Klaipėdos apskrities Jūros šaulių trečiosios rinktinės Palangos šaulių šeštosios kuopos vadas Adolfas Sendrauskas.

Klaipėdos apskrities Jūros šaulių trečiosios rinktinės Palangos šaulių šeštosios kuopos vadas Adolfas Sendrauskas.

„Privaloma karinė tarnyba jaunimui būtų geriausia gyvenimo mokykla“

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2014 12 15

Klaipėdos apskrities Jūros šaulių trečiosios rinktinės Palangos šaulių šeštosios kuopos vadas Adolfas Sendrauskas įsitikinęs, jog patriotizmą vaikams reikia skiepyti jau nuo vaikų darželio, o visi, sulaukę 18-ojo gimtadienio, turėtų ne kiurksoti apsiblausę kaimuose, kelti sparnus į aukštąsias mokyklas ar, blogiausiai, į užsienį laimės ieškoti, o vilktis į kariškas milines ir eiti mokytis Tėvynės ginti. Ypač šiuo neramiu metu.

Pasisako už privalomą tarnybą
„Esama labai daug gerų ir gabių jaunuolių, bet dauguma jų išeina į pilnametystę visai nepasiruošę gyvenimui. Kiti, ypač kaimuose, yra beveik degradavę. Liūdna. Kiti, kaip paukščiai, lekia iš Lietuvos. Šiais neramiais laikais, atsiradus būtinybei ginti savo kraštą, gali ir pritrūkti kam tai daryti“, – nuogąstavo A. Sendrauskas.
Jį labai neramina didelė emigracija. „Jei visi išvažiavusieji į užsienį šiandien sugrįžtų į Lietuvą, tai tikrai atsirastų ir naujų verslo šakų, ir darbo vietų, ir Lietuva taptų turtingesnė. Aš esu už privalomą karinę tarnybą – į armiją eiti nereikia, nėra disciplinos, todėl dalis jaunimo linksta į alkoholį, vagystes, nusikaltimus. Jei tokie jaunuoliai pabūtų armijoje, suprastų tikrąją gyvenimo prasmę ir patriotizmą. Armijoje vadai ne tik vadovauja, bet ir viską rodo kareiviui: kaip šliaužti, griovius kasti. Ten kariška drausmė, nebėra alkoholio, režimas griežtas, geras maitinimas. Darbas yra kovinis pasiruošimas ginti valstybę“, – sakė šaulys. Jis, beje, neseniai papildė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Palangos skyriaus gretas ir atsidūrė jo rinkimų sąraše.
Pasiteiravus, ar privalomai reikėtų kviesti ir merginas, A. Sendrauskas sakė: „Privalomai kviesti reikėtų tik vyrus, taip pat ir norinčias merginas“.
Pašnekovo nuomone, mokyklose taip pat reikalingos karinio rengimo pamokos: „Muštro nebūtina, bet turi būti teorijos ir praktikos minimumas, kad kariškiai atvažiuotų į mokyklas, nusivežtų mokinius į karinius dalinius, poligonus, aprodytų, kad kiekvienas pilietis būtų matęs ginklą, mokėtų jį surinkti, išardyti. Esant dabartinei situacijai, aš esu tik už tai, kad jie būtų apmokyti“.

Patriotizmas ateina iš šeimos
Patriotizmas, pasak A. Sendrausko, pradedamas diegti šeimoje. „Pirmiausia tai priklauso nuo tėvų. Jei tėvai patriotai, tai ir vaikas bus patriotas. Toliau patriotizmą reikėtų aiškinti jau vaikų darželyje, nekalbant apie mokyklą. Visur turėtų būti diegiamas patriotizmas Lietuvai. Reikėtų vaikams pasakoti apie tremtį, apie žmones, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę nuo pat jos sukūrimo, apie partizanų bunkerius. Yra žinoma, kad apie 80 procentų šaulių žuvo miškuose, ar buvo ištremti, sušaudyti. Sausio įvykių metu aš budėjau prie parlamento, buvau visų, žuvusių sausio tryliktąją, laidotuvėse. Medininkų aukų laidotuvėse buvau. Šiurpu buvo. Sausio tryliktosios vakarą aš buvau Vilniuje, išvažiavau tik vėliau vakare. Ten lankė kraupus jausmas, baugino nežinia dėl to, kas bus. Į Šiaulius parvažiavome jau po dvyliktos valandos nakties. Mums jau parvažiavus prasidėjo televizijos bokšto šturmas. Pamenu, kaip Kretingoje aplink paštą stovėjo technika, traktoriai – taip ruoštasi gintis nuo puolimo. Giruliuose prie televizijos bokšto buvau, ten lange buvo televizorius, jo klausėmės, paskui prie laužo užmigome, nes buvome pervargę. Ir tuomet buvo nesvarbi nei tavo tautybė, nei dar kažkas, visus vienijo bendras tikslas. Apie tai su vaikais reikėtų kalbėti ir pateikti pavyzdžių: kiek buvo ištremta, kaip žmonės vargo, kaip viskas buvo nacionalizuota, atimta, kaip žmonės mylėjo Lietuvą, kaip aukojosi, tikėjo nepriklausomybės dvasia ir jos siekė – per mūsų tikėjimą, per mūsų organizacinius veiksmus. Nepriklausomybės mums niekas nepadovanojo – ji buvo iškovota, atstatyta istorinė teisybė. Mes suprantame, kad švietimas yra per silpnas. Kai per televizijos klausimėlį žmonės nežino paprasčiausių istorinių faktų, demonstruoja visišką Lietuvos istorijos nežinojimą, tiesiog gėda klausytis“, – sakė šaulių kuopos vadas.

Ūkininkų vaikas
Dabartinio šaulių vado vaikystė prabėgo Žemaitijos kaime. „Mano vaikystė praėjo Kūlalių kaime, Skuodo rajone. Mano mama ir tėtis buvo iš dviejų greta vienas kito esančių ūkių. Kiekvienas iš jų turėjo per 40 hektarų. Taigi iki vedybų tėvai gyveno gretimai. Dar prieš man gimstant mano senelis iš mamos pusės buvo kelių kaimų seniūnas. Kai 1940 m. buvo įvesti rusų kariuomenės daliniai, iš jo atėmė asmeninį ginklą ir medžioklinį šautuvą, jų ūkyje įsikūrė rusų kareivių štabas. Vėliau, per vokiečių karą, aš tame ūkyje gimiau. Praėjus keliems mėnesiams po nuginklavimo, senelis mirė. Jų šeimoje buvo vienuolika vaikų, tarp jų ir mano mama. Šeima gyveno stipriai, turėjo net kelis pastatus. Tarp tų pastatų esantis kelias buvo grįstas akmenimis. Tiesa, 1989 m. ten esu pastatęs atminimo kryžių“, – pasakojo pašnekovas.
Tęsdamas pasakojimą apie praėjusius laikus, A. Sendraukas sakė, jog gimė neramiais laikais – per karą, todėl gyvenime teko patirti ne vieną išbandymą. „Dar 1939 m., kai Lenkiją užpuolė vokiečiai, tėvas buvo kariuomenėje Plungėje. Jų kuopa, apie šimtas žmonių, atbėgo į Palangą – traukėsi nuo vokiečių. Čia buvo suteiktas prieglobstis. Tėvas juos tais laikais saugojo. Įvesti rusų daliniai karininkus suėmė, išvežė, sušaudė, o tėvas pabėgo ir slapstėsi nuo rusų. Jis turėjo ginklą. Prasidėjus karui, slapstėsi nuo vokiečių, – pasakojo šaulių vadas. – Aš gimiau karo sūkuryje. Felčerė ir akušerė buvo viena kaimo bobutė, kuri mane išleido į pasaulį tame ūkyje. Tėvai turėjo žemės, buvo išradingi, todėl gyvenome pasiturinčiai, vakarais valgydavome duoną su sviestu ir pienu. Mano tėvai turėjo gyvulių, daržovių, tad viską, ko reikėdavo, pasidarydavo: miltų, duoną kepdavo. Pamenu, iš vakaro prie parduotuvių išsirikiuodavo eilės prie duonos, bet mums to beveik neteko patirti“.

Gailėdavo alkstančių
Gyvenant dideliame ūkyje darbo netrūko, todėl prisidėti tekdavo ir vaikams. „Tėvai ūkyje spaudė prie darbų. Pagrindinė ūkio dalies šeimininkė buvo mano senelė. Ji labai mylėjo vaikus, ypač berniukus“, – kalbėjo A. Sendrauskas.
Pasak pašnekovo, nors alkio kęsti neteko, visgi nuolat jautė sąžinės priekaištus dėl to, jog aplink daug kas vertėsi labai skurdžiai, buvo alkani: „Esu keletą kartų net rykščių gavęs, kadangi pasislėpęs nuo tėvų nešdavau piemenims duonos. Man labai negera ant širdies būdavo, kad aš esu sotus, o mano draugai išalkę. Labai norėdavau jiems padėti - mano toks polinkis buvo“.
Kalbėdamas apie pokario laikotarpį, A. Sendrauskas teigė tuo metu patyręs pačius sunkiausius išbandymus. „Paskui prasidėjo baisiausias dalykas – pokario partizaninis karas. Mes remdavome partizanus – miško brolius. Vienus reikėdavo pamaitinti naktį, o kitus – stribus – dieną. Tai buvo alinantis dalykas. Ant mūsų buvo prirašyta visokių skundų. Kartą naktį atėjo, pažadino, išlupinėjo grindis, sienas išbadė – ieškojo partizanų, – prisiminė šaulių vadas ir pasidžiaugė, jog svarbiausio dalyko, kurio ir buvo ieškota, tuomet nerado. – Viską išvertė, o slėptuvių nerado – ten visą laiką slapstėsi tėvas ir kai kurie mamos broliai. 1945 m. senelės sesers vyras ir brolis išbėgo į JAV. Buvome įtariamieji. Prasidėjo trėmimai į Sibirą. Visi mamos broliai išlakstė po Lietuvą, kad jų nesugautų. Vienas mamos brolis išėjo į mišką, bet kiti broliai jį sugavo ir išsiuntė į armiją. Prisimenu, kaip tėvo sesuo su dukra ir vienu sūnumi išsislapstė, o jos vyrą su dukra ir sūnumi išvežė į Sibirą – sugavo, kai ryte ėjo pašerti gyvulių. Šiaip šeima slapstėsi. Taip ir išdraskė šeimą“.

Tremties išvengė
A. Sendrauskas pasakojo, kad jų šeimą taip pat galėjo ištikti tremtinių likimas, tačiau jiems pavyko to išvengti. „Mūsų šeima tremties išvengė – visi buvo išlakstę po Lietuvą. Mamos brolis buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams kaip liaudies priešas ir kasė Volgos kanalą. Jis pasakojo, kad visi kanalo šonai buvo išgrįsti lavonų kaulais. Mamos sesuo irgi buvo nuteista, kalėjo keletą metų“, – sakė pašnekovas.
Skriaudos nesiliovė ir vėliau. „Iš išbuožinto ūkio suvažiavo žmonės su stribais ir nugriovė didžiulę daržinę, nes mokyklai reikėjo malkų. Mes tada tame ūkyje gyvenome“, – prisiminė šaulių vadas. Pasak A. Sendrausko, jam ir dabar akyse stovi griuvėsių vaizdai: „Pamenu, pirmą kartą į Klaipėdą atvykau 1948 m., kai valė mieste griuvėsius. Tas vaizdas buvo kraupus: subombarduoti pastatai, griuvėsiai visur. Miestas sugriautas gal penkiasdešimčia procentų. Sunku įsivaizduoti, kaip viską išvalė, atstatė“.
Vėliau, pasak pašnekovo, šeima nestojo į kolūkį ir tuo užsitraukė didelę nemalonę. „Tuoj mums uždėjo didžiules grūdų, šieno pyliavas. Aš pats esu važiavęs su tėvu į Skuodą. Pirmą traukinį pamačiau Kartenoje. Ten buvome nuvežę pyliavas valstybei – grūdus. Mes tų didžiulių pyliavų nepajėgdavome įvykdyti – tiek daug reikėdavo atiduoti. Paskui per prievartą liepė pirkti obligacijas, bet mes nepirkome. Vieną rytą atlėkė būrys stribų, visus vyrus sustatė prie miško, o vaikus ir moteris – kitoje pusėje. Vaikai, moterys verkia, baisu. Išvarė turimus galvijus iš tvartų, gyvulius konfiskavo dėl to, kad nestojome į kolūkį. Paskui jau saugodavo. Kai pamatydavo, kad atvažiuoja su arkliais, vaikams būdavo užduotis – išvaryti gyvulius iš tvarto į mišką, į pakalnę. Ir ten juos ganyti, prižiūrėti. Kai jau kaimą prašukuodavo, parvarydavome gyvulius“, – pasakojo šaulių vadas ir prisiminė, kaip, atvažiavę konfiskuoti gyvulių, eidami per kaimą rasdavo tik tuščius tvartus. Klausdavę žmonių, kur jų gyvuliai, o šie atsakydavę, jog išpjovė.
„Vėliau tėvas neištvėrė tų mokesčių ir įstojo į kolūkį. Čia jis tam kolūkiui ir žmonėms padėjo gyvulius skiepijant, karvėms veršiuojantis. Ir mums žmonės padėdavo laukus suarti, bulves nukasti. Gyvenimas buvo nelengvas, nes iki 1966 m. kolūkyje nebuvo garantuoto mėnesinio atlyginimo. Kartais metų pabaigoje gaudavo tik grūdų ar pelų ir orkestras pagrodavo. Visus metus žmonės dirbdavo veltui“, – nelengvą laikotarpį prisiminė pašnekovas.

Demokratiją tik imitavo
„1960 m. įstojau į Kretingos Žemės ūkio technikumą, kurį baigiau 1965 m. Baigęs dirbau Kretingos rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje. Ilgiausiai išdirbau Vydmantų daržininkystės tarybiniame ūkyje – dvidešimt ketverius metus. Daugiausia dirbau etatiniu profsąjungos pirmininku. Demokratija tada buvo pagal sovietinius įstatymus: viskas buvo labai ribota, nurodinėjo, visur vadovavo partinė nomenklatūra, etatus derino rajkomo sekretorius. Demokratija buvo tik vaidinama“, – apgailestavo A. Sendrauskas.
Armijoje šaulių vadui tarnauti neteko. „Armijoje netarnavau, kadangi man ranką skaudėjo. 1961 m. įstojau į Žemės ūkio akademiją. Įsigijau agronomo ekonomisto specialybę“, – pasakojo A. Sendrauskas. Pasak pašnekovo, dėl to, kad neteko tarnauti kariuomenėje, jis nesigailėjo: „Kadangi buvau pakankamai judrus nuo mažens, technikume taip pat sportuodavau, dalyvaudavau spartakiadose. Man jau dirbant kolūkyje, vykdavo apylinkės šventės. Pamenu, Raguviškiuose šimto metrų bėgimo varžybas, kuriose dalyvavo keturiolika asmenų. Aš iki tų varžybų vis bėgiodavau palei Miniją. Ir per tas varžybas, kadangi buvau išsitreniravęs, užėmiau pirmą vietą tarp aplinkinių kolūkių. Gal tai ir nėra labai svarbu, bet man labai įsiminė“.

Šeima iširo
Vėliau likimo vingiai atvedė būsimą šaulių kuopos vadą į Palangą. Pasak pašnekovo, sugriuvus Vydmantų daržininkystės tarybiniam ūkiui ir prasidėjus privatizacijai, buvo paskelbtas Klaipėdos miesto savivaldybės konkursas trijų statybinių medžiagų parduotuvių direktoriaus pareigoms užimti. Laimėjęs konkursą A. Sendrauskas direktoriaus pareigas ėjo tol, kol pastatai ir parduotuvės buvo privatizuoti. „Baigęs visą tą veiklą, pasistačiau namą Palangoje“, – sakė pašnekovas.
Dar gyvendamas kolūkyje A. Sendrauskas turėjo žmoną, susilaukė vaikų, tačiau bendras gyvenimas nesiklostė, ir šeima išsiskyrė. Vėliau sekė dar vienas labai skaudus likimo smūgis – teko palaidoti dukterį. „23 metų dukra mirė nuo kraujo užkrėtimo. Turiu dar vieną dukrą Sandrą. Ji gyvena Telšiuose. Dvi anūkės yra, visi vasarą atvažiuoja į Palangą. Gražiai gyvena“, – kalbėjo šaulių vadas.
Apie 2003 m. A. Sendrauskas pradėjo dainuoti „Žilvino“ chore. „Ten dauguma choristų buvo šauliai. 2003 m. įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą. Šaulių veikla – plati, Palangos Jūros šaulių vyrų choras ir dabar dainuoja. Kadangi buvau aktyvus šaulys, tai paskyrė kuopos vado pavaduotoju. O kuopos vadas buvo dabartinio mero pavaduotojas Saulius Simė. Kadangi jis labai užimtas žmogus, atsistatydino iš kuopos vadų kaip daug dirbantis, užsiėmęs. Aš iš pavaduotojo buvau paskirtas kuopos vadu. Mes minime valstybines šventes: Laisvės gynėjų dieną, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Gedulo ir vilties dieną kartu su tremtiniais, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo dieną, Kariuomenės ir visuomenės dieną ir kt. Taip pat dalyvaujame konferencijose, lapkričio pirmąją pagerbiame visus kritusius. Dalyvaujame visoje Lietuvoje atstatant partizanų bunkerius, atidengiant paminklus“, – šaulių sąjungos veiklos barus vardino pašnekovas.

Organizuoja mokymus
Dar viena šaulių veiklos sritis – organizuojami mokymai jaunimui. „Klaipėdos apskrities rinktinės Palangoje yra apie šešiolika jaunų šauliukų. Organizuojami keturių pakopų apmokymai – kursai. Paprastai per mokinių atostogas vyksta šaulių stovyklos. Ten dalyvaujantys praeina visą karinę programą, pradedant Statutu, visą karinę ginkluotę ir taktiką, kaip kokiu atveju reikia elgtis. Pagal krašto apsaugos ministro įsakymą, tiems, kurie vasarą nuvažiuoja į Ruklą ir tris mėnesius atlieka karinio parengimo kursus, yra sulaukę 18 metų ir ruošiasi stoti į aukštąsias mokyklas, 50 procentų mokesčio už mokslą bus padengta iš Krašto apsaugos biudžeto. Taip ruošiamas kvalifikuotų karių, karininkų rezervas. Pagal Lietuvos konstituciją, kiekvieno piliečio pareiga – ginti savo valstybę“, – apibendrino A. Sendrauskas.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



...........uzdraust tuos ,,zaidimus",,,, KARIUNAI.....,,eis 2014-12-18 13:59 (. / IP: 86.100.63.40)
Sukurkit , ką nors naujo ! vietoj jų;..pasidžiaugsim! O dabr -lojimas iš už krūmų!..

Didžiuojamės Jumis, šauliai !.. 2014-12-17 16:07 (. / IP: 86.100.63.40)
Ačiū, kad Jūs esate, ir Jūsų dar tiek daug!.. Tikimės, kad Jūsų ištvermę pratęs jaunos ugningos, Tėvynės žemę ir jos žmones mylintys jaunuoliai!

Taip pat skaitykite

Nors, atrodo, Palangoje pastaruoju metu daugėja svarbių objektų, kuriuose vyksta vis daugiau renginių, bet pramogauti atvykstantys miesto svečiai vis nepasisotina. Tai pastebėjęs palangiškis architektas Kastytis Aleknavičius rado išeitį ir ją puoselėja jau daug laiko: jissukūrė vaikų ir jaunimo piramidinės formos pramogų komplekso projektą, taip pat amfiteatrinę salę, kuri būtų...


Po dviejų metų pertraukos Palangą nudžiugino dvynukų gimimas. Sausio 27 dieną neseniai į Palangą atsikėlusių Ernestos ir Sauliaus Nemanių šeimoje gimė dvi palangiškės – Saulė ir Smiltė. Mažame mieste tai yra prasmingas ir džiugus įvykis, juo labiau, kad būtent dėl mažųjų ši šeima atsikraustė gyventi į kurortą, nes čia, pajūryje ir pušų apsuptyje...


Klaipėdos apskrities Jūros šaulių trečiosios rinktinės Palangos šaulių šeštosios kuopos vadas Adolfas Sendrauskas įsitikinęs, jog patriotizmą vaikams reikia skiepyti jau nuo vaikų darželio, o visi, sulaukę 18-ojo gimtadienio, turėtų ne kiurksoti apsiblausę kaimuose, kelti sparnus į aukštąsias mokyklas ar, blogiausiai, į užsienį laimės ieškoti, o...


Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai įtaria įmonės „Palangos komunalinis ūkis“ vadovą piktnaudžiavimu tarnyba. Antradienį direktorius Konstantinas Skierus iš jo kabineto buvo išvežtas į Klaipėdą apklausai.


Aštuntą kartą žurnalo „Veido“ sudarytas Lietuvos savivaldybių reitingas yra palankus pajūrio savivaldybėms – jose gyvenimo kokybė 2014-iaisiais buvo bene aukščiausia. Į pirmąjį dešimtuką, pirmąkart per reitingų sudarymo istoriją, pateko visos pajūrio savivaldybės: Klaipėdos rajono savivaldybė – 1-oji (pernai-5-a), Neringa – 3-ioji (pernai...


Iki rugsėjo vidurio ikimokyklinukų bei mokyklą jau lankančių vaikų tėvai privalo pasirūpinti vaiko sveikatos pažyma, kuri nuo šių metų gegužės mėnesio papildyta nauju punktu – odontologo įvertinimu. Pasak Palangos gydytojų, toks įvertinimas yra išties reikalingas, nors jaunieji pacientai dėl pažymos sugaišta daugiau laiko. Tačiau, kaip ir kasmet, pastebima, jog...


Ką daryti, kad mokykla taptų įdomesnė?

Alfredas PUMPULIS, 2012 05 07 | Rubrika: Miestas

Tikriausiai kiekvienam yra tekę sėdint mokyklos suole skaičiuoti lėtai slenkančias minutes iki pertraukos. Tačiau ar tai normalu? Ar tokia turi būti pamoka? Palangos jaunimas, paklaustas, kokių priemonių būtų galima imtis, jog mokykla nebūtų tik „kankinimo namai“, idėjų nestokojo.


Keisti gyvenimo būdą – itin sunkus uždavinys, kurį įveikti pasiseka tikrai ne visiems. Tačiau kartais priverčia pats gyvenimas, o perkopus svarbiausią laiptelį, nelabai ir besinori grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo. Būtent tokios patirties teko pasisemti ir sveikos gyvensenos propaguotojui Daliui Viršilui. „Mūsų dukrelei reiškėsi nuolatinė alergija, tad pradėjome domėtis, kur problema...


Ką reiškia Kovo 11-oji šiuolaikiniams jaunuoliams? Ar ji žadina jaudulį, išaušęs rytas pabudina norą švęsti šį visos Lietuvos pasiekimą? Deja, kaip paaiškėjo, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena jaunimui jau baigia prarasti reikšmę. Po penkerių metų gimęs, 1995 metais kovo 11 dieną, palangiškis Erikas Kubilius teigia, jog ši diena jam visgi labiausiai asocijuojasi su gimtadieniu, ne...


Aplinkosaugininkas A.Čiunka piktnaudžiavo tarnyba

Linas JEGELEVIČIUS, 2010 08 29 | Rubrika: Miestas

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Palangos miesto agentūros vedėjas Antanas Čiunka, nušalintas nuo pareigų, iš teismo susilaukė blogų žinių – pareigūnui Klaipėdos miesto apylinkės teismas už piktnaudžiavimą tarnyba skyrė 1560 litų dydžio baudą.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius