Aliodija Ruzgaitė. /  Veido nuotr.

Aliodija Ruzgaitė. / Veido nuotr.

„Primarijus, atvažiavęs į Palangą,` telefonu duodavo pasiklausyti kaip ošia jūra“

Irena VALUŽĖ, 2013 08 22

Nusipelniusiai Lietuvos kultūros veikėjai, baleto veteranei Aliodijai Ruzgaitei per šv. Jonus sukako garbingas 90 metų jubiliejus. Iškili asmenybė apžvelgia savo gyvenimą ir mintimis dažnai sugrįžta į Palangą...

Palanga be Aliodijos
A. Ruzgaitė į Palangą atvažiuodavo nuo 1932 m. ir pagal galimybes joje apsilankydavo kiekvieną vasarą.
Pamenu jos entuziazmą dalyvaujant įvairiuose kurorto renginiuose, einančią grakščia balerinos eisena Palangos gatvėmis, ar sutikti ją su draugėmis smagiai vaikštinėjančią paplūdimio pakrantėmis. A. Ruzgaitės pasakojimų apie senąjį Palangos kurortą, jame vykusį gyvenimą  galėdavau klausytis užgniaužus kvapą.

Nostalgija Palangai išliko
„Žymus Lietuvos baleto primarijus Petras Skirmantas, kaskart atvažiavęs į Palangą paskambina man ir duoda pasiklausyti kaip ošia jūra. Nuo 1932 metų, kai pirmą kartą pamačiau jūrą, pajutau jos jėgą. Palanga traukė savo smėliu, mišku, voverėmis, saule, moterų pliažu. Pradėdavau maudynes nuo Birutės kalno, o užbaigdavau moterų pliaže. Palanga graži net ir audrų metu. Sėdėdavome ant tilto ar po tiltu klausydavomės jūros ošimo. Žmonės Palangoje niekada netrukdė. Patikdavo grįžti iš pajūrio Birutės alėja“, – pasakoja A. Ruzgaitė.
Tiems, kas turi galimybę nuvažiuoti prie jūros šiandieną, ponia Aliodija išduoda savotišką paslaptį. Ji pasakoja, kurioje vietoje Palangoje yra pati didžiausia atgaiva sielai: „Ant Birutės kalno, atsirėmus į beržus sėdėti, stebėti jūrą, žiūrėti į tolį...“

Be darbo negali
Aliodija jau keletas metų kaip neišeina niekur iš savo namų. Dar prieš šešerius metus nueidavusi iki filharmonijos ar pasivaikščiodavusi senamiesčio gatvelėmis. Dabar ji galinti nueiti nebent tik iki virtuvės kambario. Ne kiekvienam žmogui yra lemta pragyventi tokius gražius gyvenimo metus.
Matau ant stalo padėtas dvi storas knygas. Tai du tomai: JAV emigracijoje gyvenusių lietuvių antologijos „JAV lietuviai“. „Karo nublokštiems (daugiausia universitetiniam jaunimui) reikėjo kabintis į gyvenimą“, – su gailesčiu tarė Aliodija.
Ji prisimena, kaip sovietiniais metais jai buvo pavesta padirbėti prie teatro enciklopedijos sudarymo.
„26 metus praleidau balete, tačiau esu baigusi ir humanitarinius mokslus. Tais laikais nebuvo taip paprasta siekti aukštojo mokslo (du aukštojo mokslo diplomai), todėl kai pakvietė mane, dalyvavau lietuviškuose ir rusiškuose enciklopedijos leidimuose, mielai sutikau“, – atsimena ji.
Studijuoti JAV lietuvių antologiją jai įdomu dar ir todėl, jog ji čia suranda savo gimines (brolio vaikai), pažįstamus žmones (dauguma jų 1944 m. emigravo Vokietijon, o 1949 m. – į Ameriką).
Aliodija įsitikinusi, jog Lietuvą prieš karą paliko patys gabiausi ir talentingiausi žmonės. Iš Lietuvos išvažiavo inteligentija, baletas neteko dviejų trečdalių gabiausių baleto šokėjų. Tuometiniame teatre jautėsi krizė.
Mačiau Aliodijos akis, klausiausi jos gražaus balso tembro, kuris katkartėm trūkinėjo iš jaudulio. Jis trūkinėjo ne todėl, jog Aliodija tą dieną nelabai gerai jautėsi. Ji kalbėjo apie didžiąją savo gyvenimo meilę – dovanoti kitiems grožį ir džiaugsmą.
„Jei laikas pasisuktų atgal, ko niekada nedarytumėte, arba priešingai – darytumėte?“ – klausiu.
„Norėčiau būti balerina. Šokau nuo 16 metų. Buvau klasikinė balerina. Dabar gal rinkčiaus moderną”, – sakė devyniasdešimtmetė.
Man atrodė, kad ji nusišypsojo...

Aliodija Ruzgaitė (g. 1923 m. birželio 24 d. Kaune) – Lietuvos baleto artistė, baleto istorikė, teatrologė, kritikė.
Tėvas Vincas Ruzgas (1890–1972) buvo Pedagoginio muziejaus ir Vinco Kudirkos skaityklos įkūrėjas.
Mokėsi Anatolijaus Obuchovo baleto studijoje, 1939 m. baigė Kauno Valstybės teatro baleto studiją. 1941-1949 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 1946 m. Kauno universitetas) Filosofijos fakulteto Filologijos skyriuje, 1954 m. baigė Maskvos valstybinį Lunačiarskio teatro meno institutą.
1942-1966 m. LSSR operos ir baleto teatro solistė, 1959-1966 m. ir baletmeisterė repetitorė. 1952-1959 m. LSSR konservatorijos, 1952-1964 m. Vilniaus universiteto, 1966-1973 m. Vilniaus kultūros mokyklos, nuo 1966 m. Čiurlionio meno mokyklos dėstytoja.
Baleto scenoje sukūrė ne vieną temperamentingą vaidmenį, vėliau, greta baleto istorikės veiklos, aktyviai dalyvavo šokio kultūros gyvenime, televizijos laidose, pačios sumanytuose ir Vilniaus rotušėje vedamuose „Video siurprizuose“, kurių metu pristatydavo įdomius garsių choreografų klasikinių ir šiuolaikinių spektaklių vaizdo įrašus. Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių apie baletą autorė.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Yra pasaulyje visai nepažįstamų, žmones magiškai sugiminiuojančių vietų. Štai visada (ir praėjusį spalį – lapkritį), eidamas poetiškaisiais smėlynais arti jūros „Prūsijos pusėje“, jau Šaipių – Plazės pusėje, vienoje vietoje ramiausiai stabteliu ir nusiimu savo „Akmenkuprę“. Tą vietą jau gal šešetą metų vadinu...


„Labai jau daug dėmesio skiriama padidėjusiam kraujo spaudimui. O mano jis – mažas. Gydytoja tvirtina, kad nieko baisaus, kad man bent jau negresia insultas. Vaistų nėra, o aš dažnai jaučiuosi nekaip. Kaip gyventi hipertonikams, patarimų gausu. O ką daryti man?“ – savaitraščio „Lietuvos sveikata“ teiraujasi skaitytoja Marijona Vienas...


„Truputį bijau, kad per smarkiai nepaspausčiau, dar neišmokau iki galo valdyti jėgos. Jūs pasakykit, jei per smarkiai spustelsiu. Dabar truputį patraukite ranką, paspauskime vienas kitam pirštus“, – kalbėjo Martynas Girulis šių eilučių autorei, kai pirmąkart mintimis valdomu bioninės rankos atitikmeniu jis, pirmasis nuo gimimo neįgalus žmogus pasaulyje...


Moteris galvojo, jog 50 metų – tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant kitą žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti – neatsigręžk)....


Pagal Rytų horoskopą ateinantys Žaliojo medinio arklio metai turėtų būti didingi, sako žirgų sporto treneris Zigmas Šeškas. Su juo prieš kasdienes treniruotes „Zigmo žirgyne“ įvažiuojant į Palangą kalbėjomės apie kasdienybę, ateities planus, bet ir teiravomės: kokie turėtų būti ateinantys metai? „Didingi, nes žirgas iš visų kitų gyvūnų...


Nusipelniusiai Lietuvos kultūros veikėjai, baleto veteranei Aliodijai Ruzgaitei per šv. Jonus sukako garbingas 90 metų jubiliejus. Iškili asmenybė apžvelgia savo gyvenimą ir mintimis dažnai sugrįžta į Palangą...


„I Love Palanga” sugrįžta į Palangą

„Palangos tilto“, Palangos m. sav. inf., 2013 07 01 | Rubrika: O man ne dzin

Kultūrinis projektas „I Love Palanga“ sugrįžta į kurortą savo antrajam sezonui. 2012 m. Palangos skulptūrų parko pievoje startavęs meninis, kultūrinis reiškinys, šią vasarą prasmingai papildys „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“ renginių tinklelį, kviesdamas jaukiam ir nebanaliam laikui.


„Savo jaunystės aš tik sau pavydžiu...“, – šią sokratiškai išmintingą sentenciją anksčiausią kovo keturioliktosios rytmetį kurorto centre ištarė čia 1938 metų balandžio 16-ąją gimęs Palangos menų patriarchas, elegantiškai dviratį vairuojantis Jonas Vaišė.


Rugsėjo 1-ąją, kaip ir kiekvienais metais, mokytojų stalus puošė puokštės gėlių, kurios vėliau, kaip ir daugelio mokinių nusiteikimas ir optimizmas mokytis, atsidurs šiukšlių dėžėje. Tačiau svarbiausia mokslo metų šventės dalis – net ne mokykloje, o baruose, parkuose putojant alui ir „zeksuojant“ policijos (nepilnamečiams gi išgerti...


Kasmet, artėjant didžiosioms metų šventėms, norom nenorom panirstam į dvasinį pasaulį, jame ieškom tarsi kažkur „praganytos“ ramybės, „pasimetusių“ dienų. Šiuo metu visi laukiam Šv.Velykų – gamtos atbudimo, o krikščioniškasis pasaulis laukia ir Kristaus prisikėlimo šventės. „Velykų šventė dar labiau parodo, jog mirtim gyvenimas nesibaigia, visi dalykai turi amžinybės prasmę“, - savo...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius