Profesorius Bronius Petrulis – Palangos miesto vandentiekio I-ojo projekto autorius

Palangos vandentiekiui – 105 metai

Vienas pirmųjų Lietuvos hidrotechnikos bei vandentiekio specialistų Bronius Petrulis (1913-2001) gimė Panevėžio rajono Aukštadvario kaime vidutinioko valstiečio šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, baigė Kėdainių aukštesniąją kultūrtechninę mokyklą, ten įgavo inžinieriaus kultūrtechniko (melioratoriaus) specialybę.
Nuo 1934 iki 1940 metų dirbo Žemės ūkio ministerijos melioracijos departamente. 1940 metais įstojo studijuoti į Vytauto Didžiojo universiteto hidromelioracijos fakultetą ir 1943 metais jam suteikta diplomuoto inžinieriaus hidrotechniko specialybė.
Dar tebebūdamas studentu B. Petrulis buvo įdarbintas universiteto sanitarinės technikos katedroje, kartu su kitais specialistais rengdavo projektus pagal Lietuvos miestų savivaldybių ar gamyklų užsakymus. Katedrai vadovavo vienas ryškiausių ir autoritetingiausių Lietuvoje hidrotechnikų, Vasario 16-osios akto signataras, profesorius Steponas Kairys.
Visa B. Petrulio darbinė veikla buvo susijusi su Kauno politechnikos institutu (vėliau Kauno technologijos universitetas), čia jis ruošė vandentiekio specialistus – inžinierius. 1954 metais apgynė disertaciją „Kauno miesto hidrogeologinės sąlygos ir racionalus jų panaudojimas“ ir jam buvo suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis. Be akademinio dėstymo dirbo rengiant įvairius melioracijos, hidrogeologijos bei vandentvarkos projektus.
Studentai profesorių labai mėgo ir gerbė.
Už nuveiktus tiriamuosius darbus hidrogeologijos srityje B. Petruliui 1963 metais suteiktas Lietuvos nusipelniusio geologo garbės vardas.
B. Petrulio, kaip specialisto-hidrotechniko, veiklos pėdsakai palikti ir Palangos miesto istorijoje.
Dar prieškario metais Palangos miesto savivaldybė kūrė  kurorto ateities planus. Miesto vadovai suprato, kad be komunikacijų, pirmiausiai vandentiekio sistemos, kurorto vystymasis sustos. Birštono kurortas iš valstybinės paskolos jau buvo įsirengęs centralizuoto vandens tiekimo kompleksą, Palanga apie tai dar tik mąstė. 1942 metais, aptariant kurorto perspektyvą, miesto municipalinės tarnybos specialistai nusprendė, kad jau pribrendo laikas pradėti projektuoti centralinio vandens tiekimo tinklus ir įrenginius.
Miesto vadovybė užsakė Kauno VDU sanitarinės technikos katedrai paruošti atitinkamus skaičiavimus ir sudaryti pirminės stadijos projektą (dabar tai vadintume techniniu projektu).
Katedros vedėjas profesorius S. Kairys Palangos užsakymą įvykdyti pavedė vienam gabiausių savo studentui – B. Petruliui, užsakymą suformavęs kaip studento diplominį darbą.
B. Petrulis darbą atliko ir 1943 m. jį apgynė labai geru įvertinimu.
Dėl neprognozuojamos karo baigties, savivaldybė tolesnius projektavimo darbus sustabdė, tačiau, pasak profesoriaus, už pirmosios stadijos vandentiekio projekto sukūrimą universitetui sumokėjo  sutartą kainą, kažkiek markių teko ir projekto autoriui.
Vandentiekio stoties vieta buvo parinkta pačiame miesto centre, ten, kur dabar stovi vasaros koncertų salė, gretimais numatytas gręžinys. Projekto autorius pats atliko vandens analizes ir priėmė sprendimą, jog vandenį būtina gerinti. Pritaikyta, net dabartiniu vertinimu, moderni vandens valymo technologija – vanduo turėjo būti košiamas per smėlio ir aktyvuotos anglies filtrus. Pats suprojektavo ir stoties architektūrinę dalį.
Autorius surinko daug demografinių duomenų, skaičiavo kurorto augimo trisdešimties metų perspektyvą – iki 1972 metų.
Nors projektas liko neužbaigtas, tačiau jis reikšmingas kaip kurorto raidos istorinis dokumentas ir vertingas būsimo Palangos miesto istorijos muziejaus eksponatas. Vertingi ne techniniai sprendiniai, bet surinkti statistiniai demografiniai kurorto nuolatinių gyventojų bei poilsiautojų kaitos duomenys nuo1931 metų. Šie duomenys pateikti grafine išraiška.
Jau būdamas garbaus amžiaus, profesorius visus projekto originalų lakštus padovanojo „Palangos vandenims“.
Numatyta artimiausiu laiku projektą eksponuoti miesto bibliotekoje.