, apgavo to 1992–1996 grobuoniška „velnėjimo periodo“ patys lietuviai. Vyko ta pati vilkiška „šešėlinė klasių kova“, kur visi privalėjom tylėti, nebuvo „nieko atsakingų“, nes... Seniai, seniai proletariatas kartoja tiesą, kuri ir teisinga – „Kalėjime kaltų nėra“.
Tasai išsivogimas „kas sau“, visomis formomis suturgėjant ir slepiant mokesčius nuo valstybės, gal ir buvo lietuviškos „Kapitalizmo ABC“ pradžia: „Moralu viskas, kas amoralu“. Mes visi savanoriškai lindom į besotę „Barokamerą“, kur abejotina oro kokybė.
Palikime tai spręsti ateities satyrikams ir archeologams.
Nors mūsų žemė vis didina greitį, kaip anuomet paprasčiausia kolūkietiška centrifuga, skirta grietinei iki sviesto iš pieno išplakti, o moksliškai – „aparatas skirtingo tankio medžiagų mišiniui perskirti išcentrine jėga“, mes privalome kosmologiškai gėrėtis mažiausia smulkmena, o ne dešimtmečiais mužikaliai tarpusavyje rietis.
Kitaip išsitaškysim. Daiktų, skudurų, kaip ir bet kurių kitų besaikių „narkotikų ir beprotiškų aistrų centrifuga“ linkę sudoroti iki kapų kiekvieną, kas tik turim pinigų. Ji žmogui sukelia „Neurosepsį“. Bet... vėl „kas pasaulyje išgalvojo pinigus, tas išsyk palaidojo ir tiesą ir teisingumą, ir jokia žurnalistika tų vertybių neatkapstys“. Teisūs rusai – narodnikai, sakydami: „Opjanienijie būna ne tik nuo alkoholio, pavojingiausia yra žmogaus kitą žmogų – net savą išnaudojanti kraugerystė“.
Bet gerbkime šiandien turimą savą „savos parapijos“ teigiamą galutinį rezultatą. Ką regėjau po mūsų „Jūros stogeliu“, priėjęs Plazę, kur ėjau, kaip mokykloje penktokas, taręs sau – „Ežerą rauksiu“. Paprasčiausiai – apeisiu Plazę aplinkui ir nusileisiu smėlio taku prie jūros.
Stovėdamas Pajūrio regioninio parko Plazės ežero paukščių regykloje šiemet spalio 4-ąją priešpiet pasidžiaugiau, kad pakeisti sutręšusių grindlenčių lopai šviečia baltu patikimumu, kad naujos erdvės atsiveria priešais Šaipius, retinant menkaverčius krūmynus. Stebiu. Smagu. Gerbiu visą parko kolektyvą už pastangas. Vyriausybė pajūrio gamtininkus galėtų paremti dar stipriau finansais. Juk čia būna Palangos – Klaipėdos ruože vasarotojų iš trečdalio pasaulio. Kas tik nepravažiavo dviračių taku nuo 2006 metų vasaros! Jau ir jam korekcijos būtinos. Bet kas ten – „Sidabruoti medžiai“ dešiniame Plazės ežero šone? „Kormoraninis virusas“ per Šaipių girią kada nors gali pasiekti ir mūsų „slavnąjį“ Birutės parką Palangoje? Gali. Viskas gyvenime ir gamtoje tikėtina. Tikėtina ir tai, kad mes, žmonės, galutinai neperimsim kormoranų gyvensenos.
P. S. O jauniausias mūsų regimas ruduo jau „kelia“ savo kainas. Kauno senjorai ir Palangos vaikai (jų tėveliai) už vieną riebų kaštoną moka po du eurocentus. Deficitas.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos miesto savivaldybės viešosos bibliotekos kolektyvas pakvietė į susitikimą su knygos „Aš esu Vanagas“ autoriumi, istoriku, Seimo nariu Arvydu Anušausku. Jis papasakojo daug atrastų detalių apie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago neeilinį gyvenimą, vingiuotus, bet tikslingus jo numintus takus.


Jeigu pritrūktų optimizmo, tai neabejotinai reiktų susitikti su broliais Alfredu ir Valdu Umbrasais, kurie nuolat šypsosi, pasakoja tik apie gražiausius dalykus ir pripažįsta, kad į tai, kas negera, jie tiesiog nekreipia dėmesio. Puikiausias pavyzdys mokytis pozityvumo, nors gyvenime būta visko. Beje, jie dar ir be galo kūrybingi, atsakingi, nebijantys bet kokių darbų. Ir visko jiems...


Spalio 28 d. mūsų mokyklos mokiniai Tadas Valiukas, Tadas Jarulis (10 kl), Mantas Gaučius (8 kl.) ir Lukas Jarulis (7 kl.) drauge su Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos mokinių komanda, vykdydami bendrą projektą „Mes iš pajūrio“, dalyvavo pėsčiųjų žygyje „Kardo rinktinės partizanų takais“ maršrutu Salantai – Grūšlaukė.


1965–1967 metais mes buvome kurso draugai tuomečio, ordinais apdovanotojo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Istorijos-filologijos fakultete, studijuojant lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuojant ir studentaujant, keiksnojant tarybinę santvarką ir saugumiečius, pametant blaivios nuovokos ir žinojimo, kokia kalba kalbėjo mūsų mamos, senelės, kokius darbus dirbo jų vyrai –...


Gegužės 14 dieną Klaipėdoje buvo minima partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, kurioje dalyvavo ir Palangos Šaulių sąjungos nariai.


2015-ųjų vasarą atsveikinau dukart: spalio 2-ąją arti „Medvalakio obuoliukų“ teritorijos, į kurią patekau per aplinkkelio „šernų vartus“, lepšiaujant, ir spalio 4-ąją, nuo Anaičių – Šaipių pusės aplinkui apeinant už jūrą aukščiau esantį Plazės ežerioką, kaip tartų aukštaičiai, o tada, smėlynų patalais palei jūrą...


Vaidas Jankauskas – žymus Lietuvos verslininkas, šeimos valdomos bendrovės „Du broliai“ savininkas versle sėkmingai sukasi jau ne vienerius metus ir tikina, jog išlaikyti verslą yra kur kas sunkiau negu jį įkurti. „Kai praeini visą kelią nuo eilinio kareivio iki generolo, geriau supranti žmones. Tiesiog reikia žmones mylėti. Visus – savo...


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Skundų dėžutė.


Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną prieš 94 metus tuometis Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą, kuriuo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos. Oficiali Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena penktadienį paminėta ir Palangoje.


Edvardo Žibos pasaulis – tarp Anaičių ir Būtingės

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2009 01 31 | Rubrika: Kultūra

Poetas Marcelijus Martinaitis: „...Žymiausia klasika sukurta sunkiais laikais, kada rašto žodis buvo menkai arba visai neatlyginamas, nebent kalėjimu, ir laisvas nuo prisitaikymo“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius